KAS PASIKEITĖ KAUNO KAMERINIAME TEATRE?

Rudenį sukaks metai, kai pasikeitė Kauno kamerinio teatro statusas ir vadovybė. Kokie pokyčiai įvyko praėjusį teatro sezoną ir ar jie buvo radikalūs?

Apie psichologiškai nelengvą pasibaigusį sezoną ir dar tik prasidėjusią naują Kauno kamerinio teatro istoriją – pokalbis su jo vadove Jurga Knyviene.

– Kauno kameriniame teatre dirbate nuo praėjusių metų rudens. Stebint iš šono, galima pastebėti pokyčių, įvykusių per šį laikotarpį, ženklų – spektaklius kūrė iki šiol čia nedirbę (ar mažai dirbę) teatro kūrėjai, repertuaras tapo įvairesnis, pristatyta ne viena nauja premjera, atnaujinti seniau statyti spektakliai, galiausiai pasikeitė ir teatro interneto puslapio dizainas. O kokie pokyčiai per tą laiką įvyko teatro viduje – ar jie buvo revoliuciniai? Kokios buvo atrastos senojo teatro problemos ir suformuluotos naujos teatro misija ir vizija?

– Žinau, kad nuolat lipame ant to paties grėblio: naujiems vadovams priskiriame ankstesniųjų įdirbio rezultatus, o jų darbo vaisius pamatome tik per vėliau atėjusiųjų kadenciją. Pokyčių procesai nėra tokie greiti, kaip norėtųsi. Žinoma, džiaugiuosi, kad iš šalies matyti, jog teatras keičiasi, tik kol kas mano inspiruotų pokyčių tikrai nėra tiek daug. Praėjusio sezono premjeros, nauja interneto svetainė – visa tai buvo suplanuota ankstesnės vadovybės, o spektaklių atnaujinimą lėmė dalies kūrybinės grupės pasitraukimas iš teatro. Galiausiai netgi tam tikra vidinė revoliucija, jei taip ją traktuosime, buvo nulemta įsisenėjusių vidinių kolektyvo problemų (panašių problemų turi daugelis Lietuvos biudžetinių teatrų) ir steigėjo – savivaldybės – užduotų naujų egzistavimo sąlygų, su kuriomis ir nesutiko buvusioji teatro vadovybė.

Teatre liko žmonės, prisiėmę sau iššūkį kurti rizikingoje ekonominėje aplinkoje. Tai pirmasis – pats svarbiausias, tačiau kol kas labai mažas žingsnelis į tai, ko iš teatro tikisi miestas, ir į tai, ko iš šio teatro ateities tikisi patys darbuotojai ir aplink juos besiburiantys menininkai. Pastarųjų lūkesčiai mums žinomi – teatras turi tapti kiek įmanoma atviresne erdve kūrybiniam scenos menininkų potencialui. Sukurti tokias sąlygas, kurios pritrauktų įdomiausius, glaudžiai su publika gebančius bendrauti intelektualus – ilgas procesas, kuris dar tik prasideda.

Kita misijos ir vizijos sudedamoji – miestiečių lūkesčiai, kurie mums dar mažai žinomi, nes šis teatras ilgą laiką gyveno tam tikroje kultūrinėje izoliacijoje. Po truputį bandome rasti kontaktą su šio teatro nežinančiomis publikos grupėmis, ieškome formatų, kurie padėtų praminti takelį į mūsų kiemą. Tikrai keista, kai pačiame miesto centre, populiariausių teatrų apsuptyje gyvuojantis Kamerinis yra taip mažai žinomas, kad atsidūręs užkampyje ar net, sakyčiau, užribyje. Bet čia smagioji mūsų dabarties dalis – mes galime kasdien sakyti: "Dar nebuvote? Tai išbandykite – labai kviečiam!"

Analizuoti senas šio teatro problemas, pasikeitus vadovybei, kolektyvo sudėčiai ir praktiškai praradus senąjį repertuarą, – mažai prasmės. Tiesa, liko senosios organizacinės struktūros pamatas, kuris, kaip ir patalpos, – nepatogus, ne itin racionalus, o tam tikrais atvejais netgi atrodo nepakeliamas naujosioms steigėjo užduotoms ekonominėms sąlygoms. Vis dėlto tiek organizacijos, tiek pastato stiprybė nėra visiškai išnaudota – tereikia tik kai ką pritaikyti, kad mechanizmas pajudėtų iš paralyžiaus.

– Kas pasikeitė teatrui įgijus viešosios įstaigos statusą, kalbant apie materialiąją pusę – finansavimą, aktorių, kitų darbuotojų atlyginimus ir kt.?

