Galerijoje "Meno parkas" pristatoma ekspozicija "Lūžio karta. Rekonstrukcija" apžvelgia garsiosios Kauno menininkų plejados kūrybą. Vienos lūžio kartos atstovių Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kuruojamoje parodoje – mene įamžintos keturiolikos žymių dailininkų filosofinės, religinės, individualizuotos socialinės idėjos, spalvos, formos, kompozicijos išraiška, modernizmo ir postmodernizmo santykiniai tikrovės atspindžiai, menininkų būsena ir pozicija. Kūriniai pristato menininkus, o bendrą menininkų laikotarpį – kuratorės anotacija ir menotyrininkų Igno Kazakevičiaus bei Eglės Komkaitės įžvalgos.

Kartos fenomenas

Negaliu paneigti – paroda sužadina didelių lūkesčių. Ją kuruoja žymi menininkė E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, parodoje figūruoja ir kiti skambūs vardai, pavadinime minima lūžio karta bei šios kartos rekonstrukcija, vadinasi, su šios kartos atstovais parodų lankytojai galėjo susipažinti ir anksčiau. Kuo ypatinga ši karta, kodėl apie ją vis dar kalbame?

Ši grupė menininkų, kadaise vadinta jauniausiąja karta, pasak E.Komkaitės, šiandien gali būti priskirta vidurinei dailininkų kartai. Devintajame XX a. dešimtmetyje pradėję kurti menininkai yra "lūžę" socialiniame šalies kontekste, mat savo amato mokėsi esant sovietų valdžiai, tačiau profesionalią karjerą pradėjo ir įtvirtino nepriklausomoje Lietuvoje. Menininkai ne tik stebėjo, bet ir buvo aktyvūs politinio, kultūrinio, ekonominio perversmo dalyviai. Jie pirmieji galėjo paliesti Vakarų pasaulio vaisius. Viena vertus, menininkai kūrė be ideologizmo, atsisakė griežto akademinio realizmo, naudojo laisvas formas, idėjas mene, tačiau ne visi vaisiai yra vienodai skanūs. Jaunus menininkus pasitiko sumaištis – pakitęs menininko statusas, dirbtuvių trūkumas, nusivylimas laisve.

Sumaištį ir vidinį menininkų lūžį visuomeninio lūžio akivaizdoje analizuoti galima per konkretų pavyzdį, vieną kartos atstovų Rimvidą Jankauską-Kampą. Ekspresyviosios abstrakcijos dailininkas "perestroikos" metu baigė tapybos studijas LSSR valstybiniame dailės institute. Po studijų kūrė ir dėstė Kaune. Kaip ir daugelis šio laikotarpio menininkų, jis tapo kūrybinės grupės nariu, Kampo atveju – "Angies". Atkūrus nepriklausomybę, dailininkai kūrė įvairias menininkų grupuotes. Vieni – norėdami nutolti nuo Lietuvos dailininkų sąjungos, kiti – vedami meninių paskatų, ieškodami bendraminčių. Galima pastebėti, kad laikotarpis ir dailės eksponavimo tradicija, kuriantis nepriklausomai Lietuvai, orientavosi į grupines parodas.

Algimantas Šlapikas. Amžinas tikėjimas. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Tarp parodos dalyvių – net kelios Kaune susibūrusios meninės grupės: minėtoji "Angis", kuriai "Meno parke" atstovauja Eimutis Markūnas, Antanas Obcarskas, "Keturios", atstovaujama E.Balsiukaitės-Brazdžiūnienės, Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės, Aušros Andziulytės. Tiesa, didžiąją dalyvių dalį sudaro Lietuvos dailininkų sąjungos nariai.

Grįžtant prie R.Jankausko-Kampo, menininkas neatlaikė vidinio lūžio, mirė nepriklausomybės pradžioje. Kiti lūžio kartos menininkai reformaciją gyvenime ir mene priėmė kur kas santūriau, sugebėjo įsilieti į Lietuvos kultūrinį gyvenimą, todėl galima matyti ir kalbėti apie jų kūrybos tęstinumą šiandien.

