KALIGRAFIJOS PĖDSAKAI VEDĖ Į KAUNĄ

Salonas „Jaukūs namai“ vieną popietę virto kaligrafijos dirbtuvėmis. Susirinkusieji galėjo ne tik stebėti, kaip viešnios iš Japonijos virtuoziškai valdo teptukus, bet ir patys tai pabandyti.

Viešnios iš Japonijos

Į „Jaukius namus“, kur apstu minkštutėlių rankšluosčių, mielų molinukų, lininių ir kvapiųjų pagalvėlių, antradienio popietę rašalo pėdsakais sekė būrys ištikimiausių bičiulių.

Kiekvieną jų šypsniu sutiko salono siela Asta Kavaliauskaitė su mama ir trys garbios viešnios iš Tekančios Saulės šalies: Japonijos ambasadoriaus žmona ponia Harumi Ozaki, ambasadoriaus pavaduotojo žmona Kae Sugiyama ir gynybos atašė žmona Chieko Nakaoka. Pasveikinusios salono bendraturtę ir įkūrėją su 30 metų veiklos jubiliejumi, japonės įteikė gėlėmis papuoštą atviruką, o tada stalą uždengė perregimais japoniško popieriaus lapais, kurie jau po keliolikos minučių rašalo potėpiais liaupsino pavasarį, o pasauliui linkėjo taikos.

Įdomu: H. Ozaki, K. Sugiyama ir Ch. Nakaoka papasakojo ir parodė, kas yra japoniška kaligrafija. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

„Esame laimingos, kad galime būti čia ir supažindinti jus su kaligrafijos menu. Japoniška kaligrafija, dar kitaip vadinama šiodo, yra gražaus rašto menas. Kaligrafija, kaip ir visos japonų meno rūšys, remiasi tais pačiais estetikos principais, padedančiais pajusti žmogaus ir gamtos harmoniją“, – pakvietusi žengti kelis žingsnius arčiau stalo, K. Sugiyama trumpai priminė kaligrafijos istoriją.

Kaligrafija, kaip ir visos japonų meno rūšys, remiasi tais pačiais estetiniais principais, padedančiais pajusti žmogaus ir gamtos harmoniją.

Apibūdina žmogų

Kaligrafija Kinijoje atsirado maždaug prieš 2 tūkst. metų. Japonija tuo metu dar neturėjo savo rašytinės kalbos. Vėliau japonai pritaikė kinų rašmenis savo gimtajai kalbai. Kinijoje ir Japonijoje kaligrafija priklauso vaizduojamajam menui, apimančiam poeziją ir tapybą. Senovėje aukštas valstybines pareigas buvo galima gauti tik sėkmingai išlaikius imperatoriškųjų rūmų egzaminą, o kaligrafija buvo viena pagrindinių sėkmės sąlygų kartu su kanoninių filosofijos traktatų išmanymu.

„Senaisiais laikais kaligrafijos įgūdžiai buvo privaloma aristokratų ir samurajų bendrojo išsilavinimo dalis, o laikui bėgant ženklų rašymas teptuku paplito ir tarp paprastų žmonių“, – pasakojimą tęsė K. Sugiyama.

Nuo 1951-ųjų kaligrafijos pradėta mokyti pradinėse mokyklose. Sparčiai išpopuliarėjo nauji kaligrafijos stiliai. Kasmet per Naujuosius metus Japonijos sostinėje Tokijuje rengiamos dailiojo rašymo varžybos, kuriose dalyviai atskleidžia savo kaligrafijos gebėjimus.

Beje, neretai Japonijoje netgi priimant į darbą kandidato prašoma šį tą parašyti ant popieriaus lapo. Kaligrafija esą labai daug pasako apie žmogų. Hieroglifų rašymas atskleidžia ne tik gebėjimą susikaupti, koncentruoti dėmesį, bet ir pastabumą smulkmenoms, kūrybiškumą, atvirumą naujoms idėjoms, drąsą.

Rašalo gamyba – meditacija

Kaligrafijoje, anot K. Sugiyama’os, galioja tam tikros taisyklės. Hieroglifai rašomi iš viršaus į apačią, iš dešinės į kairę. Kiekvienas ženklas lape turi savo vietą. Rašant labai svarbi rankos pozicija ir rašančiojo laikysena.

„Negalima alkūnių dėti ant stalo. Žmogus neturi kūprintis“, – H. Ozaki pademonstravo kaip tai turėtų atrodyti, o tada į rankas paėmė medinę dėžutę.

Joje – keli skirtingų storių teptukai, kaladėlė popieriui prispausti, anglies plytelė ir specialus indas, skirtas rašalo gamybai. Įprastai Japonijoje kaligrafijos pamoka prasideda būtent nuo rašalo gamybos. Į indą įpilama šiek tiek vandens, tada į jį merkiama ir trinama plytelė. Jos sudėtyje yra pelenų ir sakų, todėl proceso metu jaučiamas lengvas drėgno miško ir samanų kvapas. Viešnios pasakojo, kad rašalo ruošimas yra tarsi savotiška meditacija. Žmonės nurimsta, pamiršta rūpesčius, atsikrato įkyrių minčių. Kuo ilgiau trinama, tuo tirštesnis ir sodresnis juodos spalvos rašalas išgaunamas. Įdomiausia, kad dažai ruošiami juodame indelyje, todėl spalvos nematyti. Ar gana trinti plokštelę, kiekvienas žmogus turi pajausti savo širdimi. Dėl laiko stokos, viso rašalo gamybos proceso viešnios nedemonstravo. Su savimi į Kauną jos atsivežė buteliuką jau paruoštų varnos plunksnos juodumo dažų.

Dovana: Veiklos 30-mečio proga viešnios A. Kavaliauskaitei įteikė rankų darbo sveikinimą. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Skirta ne kiekvienam

Kuo labiau pažengęs meistras, tuo aukštesni reikalavimai jo teptukui. Brangiausių rašymo įrankių gamybai naudojami barsukų, elnių, lokių, tigrų kailio plaukai ar gulbių plunksnos.

Hieroglifai teptuku rašomi ant plonyčio ryžių popieriaus, todėl net menkiausia dvejonė, kiekvienas stabtelėjimas iškart pastebimi. Ne veltui Japonijoje kaligrafija laikoma menų karaliene, o prisijaukinti ją gali anaiptol ne kiekvienas. Stebėję, kaip gražiai popieriumi slysta ambasadoriaus žmonos rankoje įsitaisęs teptukas, susirinkusieji galėjo įsitikinti, kad procesas ne toks paprastas, kaip atrodo. Ant vienų popieriaus juostelių ponia H. Ozaki rašė vardus, ant kitų tuos pačius vardus atkartojo popietės svečiai. Nors labai stengėsi, retam pavyko teisingai išraityti hieroglifus.

„Ar sunku išmokti kaligrafijos? Mūsų žmonėms ne. Iki pat šių dienų kaligrafija išlieka populiari, ją praktikuoja įvairaus amžiaus žmonės. Tiesa, kasdien mes taip nerašome“, – kalbėjo K. Sugiyama.

Iššūkis: nors atrodo paprasta parašyti hieroglifą, praktika rodo ką kitą. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Visai kitaip su užsieniečiais. Į Japoniją kaligrafijos mokytis atvykęs žmogus gali kelerius metus vien tik plauti teptukus. Vėliau – dienų dienas rašyti tą patį hieroglifą, kol galiausiai meistras prieis ir pasakys trumpą pastabą. Užsieniečiams, kurie nori greito rezultato, tenka suvokti, kad, norint augti ir tobulėti, reikia tapti labai mažam.