Per tuos devynerius metus šis lietuvių genijus sukūrė daug darbų, kurie laikomi šedevrais. Jie išsaugoti tik jo giminaičių pastangomis. Įkvėpimas menininkui tampa pagrindiniu varikliu, leidžiančiu kurti be sustojimo. „Drobės“ fabriko trečiajame aukšte veikiančios parodos autorius Audronius Vaidalauskas po ilgų metų pertraukos 2022-aisiais į tapybą grįžo visa galva. Nuo to laiko sukūrė keliasdešimt darbų, jie šiuo metu eksponuojami minėtoje erdvėje.

Ką sapnuoja menininkas? Kokios aktualijos jam rūpi? Kokią socialinę, ekologinę ar moralinę kritiką jis išryškina teptuko potėpiais? Galbūt tai tik vidinis pasaulis, persmelktas simbolių ir netikėtų asociacijų? Eidamas siauru parodos koridoriumi, žiūrovas patiria keistą dviprasmybę: nors ekspozicija atrodo nedidelė, ji priverčia ilgiau sustoti prie kiekvieno kūrinio, ieškoti detalių ir jungti jas į platesnį pasakojimą.

Liokajaus klaida.

Pats autorius šią parodą pavadino „Gyvenimas menininko akimis“, tačiau paveikslai atskleidžia ne tik matymą, bet ir mąstymą – kritišką, ironišką, kartais skaudžiai tikslų. Darbuose slypintys simboliai, detalės žadina mintis.

Paveiksle „Priverstinis įsikūnijimas“ regime ironišką, tačiau kartu dramatišką ekosistemos ir gyvūnų išnaudojimo kritiką. Jautis tampa sofa – daiktu, kuris mums atrodo vertingesnis nei pats gyvūnas. A. Vaidalauskas klausia: kas svarbiau – gyvybė ar vartojimas? Juk internete pilna peticijų dėl gyvūnų globos ir jų teisių užtikrinimo.

Kitame darbe žvilgsnį patraukia sarginio šuns motyvas. Esame įpratę manyti, kad šuo – šeimininko gynėjas nuo visų pavojų. Tačiau čia ironija aiški: šuo nepajėgia net musės nuvyti nuo šeimininko pietų, bet vis tiek yra pasiruošęs paaukoti save. Taip švelniai pašiepiamas mūsų įsivaizdavimas apie ištikimybę ir gynybą – gyvūnas pasirodo silpnas, bet kartu ir be galo atsidavęs.

Parodoje galima pastebėti ir nemažai klasikinių dailės kūrinių reinterpretacijų, pritaikytų šių dienų aktualijoms. Vienas ryškesnių pavyzdžių – įkvėptas Édouard’o Manet „Olimpijos“, A. Vaidalauskas vaizduoja savo žmoną. Savo kūrinyje menininkas ne tik perkuria ikoną, bet ir kritiškai žvelgia į norimą priimti įstatymą – išreikštą sutikimą turėti lytinių santykių.

Trąša sistemoje.

Einant toliau galima pastebėti ir Michelangelo „Adomo sukūrimo“ motyvą, kuris, transformuotas į kiaušinių dėžutę, tampa mūsų laikmečio prioritetų, tokių kaip šventumas, trūkumas ir materialiniai pasirinkimai, simboliu. Įdėmiau įsižiūrėjus atsiveria ir Vincento van Gogho „Bulvių valgytojų“ interpretacija – netoliese pasirodanti šmaikšti Mona Liza ir netikėtai paveiksle įsitaisę kolorado vabalai.

Kai kurie paveikslai pasižymi šmaikštumu ir pokštais apie menininko ir jo šeimos gyvenimą, sapnus, meilę gyvūnams ar kasdienius šeimos ritualus – pavyzdžiui, kaip jo žmona lepina anūkes. Kituose darbuose su ironija žiūrima į karališkąją šeimą, ypač karalių Karolį III – šalia jo nutapytas budelis ir ant stalo patiekti paršelis ir liūtas. Ironija atveria sudėtingas galios, smurto, socialinės hierarchijos temas – sėdintis autoritetas kontrastuoja su keista ir grėsminga aplinka, karūna ant akmens simbolizuoja valdžios trapumą, o gyvūnų simboliai paryškina hierarchiją. Visa tai kuria dviprasmybę, ironija susipina su kritišku žvilgsniu, o žiūrovas lieka stebėti, mąstyti ir šypsotis vienu metu.

Keliaujant po ekspoziciją tampa akivaizdu, kurie darbai priklauso ankstyvajam autoriaus kūrybos etapui, o kurie jau liudija sukauptą patirtį ir drąsesnį teptuko vedžiojimą.

Pirmieji darbai pasižymi santūresne raiška, mažesniais formatais, aiškesnėmis temomis, lyg atsargiai žvalgantis į kūrybos pasaulį. Vėlesniuose kūriniuose ryškėja brandesnis autoriaus braižas: į kompozicijas įsileidžiama daugiau simbolių, nagrinėjamos sudėtingesnės temos, atsiveria minties įvairovė ir laisvė fantazijai. Didėjantys formatai, netikėti siužetiniai sprendimai ir subtilios užuominos rodo, kad menininkas ne tik įgauna pasitikėjimo, bet ir sąmoningai ieško savo balso.

Ši paroda – intriguojanti kelionė per menininko vidinį pasaulį. A. Vaidalausko kūryba ne tik atskleidžia vizualinį matymą, bet ir provokuoja mąstyti, kelia klausimų apie moralę, ekologiją ir socialines aktualijas. Ekspozicija nedidelė, tačiau kiekvienas kūrinys skatina sustoti, ieškoti detalių ir jungti jas į platesnį pasakojimą. Tai ne tik paroda – tai asmeninis žvilgsnis į pasaulį, kuriame menas tampa kalba, o kiekvienas darbas – savotišku klausimu žiūrovui: „O kaip tu matai gyvenimą?“