Septyniolika ką tik magistro studijas baigusių menininkų Jaunųjų menininkų parodoje pristato specialiai jai sukurtus objektus. Sužadintas smalsumas ne vieną meno mėgėją atvedė apsidairyti į šią parodą, tačiau ar lūkesčiai buvo patenkinti?

Besvoriai "Paliktieji"

Tik įžengus į jaunujų menininkų projektų erdvę, parodą apšildo du darbai: ant laiptų viršaus "sėdinti" Renatos Vinskevičiūtės viena "Paliktųjų" ir serija juodu tušinuku spalvintų darbų, nusitęsusių palei laiptus žemyn.

Juodo tušinuko keverzonę, kuri lyg apšildo žiūrovo akis prieš likusius menininkų kūrinius, apibūdinčiau automatinio rankraščio terminu. Šis siurrealistų Maxo Ernsto, Joano Miró ir kt. gana plačiai naudotas metodas remiasi beeskize, spontaniška kūryba poprieriuje ar drobėje, kuri turėjo atskleisti betarpišką pasąmonės artikuliavimą. Šios meninės išraiškos priemonės, tarsi turinčios pabrėžti lengvabūdišką pasidavimą pasąmonei, iš tikrųjų primena paišinėjimą iš nuobodulio. Gaila, bet pastarąjį sukelia ir žiūrovui.

R.Vinskevičiūtės "Paliktieji" – pasendinti, nuskurę, išblukę mažų vaikų drabužiai. Čia menininkė, lyginant su ką tik minėtu kūriniu, remiasi ne pasąmonine abstrakcija, o labai sąmoninga problema – emigracija. Ši tema neabejotinai paliečia vieną opiausių ir aktualiausių socialinių problemų Lietuvoje ir savo kūriniu bando skatinti žiūrovo mąstymą.

"Paliktieji" – socialinės kritikos pavyzdys mene, glaudžiai susijęs su humanistinėmis idėjomis, siekiančiomis gerovės sau ir ateinančioms kartoms. Temos tradicinės, tačiau kūrinio forma iškraipo tikrovę. Kūrinys ramus ir santūrus, žmogaus figūrą atstoja sustingęs vaiko drabužis. Toks žmogaus neapibrėžtumas – tai menininkės intencija kurti neaiškią paslapties ir nerimo nuotaiką, melancholiją, vienišumo, susvetimėjimo jausmą (tuo primena pokario laikotarpio Edwardo Kienhozo ir George'o Segalo kūrybą). Tačiau kūrinio išdėstymas erdvėje disonuoja su kitais eksponatais, praranda svorį parodos erdvėje.

Abejonių kyla ir dėl temos pasirinkimo. Retas paneigs, kad dalykai, apie kuriuos kalbama per dažnai ir per garsiai, nebekelia susidomėjimo. O juk šiuo atveju mes kalbame apie emigraciją Lietuvoje ir vargšus paliktus vaikus.

Socialinė tematika

Kitas panašus darbas – Renatos Laurinavičiūtės "Statistika nežinoma" – tai iš moterų plaukų supinti moteriški šaliai, tarp kurių išsiskiria vienas su užrašu "stop violence". Čia kalbama apie smurtą prieš moteris, kurio mastai, anot menininkės, statistiškai nėra tikslūs. Tai dar viena aktuali, tačiau kiek nuvalkiota, todėl nestebinanti ir tarytum vėl ne vietoj ir ne laiku pasirinkta tema.
Socialinę kritiką atspindintis Adomo Danusevičiaus "Futur anterieur" – kur kas įdomesnis. Pasitelkdamas popierių, žymiklį ir pieštuką jaunasis menininkas kuria minimalistinius abstrahuoto vaizdo politinės kritikos atspindžius, vyriškumo studijas ir "queer" problematiką (tuo primena Gilbert & George kūrybą), kurie sukelia įvairių asociacijų su šių dienų realijomis, apimančiomis Lietuvos ir pasaulio reiškinius.

Pasitelkdamas subtilią ironiją savo 49 nedideliuose vienodo dydžio paveiksluose A.Danusevičius, priešingai nei "Paliktuosiuose" ar "Nežinomoje statistikoje", kalba temomis, kuriomis dažnai vengiama šnekėti, o ir žmogus neverčiamas "teisingai" mąstyti.

XX a. aidai

Dalis Janųjų menininkų parodos eksponatų – pvz., XX a. antrosios pusės žymiausių konceptualistų darbams artimas Timo Kliukoito ir Paulo Paperio darbas "Vaizdai, nepaisant visko", Povilo Ramanausko "Dedikacija paveikslui" – tai kūriniai, kuriuos priskirčiau betemių kategorijai. Čia esmė atskleidžiama suvokiant juos kaip fizinius daiktus.

Netvarkingai išmėtytos detalės, skirtingų medijų ir medžiagų derinimas, šviečiančios instaliacijos nekelia didesnių apmąstymų. Šie kūriniai sužavi paprastumu, tačiau atstumia pažįstamu braižu, primenančiu Sol Le Vito, Josepho Kosutho ir Dano Flavino kadaise įkūnytų įdėjų junginį.

Bienalėje pristatomų jaunųjų menininkų darbai skiriasi nuo visiems gerai pažįstamos tradicinio meno sampratos: parodoje sujungiamos skirtingos meno disciplinos, naudojamos skirtingos medžiagos ir technikos, o kūriniai neapsiriboja viena tema (ar buvo tiesiog betemiai). Ir nors atrodytų, kad tolstant nuo tradicijos turėtų būti kuriama kažkas nauja, kas išjudina, stebina, šokiruoja, šie XXI a. menininkų objektai kelia ne vieną asociaciją su XX a. dailininkų novatorių kūryba. Todėl vargu, ar juos galima apibrėžti novatoriškumo terminu, nors pastarasis neabejotinai ir yra vienas didžiausių bienalės lankytojų lūkesčių.

Kas: Kauno bienalės "Unitekstas". Jaunųjų menininkų paroda.
Kur: Kauno paveikslų galerijoje.
Kada: veikia iki 2014 m. sausio 5 d.