Atspirties taškai

Gana simboliška, kad pirma paroda, kurioje minima lūžio karta, organizuota dar 2000 m. Kauno paveikslų galerijoje. Ilgalaikė paroda "Lūžio karta ir jos mokytojai" akcentavo būtent sovietmečio dailės grandus, jų poveikį jauniesiems menininkams, kartų bendradarbiavimą. Anuomet jaunus autorius siejo studijos Vilniuje ir grįžimas į Kauną. Šiandien įžvelgiamas dar vienas saitas: kadaise buvę mokiniai, dabar yra žinomi kaip puikūs mokytojai ir dėstytojai. Ši paroda tarsi literatūriškai apibendrina ir pratęsia lūžio kartos veiklą po – po studijų, stiliaus paieškų, po pirmųjų grupinių ir individualių parodų.

2006 m. uždarius rekonstruoti Paveikslų galeriją, buvo uždaryta ir ekspozicija, tačiau "Lūžio kartos vardai" nebuvo pamiršti. Tokiu pavadinimu Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus rengė parodų ciklą, personalines lūžio kartos parodas. Cikle buvo eksponuojami A.Obcarsko, A.Šlapiko, J.Budriūnaitės, E.Velaniškytės, D.Sodeikos ir kitų menininkų darbai.

"Meno parke"surengtos parodos kur taiatorė atspirties tašku laiko 2000 m. ekspoziciją, ją savitai rekonstruoja arba pertvarko. Neatsitiktinai pasirenka menininkus, kurie dalyvavo ir anoje parodoje: tapytojus A.Petrašiūnaitę, Arvydą Brazdžiūną-Dusę, A.Obcarską, E.Markūną, A.Barzdukaitę-Vaitkūnienę, A.Andziulytę, Rolandą Karalių, skulptorius Gintarą Kamarauską, Danielių Sodeiką, Vytautą Umbrasą. Šie menininkai padeda atkurti buvusią energiją, tačiau pertvarkytą, – su naujais meno kūriniais, didesne lūžio kartos atstovų grupe.

Pristatydama naująją parodą kuratorė akcentavo klausimus, į kuriuos siekiama atsakyti šįkart: ar pakito ir jeigu taip, kaip – kūrinio ir kūrybos samprata, šių menininkų pozicija, jų raiška, idėjos ir motyvai. Tai padaryti padeda ir tarp galerijos aukštų įrengtas monitorius, kuriame galerijos lankytojai gali pamatyti 2000-aisiais eksponuotus menininkų darbus. Lankytojas lipa iš vieno aukšto į kitą, jo kelyje – menininkų praeitis. Užlipus į antrąjį aukštą ar nulipus žemyn, matyti nueitas menininkų kelias arba ankstyvesnės vėliau pakitusios temos, raiškos priemonės.

Būdama viena šios kartos atstovių, pažinodama savo kolegas, žinodama jų stipriąsias puses, meninį stilių, E.Balsiukaitė-Brazdžiūnienė sako pasirinkusi tuos darbus, kuriuose geriausiai atsiskleidžia sumodeliuota menininkų kūrybinė programa.

Pirmieji įspūdžiai

Parodos lankytojas netrunka pajusti kūrinių savitumą: kiekvienas jų reikalauja maksimalaus stebėtojo laiko ir dėmesio. Pirmame aukšte, mažesnėje galerijos patalpoje, konkuravo tapyba ir skulptūra, dvimatė bei trimatė erdvės skleidė veržlumo, galios ir preciziškumo aurą. Į tolį žvelgiantį žiūrovą pasitinka Vytauto Umbraso "Medžioklė". Triptikas įkūnytas, beveik paskandintas medyje, savyje slepia medžioklės įrankius, o vienu atveju tampa pelėkautais. Prie "Medžioklės" matomi kiti du V.Umbraso kūriniai – "Rikis" (2021) ir "Karalienė" (2021). Kvadratiniai šachmatų lentos motyvai, grubiai skaptuotas rikis, apdirbto paviršiaus karalienė palieka vietos įvairioms literatūrinėms interpretacijoms, o savita forma kasdienius objektus transformuoja. Medis šį autorių lydėjo nuo pat XX a. devintojo dešimtmečio, tad parodoje matomos skulptūros puikiai iliustruoja autoriaus naudojamą medžiagą.

