KOMPOZITORĖS D. KAIRAITYTĖS PASIRINKIMŲ SĄRAŠE – IR KREPŠINIO KAMUOLYS, IR LITUOKLIS

"Sparnuotoji kolona", kurioje kasmet įrašomas įsimintiniausias praėjusių metų Kauno menininkas, pasipildys 25-ąja eilute. Joje puikuosis kaunietės kompozitorės Dalios Kairaitytės vardas.

2013-ieji jai buvo išskirtinai darbingi ir produktyvūs: sukurtas vokalinis ciklas "Užkalbėjimai", teatralizuota kompozicija "Trys panegirikos pagal Motiejų Kazimierą Sarbievijų", išleista pirmoji autorinė kompaktinė plokštelė "Regėjimai".

Kompozitoriaus profesija pažįstama siauram elito ratui, daugumai jų kasdienybė atrodo mistinė. Atvirame pokalbyje D.Kairaitytė pasidalijo mintimis apie įkvėpimą ir pridegusius puodus, netikėtas kūrybos erdves ir subtilias profesionaliosios muzikos kūrybos, tradicijų gijas.

– "Regėjimai" – pirmoji jūsų autorinė plokštelė. Kodėl ji atsirado tik dabar?

– Yra nemažai atskirų mano kūrinių įvairiose plokštelėse. Autorinė – taip, pirmoji. Kodėl tik dabar ji išvydo dienos šviesą? Galbūt neskyriau tam pakankamai dėmesio. Juk išleisti autorinį albumą yra prabanga – ne tik finansine, bet ir laiko, pastangų prasme. Tenka apleisti savo kasdienius darbus ir kurį laiką paskirti įrašams. Gal kiek lengviau populiariosios muzikos kompozitoriams, kuriems užtenka sėsti prie kompiuterio ir programuoti greičiau gaunamą rezultą. Mano kūrybos atveju tai nėra taip paprasta. Jei nori autentiškai, akustiškai įrašyti kvartetą ar vargonus – tai didelis darbas. Buvau nusprendusi, kad reikia reprezentuojančio albumo, ir supratau, kad niekas kitas to už mane nepadarys, tad pasinėriau į darbus.
Pasvajoju ir apie ateities įrašus – chorinės muzikos, skambesnių formų. Vis dėlto tai – svajonės, nes reikalauja labai daug finansų ir laiko. Ši plokštelė išskirtinė tuo, kad apima mano 20 metų kūrybos kelią.

Noriu padėkoti kompozitorių sajungos pirmininkei Zitai Bružaitei, kuri mane padrąsino ir padėjo parašyti programą LR kultūros ministerijai bei Kauno miesto savivaldybei. Įrašai kainuoja labai brangiai, tad ši finansinė parama padėjo įgyvendinti mano norą.

Plokštelėje yra įvairių atlikėjų sudėčių. Daugiausia groja mūsų Kauno styginių kvartetas, Vilniaus kamerinis ansamblis "Arsenalas". Plokštelė "Regėjimai" išplatinta 500 tiražu.

– Grįžkime prie jūsų kūrybos šaknų. Kodėl pasirinkote kompozitorės, o ne atlikėjos kelią?

– Labai sunku atsakyti. Nežinau, kas lėmė tokį mano posūkį, spėju – kažkoks viduje kirbantis noras. Vaikystėje labai mėgau groti tėvų padovanotu akordeoniuku. Buvau kaip ta tikroji liaudies muzikantė – grojau be gaidų, mėgau improvizuoti. Greičiausiai tai ir buvo tas pirminis potraukis muzikai.

Užaugau Tytuvėnuose. Mano tėvelis buvo girininkas, tad tikrąja to žodžio prasme augau miške: mano vaikystė, iki aštuonerių metų, prabėgo Radviliškio girininkijoje. Tuomet muzikos mokyklos Radviliškyje nebuvo, tad man, sulaukus šešerių septynerių metų, teko važinėti į Šiaulius. Matyt, buvo ir noras, ir polinkis, jei nebijojau.

Pamenu, kai įstojau mokytis, pedagogai prašė tėvų leisti mane į smuiko specialybę. Tačiau jiems labiau patiko akordeonas. Turbūt ir man. Vėliau tėvai dėl mano ir brolio tolesnio išsilavinimo migravo į Kauną.

– Kaip muzikavimas klostėsi persikėlus į Kauną?

– Baigiau pirmąją muzikos mokyklą. Vėliau pasinėriau į kitus dalykus – mėgau sportuoti. Kaip tikra lietuvė žaidžiau krepšinį, aktyviai praktikavau žiemos sporto šakas. O vidurinėje mokykloje su muzika buvo tik saviveiklinis santykis – grojau vakarėliuose, buvau suorganizavusi ansamblį.

