KAS LĖLIŲ TEATRE PIRMESNIS – AKTORIUS AR LĖLĖ?

Kauno valstybinis lėlių teatras (KVLT) šį mėnesį mini 65-ąjį gimtadienį ir kviečia į šventinius renginius, tarp kurių – spektaklio „Slaptas lėlių gyvenimas“ premjera, leisianti pažinti šio teatro istoriją, lėlių teatro savitumą ir teatro gyvenimą anapus scenos. Kūrėjai neabejoja, kad lėlių teatro magiją vienodai stipriai pajus ir mažieji, ir suaugusieji.

Sugrąžintos iš užmaršties

Gimtadienio spektaklyje kūrėjams ypač norėjosi tyrinėti, kuo lėlių teatras skiriasi nuo kitų scenos menų, pajusti ankstesniais dešimtmečiais pastatytų spektaklių dvasią, kurią saugo juose vaidinusios, šiandien teatro archyve besiilsinčios lėlės, tapusios spektaklio pasakojimo atspirties tašku.

„Kauno lėlių teatras man pasiūlė parašyti pjesę teatro 65-ojo gimtadienio proga. Pradėjau galvoti apie lėlių teatrą kaip išskirtinę teatro gentį, kur aktoriai veikia kartu su lėlėmis. Bandžiau įsivaizduoti, kas būtų, jei aktoriai lėlininkai ir lėlės susipyktų, išsiskirtų? Kaip atrodytų teatro spektaklis be lėlių? Kaip atrodytų spektaklis be aktorių, jei lėlės vaidintų savarankiškai?“ – pasakojo dramaturgė, rašytoja Daiva Čepauskaitė.

Kartu su teatro dailininku, scenografu Sergejumi Bocullo ji teatro palėpėje aptiko daugybę senų nebevaidinančių lėlių, kuriose atsispindi to laikmečio estetika, mąstymas. „Ši palėpė man pasirodė tarsi užkonservuotas praeities pasaulis, sustojusio laiko karalystė. Kilo natūralus noras tas lėles sugrąžinti į sceną, taip pagerbiant ir juos kūrusius meistrus, ir teatro istoriją“, – sakė D. Čepauskaitė.

Kas būtų, jei aktoriai lėlininkai ir lėlės susipyktų, išsiskirtų? Kaip atrodytų teatro spektaklis be lėlių? Kaip atrodytų spektaklis be aktorių, jei lėlės vaidintų savarankiškai?

 

Lėlių maištas

Vis dėlto nereikėtų suprasti, kad spektaklyje bus vaizduojamas praėjęs laikmetis ir archyvinių spektaklių siužetai. Dramaturgė sukūrė naują istoriją, kurioje vieną dieną senos lėlės paskelbia maištą – išsikrausto iš palėpės ir nusprendžia gyventi savarankiškai, be aktorių. Tai vaikų ypač pamėgtų spektaklių „Buratinas skrenda į mėnulį“ (rež. Stasys Ratkevičius, dail. Vitalijus Mazūras, 1970), „Mėlynasis šuniukas“ (rež. Algimantas Stankevičius, dail. Jūratė Stauskaitė, 1975), „Juodoji višta, arba Požemio gyventojai“ (rež. Laima Lankauskaitė, dail. Nelė Poliakova, 1980) ir „Linksmieji gaidžiukai“ (spektaklis KVLT pastatytas du kartus, premjeroje veiks gaidžiukai iš antrojo pastatymo, rež. Algimantas Stankevičius, dail. Valerijus Račkovskis, 2006) herojai. Šįsyk jie, susidūrę su šių dienų lėlėmis ir aktoriais, patiria naujų nuotykių.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Spektaklį režisuoja jaunosios kartos režisierė Milda Mičiulytė. Tai trečiasis jos režisuotas spektaklis KVLT. Savo spektakliuose režisierė siekia plėtoti ne vieną siužetinę liniją, kad vaidinimas būtų įdomus ir patiems mažiausiems, ir vyresniems vaikams, ir juos atlydėjusiems suaugusiesiems. Tad „Slaptame lėlių gyvenime“ netrūks dinamiškų, linksmų akimirkų ir susimąstyti verčiančių sudėtingesnių temų.