Vytautas Umbrasas. Rikis. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Dar viena skulptūra, kuri riboja įprastą judėjimo kryptį galerijos perimetru, – skulptoriaus Algimanto Šlapiko "Amžinas tikėjimas" (2016). Šis minimalistinis, daugiausia iš akmens sukurtas grakštaus ir kieto silueto darbas yra žaismingai ironiškas. Ant platformos – kėglio tipo figūros, kurių viršuje – bronziniai tikėjimo simboliai: kryžius, mėnulis, mersedeso ženklas, "Haribo" meškiukas. Kiekvienam – savas tikėjimas. Kiekvieną tikėjimą pasiruošęs numušti mestas rutulys. Abstrahuota forma, kieta medžiaga – dažnos A.Šlapiko kūryboje.

Nors nuorodų ir poteksčių pilna skulptūra tarytum užima visą pirmo aukšto erdvę, tačiau vietos tapybos tyrinėjimams taip pat yra. Lankytojai išvysta A.Brazdžiūno-Dusės paveikslą "Kristina" (2017). Didelio formato kūrinys, kuriame vaizduojama ant kėdės sėdinti nuoga moteris, primena apie akademinės tapybos tradiciją, tačiau ją supriešina su savita menininko tapysena. Didžioji drobės dalis nutapyta sulietu potėpiu. Jis tarsi turėtų sustiprinti tapybos tradicijas, bet šiuo atveju veikia priešingai, mat pasirinktas nenatūralių spalvų koloritas veikiau primena fotojuostelės negatyvą, o ne akademinę studiją ar tapybą apskritai. Natūralių, realistiškų spalvų paveikslas – tik apatinėje dalyje, kurioje tapomos moters blauzdos, kėdė ir grindinys.

Arvydas Brazdžiūnas-Dusė. Kristina. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

A.Barzdukaitės-Vaitkūnienės kūrinys "Didžioji galva" (2021) taip pat nukelia į akademinius, tiesa, studijų laikus, kai piešiamos gipsinės graikų skulptūrų galvos. Laisvas menininkės potėpis, suvaldyti spalvų nubėgimai tik paaštrina tuščią, liūdnoką galvos mimiką, objekto negyvumą. Ironija sklinda ne tik iš pavadinimo, bet ir iš skulptūros rudai melsvų akių bei nepaaiškinamos kūrinį gaubiančios atmosferos. Ši paslaptinga nuotaika, dvasia ir būdinga šios menininkės kūrybai.

Paskutinė pirmojo aukšto tapytoja – A.Andziulytė. Pristatytos abstrakcijos, jau kurį laiką dominuojančios jos kūrybiniame kelyje, skiriasi nuo ankstyvų autorės darbų. Veržlius ekspresionistinius potėpius A.Andziulytė iškeitė į ramų, virpantį, jausmingą gestą, minimaliai slystantį kūrinio paviršiumi. Šis virpėjimas abstrakcijose įkūnija dažnai neužčiuopiamus reiškinius ir vaizdinius. Galerijoje matomi du skirtingi plastiniai kūriniai "Rapsodija senam sodui" ir "Užuominos" (2007). Abu kūriniai lengvais, moteriškais gestais, kelių spalvų deriniais koduoja autorės tapybos manierą.

Ryškūs bruožai

Antrame galerijos aukšte situacija ramesnė: didesnę erdvę ir žiūrovų dėmesį lengviau pasidalija ir tapybos, ir skulptūros kūriniai. Tiesa, vos užlipus laiptais žvilgsnis užkliūva už skulptūros, galerijoje matomi nenatūraliai dideli pelėkautai – "Sūris už dyką" (2007). Dar vienas šios skulptūros autoriaus Danieliaus Sodeikos darbas – "Lenciūginis" (2020). Jame atsiskleidžia autoriaus gebėjimas valdyti skirtingas materijas: metalą, medį ir betoną, kuriant optiškai įmantrų meną: grandinė įsitempusi, tarsi kažkas bandytų kur nors sprukti, o pakabinta ji aukštyje, įtartinai atitinkančiame žmogaus ūgį. Kiti du autoriaus kūriniai – "Žvaigždė" ir "Mirties pranašo taurė" tik pabrėžia autoriaus metaforišką, ironišką puses. "Mirties pranašo taurė" sukurta iš autoriui pavaldžių medžio ir metalo derinių, pripildyta karinės amunicijos, interpretuoja pažįstamas formas, sukuriant joms naujas reikšmes.