– Perėjimas prie viešosios įstaigos statuso suteikė daugiau laisvių, tačiau kiekviena laisvė turi atsvarą – atsakomybę ir riziką. Kol kas grynai inertiškai esame labai priklausomi nuo steigėjo finansavimo, todėl naujosios Kauno savivaldybės viešųjų įstaigų finansavimo sąlygos nenudžiugino. Vietoj anksčiau atlyginimų fondui skirtų 90 proc. viso asignavimo dabar galime skirti tik 30 proc. Taip steigėjas verčia mus mokytis gyventi vis mažiau priklausant nuo skiriamo finansavimo. Kaip mums pavyks, parodys ateinantis sezonas. Rezervų tam tikrai yra. Žiūrint į tolesnę perspektyvą, labai tikimės, kad šis finansavimo sąlygų pokytis netaps tendencija paversti kultūros įstaigas komercinėmis organizacijomis, neturinčiomis nieko bendra su miestiečių kultūriniu prusinimu, giluminių kultūrinių poreikių atliepimu ir menininkų kūrybinio potencialo įgalinimu.

– Pasitraukus iš teatro senajai kūrybinei komandai, didelis darbo krūvis užgulė likusiuosius teatre dirbti aktorius. Kaip jiems sekėsi susidoroti su šia našta? Ar jie noriai ėjo naujų vėjų pučiama kryptimi?

– Jau minėjau, kad teatre liko tie, kurie supranta, jog teatro ateitis nebebus tokia patogi, kokia buvo iki šiol. Kartu tai žmonės, kurie turi daug idėjų, nori kurti ir yra be galo darbštūs. Pirmąjį išbandymą – sustyguoti pirminį repertuarą po jo griūties – šie žmonės išlaikė. Laukia nauji iššūkiai, kuriuos teks pakelti ir išspręsti dabartinei teatro bendruomenei: per menka repertuariniam teatrui trupė, per staigus ekonominių sąlygų pasikeitimas, dėl sudėtingo ir nesklandaus teatro perėjimo į naują statusą visiems metams prarastas papildomas finansavimas (turiu omenyje tiek Lietuvos kultūros tarybos dalinį finansavimą, tiek kitas galimybes). Teatro kolektyvas negyvena iliuzijomis, aiškiai suvokia savo problemas. Tačiau jis mato ir naujas galimybes, o tai ir yra tie vėjai, kurių šiam teatrui reikėjo.

– Kaip jums pačiai sekėsi eiti didelės atsakomybės kupinas teatro direktorės pareigas? Ar esate patenkinta teatre dirbančių kitų žmonių darbu ir apskritai praėjusiu sezonu?

– Praėjęs sezonas teatrui ir jo kolektyvui buvo be galo sudėtingas psichologiškai – tiek išėjusiems, tiek likusiems. Visi šį sezoną dirbusieji padarė viską, ką galėjo, kad tik nenukentėtų žiūrovai. Giliai gerbiu tokį santykį su savo profesija – tai vienas išskirtinių teatralų bruožų, kuris, atrodo, baigia išnykti tarp kitų profesijų atstovų. Mano asmeninis vaidmuo čia nėra reikšmingas. Praėjusį sezoną buvau daugiau stebėtoja, nes viskas buvo suplanuota ar užkoduota dar prieš man ateinant į teatrą. Padariau vos keletą organizacinių pakeitimų, kurie buvo daugiau reakcija į susidariusią situaciją, nei kažko naujo inicijavimas.

– Pertvarkant teatrą buvo kalbėta apie vadybos įgūdžių stoką. Ar (ir kaip) pavyko (iš)spręsti šią problemą?

– Nuo to laiko, kai apie tai prabilta, pasikeitė šių įgūdžių poreikis. Ir jis keisis nuolatos. Reikės vis kitokių, naujų vadybos įgūdžių, todėl ši problema liks, jei tik teatras norės būti gyvas ir aktualus.

Beje, vadybos įgūdžių stoka – ne visai tikslu. Netgi su tais pačiais įgūdžiais, kuriuos šis teatras turėjo, buvo galima dirbti kitaip, tačiau buvo pasirinkta ne itin perspektyvi veiklos kryptis ir metodai. Ar pavyks atpažinti, kur slypi perspektyvos, dar pamatysime. Ieškome būdų, kaip įgalinti kūrybinį personalo potencialą, kaip organizuoti darbą, kad teatras veiktų intensyviau, kokiais metodais formuoti veiklos kryptis ir kaip testuoti jų perspektyvumą. Tai ilgas, eksperimentų kupinas procesas, kuriam esame pasiruošę.

– Kuo ypatingas ir novatoriškas bus rudenį startuosiantis naujasis teatro sezonas? Gal planuose yra numatyta ir tarptautinio bendradarbiavimo projektų? Kaip "MonoBaltijos" festivalis – ar jo daugiau jau nebebus? O gal jį pakeis kiti festivaliai?