„Lėlių teatras labai skiriasi nuo dramos, tad norėjosi spektaklyje papasakoti, kuo įspūdinga akimirka, kai aktorius į rankas paima lėlę ir juodu susijungia. Keliame klausimą, kas ką valdo – lėlę aktorius ar aktorius lėlę? Gal juos abu valdo kažkas kitas?“ – mintimis dalijosi režisierė.

Spektaklyje esą svarbi materijos ir metafizikos opozicija. „Paliečiamas ir (ne)reikalingumo klausimas. Kas lieka po menininko, kai jis nustoja kurti ar miršta? Kokie jo darbai kalbės už jį? Dramos teatre spektaklis pasibaigs ir pasiliks tik atmintyje, o lėlių teatre lieka nesibaigianti materija – lėlė, kurią paimi į rankas ir išvysti žmogų, kuris ją valdė, išgirsti jo balsą“, – svarstė M. Mičiulytė.

„Įdomu pamąstyti apie menininko darbą apskritai, kokia jo prasmė. Menininkas miršta, jo kūriniai lieka. Tokia savotiška sentencijos Ars longa vita brevis variacija. Žinoma, visa tai norėjosi papasakoti pirmiausia vaikams, todėl stengiamės scenoje sukurti žaidimą. Rašydama pjesę pasielgiau taip, kaip daro vaikai, – iš pradžių tą gražų žaislą – lėlių teatrą – išardžiau, bandžiau tyrinėti, kaip jis padarytas, kaip veikia, tada vėl pamėginau surinkti“, – papildė D. Čepauskaitė.

Repeticijose – it vakarėlyje

Kūrėjai atvirauja, kad eidami į repeticijas jaučiasi lyg eitų į vakarėlį – nusiteikę energingai ir šventiškai. Nenuostabu, nes spektaklyje gausu šokių ir dainų. Spektaklio kūrybinę komandą papildė choreografas, šokėjas Adrianas Carlo Bibiano, puikiai pažįstamas Lietuvos šiuolaikinio šokio kontekste  – mūsų šalyje šokėjas gyvena ir intensyviai kuria jau beveik dešimt metų.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Gausu ir prisiminimų. Vaidindami su senomis lėlėmis aktoriai prisiminė jų istorijas, jas valdžiusius vyresnės kartos aktorius. Jaunesniems aktoriams ir režisierei kūrybos procesas leido giliau pažinti KVLT istorijos momentus. Repeticijų metu buvo dalijamasi įdomiomis istorijomis apie senuosius spektaklius – ir rimtomis, ir kuriozinėmis. Kai kurias jų režisierė paliko ir spektaklyje.

Pasak M. Mičiulytės, naujasis spektaklis – universalus, įdomus ne vien vaikams. Vyresni žiūrovai, kurie lankėsi teatre vaikystėje, atpažins senesnių spektaklių lėles. Įdomus turėtų būti ir tiems, kurie teatre lankysis pirmą kartą, taip pat ir teatro darbuotojams – esamiems ir jau nebedirbantiems.

„Pamatysime, kaip lėlės atrodė anuomet. Anksčiau spektakliai buvo lėtesni, dabar daugiau dinamikos. Su vaizdo menininku Miku Žukausku pabandėme nutiesti tiltą tarp skirtingų laikmečių. Vaizdo projekcijose atgis senųjų spektaklių afišose vaizduojami pagrindiniai spektaklių veikėjai ir kitos detalės.“

Teatro istorija padvelks ir dainų tekstuose, o pačias dainas kompozitorius Deividas Gnedinas spektakliui sukūrė naujas.