Parodos lankytojas netrunka pajusti kūrinių savitumą: kiekvienas jų reikalauja maksimalaus stebėtojo laiko ir dėmesio.

Vienas jaukiausių ir šilčiausių kūrinių šioje galerijoje – kuratorės pareigą prisiėmusios E.Balsiukaitės-Brazdžiūnienės. Drobėje "Parapija" (2021) menininkė jautriai vaizduoja savo matytą, atsimenamą pasaulį. Šis kūrinys – tarsi du persidengę kūriniai, uždėti vienas ant kito. Spalvinga, ekspresyvi drobė apačioje ir languoto sąsiuvinio lapas ant viršaus, kuriame stilizuotai, kvadratėlių maniera deformuojasi parapijos siluetas. Ryškių ir šviesių spalvų derinimas, nuplėšto lapo imitacija ir sąsiuvinio langelius sekantys inicialai E.B. šiam kūriniui suteikia žaismingumo, net naivumo. Atrodo, tarsi šis vaizdinys išplėštas iš mokyklinio sąsiuvinio lapo, o galbūt ir iš vaikiškų atsiminimų. Konkretus vaizdinys ir jo deformacija – stilistika, atsispindinti ne vienoje menininkės drobėje.

Dar vienas kūrinys, išsiskiriantis savo koloritu, – E.Markūno darbas "Ankstyvo ryto opusas" (2017). Rusvos, baltos, pilkos, juodos spalvų deriniai, drobės dydis ir suvaldytas chaosas drobės viduje prikausto dėmesį. Paveiksle matomas intuityvus gestinis potėpis kuria veržlumo įspūdį, o ryški spalva pranašauja saulėtekį. Šiame darbe atsiskleidžia ne tik E.Markūno, bet ir daugelio grupės "Angis" grupės narių kūrybos principai: dėmesys spalvai, potėpiui, faktūrai ir dinamikai.

Greta šių spalvingų paveikslų galima išvysti dvi Gintaro Kamarausko skulptūras: "Iškilmės" (2017) ir "Padaigintas" (2013). Abiem kūriniams autorius pasitelkia medžio materiją ir pasirinkęs minimalizmo estetiką gilinasi į simbolistiką, lietuvių liaudies motyvus. Kurdamas skulptorius pasitelkia lėtą, kruopštų, meditatyvų darbą. Skulptūros "Padaigintas" paviršiuje atsiveria autoriaus mėgstama ritmika, kuri skaptuotą medį priartina prie archajiškos liaudies meno mažosios plastikos. Taip pat šis objektas asocijuojasi su žemės ar namų įrankiu – padargu. "Iškilmėse" matomas raudonas objektas primena karališkąjį sostą, tiesa, laibesniu atlošu, bet puikiai tinkančia sėdimąja vieta. Ši skulptūra-objektas vienas iš pavyzdžių, kai autorius kuria funkcionalų meną.

Gintaras Kamarauskas. Iškilmės. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Naujoje šviesoje

Parodoje galima išvysti ir kitą virsmą asmeninėje kūryboje. Buvęs gana ekspresyvus, menininkas R.Karalius pristatomas kaip abstrakcionistas. "Raudona vertikalė" (2021) jungia pagrindinius avangardinio meno principus. Erdvę formuodamas spalvų plokštumos konstrukcija, tapytojas atsisako be kokio realybės vaizdo, susikuria savo alternatyvą, kurią išreiškia minimaliais spalvų deriniais, skirtinga faktūra ir spalvų kompozicija.

Rolandas Karalius. Raudona vertikalė. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kiek kitokį galime pastebėti ir A.Obcarską. Pastaruoju metu šis ekspresyvus menininkas susižavėjęs minimalizmu, optikos elementais. Kūrinyje "Akriliniai ašmenys" (2013) autorius dvimatę tapybos erdvę iškelia į bareljefą, pasitelkdamas juodą foną ir storą balto akrilo sluoksnį. Dažų linijomis ir jų kryptimi jis išgauna optinę apgaulę, kuria linijų ritmo ir mirgėjimo efektus, ant paviršiaus tarsi rašo.