– Sezonas bus ypatingas ieškojimais. Tikrai nesiimsime skelbti stebuklo, neapsimetinėsime staiga tapę novatoriais, nei iš šio, nei iš to, ar vien dėl juridinio statuso virtę progresyviausiu teatru. Taip prarastume gerokai daugiau, nei dabar galime atrasti. Daugelio naujų idėjų įgyvendinimą šiame teatre varžo ribota infrastruktūra ir finansavimas, todėl kol kas jas tik išbandysime. Perspektyviausioms ieškosime reikiamų infrastruktūrinių, vadybinių ir ekonominių sprendimų, taip pat – ir tarptautinio finansavimo (deja, jam dar reikės sukaupti institucinės patirties, nes jos šis teatras visiškai neturi).

Festivalis "MonoBaltija" – tai išskirtinai buvusio teatro meno vadovo Aleksandro Rubinovo projektas, grįstas jo asmeniniais tarptautiniais ryšiais. Jam išėjus, neturime galimybės tęsti šio projekto ir tikrai nebandysime jo kopijuoti. Turime kitokių festivalinių sumanymų, kurių vieną jau bandome surengti ateinančio sezono pradžioje (stebėkite informaciją).

Dabar jau iš dalies paruošta ir pirmoji sezono premjera – mažai kam žinomos tarpukario rašytojos Liūnės Janušytės "Korektūros klaida" – bus neįtikimai šiuolaikiško anų laikų blogerės, kaip ją praminė spektaklio režisierė Agnė Dilytė, teksto inscenizacija. Kaip tarpukario Kaunas tapo viena įdomiausių temų, tų laikų lietuvių meno studentų išgyvenimai studijuojant Paryžiuje sudomins daugelį. Maža to, su nuostabiu humoro pojūčiu L.Janušytė "Korektūros klaidoje" atvirai aiškinasi Vakarų ir Rytų Europos mentalitetų skirtumus, menininkų ir valdininkų gyvenimą paralelinėse, nesusisiekiančiose realybėse. Tai be proto aktualus tekstas, kurį A.Dilytė ir scenografas Artūras Šimonis į sceną perkelia su tokiu pat gyvenimo džiaugsmo ir pilnatvės siautuliu, kokį spinduliavo rašytoja.

Kita sezono premjera bus grįsta siurrealistišku humoru, kuriuo režisierius Gytis Padegimas mus kviečia atsipeikėti ir vietoje uoliai įsikaltų socialinių vaidmenų prisiminti natūralų, tikrą bendravimo džiaugsmą. Galime garsiai paskelbti – G.Padegimas grįžta prie Thorntono Wilderio, kuris turbūt neišsemiamas žmogiškųjų tarpusavio santykių ir elgesio modelių psichologijos srityje. Kameriniame teatre ateinantį sezoną išvysime jo vienaveiksmių pjesių iš "Pjesių Blykerio gatvei" ciklo. Pradedame nuo "Kūdikystės", "Vaikystės" ir "Upių po žeme".

Be šių rudens premjerų ir ligšiolinio teatro repertuaro (ir naujų spektaklių – "Hirošima, mano meile" bei vaikiško "Negalima!"), ateinantį sezoną mūsų teatre nuolat viešės keletas kitų teatrų. Visus savo spektaklius paeiliui į Kauną atveš "Apeirono" teatras iš Klaipėdos, džiaugiamės bendradarbiavimu su Alytaus miesto teatru, nuolat kviečiame Klaipėdos jaunimo teatrą, o nuo ateinančio sezono Kameriniame teatre reziduos ir naujausias VDU teatro pastatymas – Ivano Vyrypajevo "DreamWorks", kurį pristatys režisierius Agnius Jankevičius.

Teatre pradedame įgyvendinti plačią ir įvairiapusišką edukacinę programą, pradėsime vykdyti teatro terapinę veiklą, koncertų ir susitikimų ciklus, o kasdieniam bendravimui su miesto kultūrine bendruomene duris atvers atsinaujinusi kavinė ir vidinis teatro kiemelis.

– Į kokią publiką dabar orientuojasi teatras?

– Labai tikimės pradėti veikti taip, kad ne mes orientuotumėmės, o į mus orientuotųsi. Esu tikra, kad tai nėra taip sudėtinga, kaip atrodo. Tereikia nustoti įsivaizduoti, kad mes apie publiką žinome daugiau nei ji pati. Jei mes būsime smalsūs publikai (o ne "žinosime", kaip su ja kalbėti), tai ir ji taps mūsų atžvilgiu smalsi.