„Nesinorėjo nei kopijuoti, nei atkartoti ar kažkaip kitaip išdarkyti senų dainų, kurios parašytos nuostabių kompozitorių. Spektaklyje bus daug linksmų, ritmingų dainų, kadangi tokią nuotaiką diktuoja veiksmas. Kurti dainas – nelengvas iššūkis. Su dainomis negaliu pasislėpti už aktorių vaidybos ar scenografijos, tad man lengviau sukurti penkis atmosferinius scenos veiksmui pritaikytus fonus nei vieną dainą. Būtų smagu, jei žiūrovas po spektaklio ar kitą dieną jį prisiminęs savo vaizduotėje išvystų ne tik scenas iš spektaklio, bet ir paniūniuotų kurią nors dainą ar bent jau jos ištrauką“, – sakė kompozitorius.

Vaizdo projekcijose atgis senųjų spektaklių afišose vaizduojami pagrindiniai spektaklių veikėjai ir kitos detalės.

 

Išskirtinės dovanos

Atvykę į premjerą savaitgalį žiūrovai galės apsilankyti muziejuje, teatro dirbtuvėse. Teatro fojė vyks KVLT praeitame amžiuje kūrusio dailininko, lėlininko Vitalijaus Mazūro darbų parodos „Išsigelbėjimas“ atidarymas. Paroda veiks iki birželio 20 d.

Dar viena ypatinga dovana, kuria teatras nori pasidalyti, – teatro jubiliejaus proga išleista rašytojos Editos Lei knyga vaikams „Sofija pasakų karalystėje“. Premjeros dienomis knygą mažieji žiūrovai gaus dovanų, o vėliau tai bus dovana vaikams, kurie teatre švęs savo gimtadienį.

Edukacines, pasakų personažų tikroviškumu įtikinančias knygeles kurianti rašytoja naujoje knygelėje kuria pasaką apie lėlių teatrą. Tai pirmoji Lietuvoje vaikams skirta knygelė, supažindinanti su lėlių teatru ir jo užkulisiais. Rašytojai, kaip ir spektaklio kūrėjams, didelį įspūdį paliko teatro archyve esančios lėlės, kurių istorijos jau pamirštos. Jai taip pat norėjosi prikelti senus personažus, atkurti jų laikmetį.

Mergaitė Sofija leidžiasi į nuotykius po teatrą, pažindama, kaip ir kur prasideda lėlės istorija, kokie žmonės ją kuria, kaip gimsta spektaklis, kokios senesnės ir šiuolaikinės lėlės gyvena teatre.

Pagrindinės veikėjos prototipu tapo KVLT vadovė, aktorė, režisierė Rasa Bartninkaitė. „Rasa man papasakojo savo gyvenimo istoriją, kuri mane labai sužavėjo. Kaip ji vaikystėje apsilankė lėlių teatre, kaip jis ją stipriai įkvėpė ir kaip šis pojūtis ją lydi iki šiol. Žaviuosi, kaip apie kiekvieną spektaklį ji kalba su dideliu susižavėjimu, nostalgija. Atrodo, kad tai jos namai“, – patirtimi dalijosi Edita Lei.

Veidai ir vardai

Spektaklio „Slaptas lėlių gyvenimas“ kūrybinė komanda: pjesės autorė – Daiva Čepauskaitė, režisierė – Milda Mičiulytė, dailininkas – Sergejus Bocullo, kompozitorius – Deividas Gnedinas, vaizdo menininkas – Mikas Žukauskas, šviesų dailininkas – Džiugas Vakrinas, choreografas – Adrianas Carlo Bibiano, aktoriai – Saulius Bagaliūnas, Remigijus Endriukaitis, Audronė Grėbliauskienė, Dominyka Budinavičiūtė, Darius Krapikas, Rūta Kumpikaitė.

Premjera – gegužės 20, 21 ir 27 d. 12 val. Spektaklis vaikams nuo penkerių metų.