IV tarptautinėje grafikos parodoje dalyvauja 40 autorių iš 11 Europos šalių, o, įžengus į galeriją, pirmasis įspūdis išties stulbinantis. Iš smalsumo susiradau savo pernykštį tekstą apie šią parodą ir palyginau tai, ką mačiau, ką pastebėjau, kas suintrigavo. Naujoji paroda ne tik didesnė savo apimtimi, bet ir atskleidžia kitų šalių grafikos ypatumus.

Pernai rašiau, kad paroda kaip atgaiva – šiemet pojūtis toks pat. Nežinau, ar čia kuratoriai užbūrė parodą, ar tiesiog tiek išsiilgstu grafikos. Vos užėjus į parodą – mirgu marga, bet  gerąja prasme. Kiekvienas darbas užburia, sustabdo ir leidžia mėgautis detalėmis. Šiemet ekspozicija pilnesnė, todėl įsisavinti ir patirti kiekvieną kūrinį – užtrunka. Norėdama priprasti prie darbų gausos, keliauju į galo – mažiausios erdvės, kurioje po truputį akimis gaudau darbus. Iškart prisimenu, kad kai kurie darbai yra pernykščiai – pvz., turko Erdemo K. Köroğlu, lenkų Mareko Sybinskio ir Małgorzatos Kacperskos, Jano Trojano ir kitų, tad šįkart minėsiu naujokus.

Mastas: IV tarptautinėje grafikos parodoje dalyvauja 40 autorių iš 11 Europos šalių. / K. Latvytės-Bibiano nuotr.

Mažiausioje erdvėje į akis krenta Piotro Kisielio (Lenkija) kūrinys. Ne tik dėl savo turinio – ateivio struktūros galvos, bet ir dėl pojūčio, kad jis, dėl atlikimo technikos, primena piršto atspaudą, natūraliai rodantį, kad pats atspaudas bei ratilai, tarsi DNR, formuoja savininko veidą. Kartu tai primena ir Beba Ilić (Vokietija) darbą, kuris taip pat kalba apie kūno dalis: jame iš tarsi automatizuotų linijų sukuriama akis, hipnotizuojanti kiekvieną praeivį.

Parodoje dominuoja raudona spalva. Deleniu (Prancūzija), Nikola Dimitrov (Vokietija), Denise Demaret-Pranville (Prancūzija) ir Anna Kałamarz-Kucz (Lenkija) savo darbuose ypač akcentuoja šį koloristinės paletės toną. Tuo pačiu metu kūrinių turinys irgi atkartoja vienas kitą – vyrauja aiškios geometrinės figūros, tokios kaip kvadratai ir trikampiai, leidžiančios įsijausti į struktūralistinę estetiką.

Vieni stebina technikos preciziškumu, kiti – drąsia idėja ar netikėtu formos sprendimu.

Apsipratusi erdvėje, keliauju prie tų kūrinių, kurie liko širdyje, – vokiečio Reinhardo Roy darbai priminė pamokas mokykloje, kai iš nuobodulio su klasiokėmis pradėdavom sąsiuviniuose piešti rutuliukus ir juos jungti. Bandymas jungti ir sukurti naujas formas atrodydavo kaip meditacija ar proto lavinimas. Žiūrėdama į šį kūrinį mintimis grįžtu prie sąsiuvinių su langeliais, nuobodžių matematikos pamokų ar net veiklų per pertraukas ir visa tai palieka saldaus atsiminimo dalelę. Milanas Manić (Serbija) ir Katarzyna Pietrzak (Lenkija) parodoje irgi dalijasi spalvine palete – pasirinko mėlyną ir žalią, tačiau M. Manić kelias geometrinis, tikslus, o K. Pietrzak pasirinko vaizduoti figūratyviai, įterpdama žmogiškųjų detalių.

Nors ši bendrakuratorinė paroda yra VDA Kauno fakulteto prof. Virgilijaus Trakimavičiaus ir prof. Aleksanderio Olszewskio, pasigedau daugiau Lietuvos grafikų. Nors tik antrus metus stebiu šią parodą, tačiau kaskart tyliai viliuosi, kad pamatysiu dar kelias lietuviškas pavardes. Galbūt tai būtų proga iš naujo atrasti mūsų jaunąją grafikų kartą, kuri vis dar ieško savo vietos tarptautiniame kontekste? Tokios platformos gali tapti ne tik galimybe pasirodyti, bet ir įkvėpimu kurti, matyti platesnę meno panoramą, užmegzti ryšius. Tokia padėtis kelia klausimą – ar paroda labiau orientuota į tarptautinės scenos pristatymą, ar į dialogą tarp vietinių kūrėjų ir svečių? Pastarasis aspektas, deja, kol kas lieka nuošalyje, nors būtent jis galėtų suteikti daugiau aktualumo ir kultūrinio turinio. Įtraukus daugiau Lietuvos grafikų – tiek pripažintų, tiek jaunųjų, – paroda įgytų platesnį kontekstą ir sustiprintų savo identitetą, parodydama, kad mūsų grafika yra ne mažiau įvairi ir aktuali nei kitur Europoje.

Efektas: kiekvienas kūrinys užburia, sustabdo ir leidžia mėgautis detalėmis. / K. Latvytės-Bibiano nuotr.

Liko dar begalė nepaminėtų pavardžių ir darbų, kurie ne tik padarė įspūdį, bet ir skatino mąstyti, veikti: Otto Reitspagerio (Vokietija), Natalios Noga (Lenkija), Martos Orzechokwskos-Ochnios (Lenkija), Miroslawo Pawlowskio (Lenkija), Michel Post (Vokietija), Andrzejaus Markiewičiaus (Lenkija), Silvio Pozzati (Italija), Monikos Aleksandrowicz (Lenkija) ir begalė kitų. Kiekvienas jų ne tik atstovauja savo šaliai, bet ir atspindi savitą kūrybos kryptį, mintį, meninę tradiciją. Vieni stebina technikos preciziškumu, kiti – drąsia idėja ar netikėtu formos sprendimu. Tai ir yra didžiausia tokios parodos vertė – vienoje erdvėje susitinka skirtingi balsai, skirtingos vizijos, kurios sukuria dialogą tarpusavyje ir su žiūrovu.