Parodos plakato autorių Naglį Rytį Baltušniką galime išvysti dvejopą. Pirma, plakate menininkas atsiskleidžia kaip puikus grafikas. Naudodamas trijų spalvų derinį, žaismingą R raidės transformaciją į einančią būtybę, menininkas neabejotinai patraukia dėmesį. Raidžių netobulumas, kelios atsitiktinės linijos, kurios neišvengiamos grafinėje spaudoje, plakatui suteikia lygiaverčio meno kūrinio statusą, o grafiko kompozicijos pajautimas perteikiamas visų dalyvių vardais, kurie plakate kuria ritmą. Kitas N.R.Baltušniko darbas – "79,99". Jame mozaikos technika menininkas vaizduoja kainos etiketę. Tam pasirinko ryškią neoninę spalvą, kuri dažnai žymi turguje esančias prekes.

Kruopštų, ritmingą, pasitelkiantį kelis spalvų derinius, galima išvysti ir Eugenijų Varkalį. Kūriniuose "Pakrantė" (2021) ir "Smėlis" (2021) autorius žaidžia su spalvinėmis dėmėmis, grafinėmis linijos galimybėmis. Čia, nutolęs nuo ekspresyvios kūrybos, menininkas atsiskleidžia kaip ypač kantrus kūrėjas, atsisakantis realybės atvaizdų. "Pakrantė" ir "Smėlis" – tai tik viena iš galimų šių drobių interpretacijų.

Ekspoziciją baigia A.Petrašiūnaitės kūryba. Ši menininkė, geriau žinoma kaip tapytoja, nevengianti ekspresyvumo, didesnių spalvinių plotų. Tačiau parodoje pristatomas "Švytėjimas" (2018) visa tai tarsi paneigia. Didžiulius spalvinius plotus, spalvų paletės įvairovę čia keičia siuvinėjimas. Pagrindine šio kūrinio raiškos priemone tampa linija ir jos "štrichas". Tiesa, išlaikomas šiame meno kūrinyje menininkės mėgstamas objektas – moteris. Nors medžiagiškai šis darbas galėtų pretenduoti į taikomojo meno – tekstilės šaką, tačiau objekto nefunkcionalumas, dvimatės erdvės-atvaizdo ir kūrybos tikslas dėl kūrybos išlaiko menininkę tapybos sferoje.

Audronė Petrašiūnaitė. Švytėjimas. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kūrybos vektorius

Parodos formatas tradicinis – eksponuojamas meno kūrinys, pateikiamas jį atlikusio menininko vardas, tačiau kuratorės E.Balsiukaitės-Brazdžiūnienės sumanymui jis puikiai tinka. Siekta parodyti, ką po kelių dešimtmečių kuria karta, kurios kūrybai vienaip ar kitaip įtaką darė meno lauko, kasdienybės suirutė. Atsakyti į klausimą, ar šie menininkai, išmokę piešimo pamokas, atkartojo save supantį pasaulį, ar ieškodami naujų raiškos būdų jį interpretavo.

Atsakymas pateiktas parodoje, tačiau, prieš apsilankant joje, pasufleruosiu: "Meno parke" išvydau interpretuotą pasaulį be jo aklo imitavimo. Vieni menininkai jį deformuoja ar kitaip transformuoja, o kiti visai atsisako regimo pasaulio užuominų, susikoncentruoja į formos, faktūros, tūrio, spalvos subtilybes.

Žinoma, jei menininkai nejudėtų į priekį, nekurtų, nebūtų ir parodos, tad "Lūžio karta. Rekonstrukcija" ne tik atskleidžia menininkų kūrybos kismą, bet ir gali tapti nauju atspirties tašku ateityje, inspiruojant naujas menininkų ir kuratorių kartas.

Kas: pa­ro­da „Lūžio karta. RE­KONST­RUK­CI­JA“.

Kur: ga­leri­joje „Meno parkas“.

Kada: vei­kia iki rug­sėjo 26 d.