Kai jau baigiant mokyklą reikėjo apsispręsti, kur eiti toliau, dvejojau, ką rinktis – radijo aparatėlių litavimą fizikos pamokose ar vaikystės potraukį akordeonui. Rinktis techninę fiziką kažkas viduje priešinosi – nugalėjo muzika. Kai jau apsisprendžiau, beliko tik tiesus kelias – Juozo Gruodžio konservatorija.

– Vėliau buvo šuolis: nuo akordeonų klavišų prie teorinės muzikos kūrybos.

– Įstojau į akordeono specialybę. Bet po pusmečio perėjau į teorinės kompozicijos skyrių, nes iš karto tam neturėjau tinkamo pasiruošimo. Kodėl patraukė kompozitoriaus specialybė? Man norėjosi rašyti savas natas, norėjosi kūrybos. Manęs nežavėjo tas atlikėjiškas buvimas scenoje, ta streso būsena. Norėjosi buvimo savyje, ramybės ir kontempliavimo.

– Koks yra kompozitoriaus ir kasdienės buities santykis? Ar galite kurti, pavyzdžiui, kepdama blynus, ar reikia atsiriboti nuo pasaulio?

– Užsiminėte apie virtuvę, tad išduosiu paslaptį. Labai daug mano kūrybos idėjų ir gimė būtent ten. Esu šeimos žmogus ir virtuvė man – savotiška mano erdvė, kurioje būdama jaučiuosi gerai. Skaniai gamindama, kepdama pyragus galiu atsiriboti nuo aplinkos ir ramiai pasinerti į save. Žinoma, kartais įkvėpimas ir idėjos aplanko labai netikėtai, tada bėgu jas užsirašyti ar sugroti instrumentu melodiją. Tuomet grįžtu prie jau pridegusio puodo. Turiu pripažinti, kad puodus gramdau dažnai.

Kompozitoriaus kūryba reikalauja atsiriboti nuo to išorinio erzelio, triukšmo, ir jei jau mintys dėliojasi, išorės trukdžiai gali blaškyti. Tada ieškai tyliosios zonos, kur galėtum girdėti, ką gi groja tavo širdis.

– Kur yra tos vietos, kur randate tylą?

– Pradinis kūrinio formavimosi etapas, kol dar nėra užrašyta, gali vykti bet kur. Labai myliu mišką – tai mano oazė nuo vaikystės. Ten galiu laisvai mąstyti. Kai jau sėdu prie darbo stalo konkrečiai dirbti – užrašyti kūrinį, labai svarbi tampa sava darbo erdvė. Aš turiu žinoti, kur kas padėta, kad po ranka yra garso grotuvas, partitūros ir instrumentai. Ši erdvė yra mano namuose, daugiabutyje ant Milikonių kalno.

– Pokalbio susitikome J.Gruodžio konservatorijos auditorijoje. Pedagoginis darbas jums – pašaukimas ar neplanuotas gyvenimo posūkis?

– Pedagoginį darbą turėtų dirbti žmonės, kurie yra tam pašaukti. Iki galo to išmokti negalima. Tai yra privalomas vidinių savybių rinkinys – būti geru psichologu, mokėti įsiklausyti į mokinį, norėti jį pažinti. Esu įsitikinusi: norint pasiekti geriausią rezultatą, su kiekvienu mokiniu turi eiti skirtingu keliu. Klaidinga taikyti bendrą metodiką visiems: juk vieniems tai tiks, o kitus prislopins. Tai ir yra pedagoginis pašaukimas.

Todėl manau, kad dirbu iš pašaukimo – mokiniai lyg ir nesiskundžia manimi, o su buvusiais auklėtiniais šiltai bendrauju iki šiol jau dvidešimt metų.

– Kuo jūsų, kaip kompozitorės, asmenybę praturtina pedagoginis darbas?

– Bendrauti su jaunąja karta labai naudinga – neužsidarai tarp keturių sienų, radijo, televizijos ir spaudos. Juk ateina jauni žmonės, tu matai, kokie jie yra, kokios tendencijos ir jų pomėgiai, kokia padėtis jų šeimose. Juk vaikas yra visuomenės veidrodis. Kuriantis žmogus nuo visuomenės ir jos problemų negali atitrūkti, kitaip kūryba nerastų savo terpės.

– Erdvė mieste, kuriame kalbamės, yra savotiškas muzikos trikampis: 1-oji muzikos mokykla, J.Gruodžio konservatorija, J.Naujalio muzikos gimnazija. Ir tai – gana simptomiška: užsieniečiai žavisi, kad Lietuvoje taip lengvai prieinama muzikinė edukacija, ir šios mokyklos turi paklausą. Tačiau paradoksalu, kad profesionalios auditorijos klasikinei muzikai nėra užauginama daug.

– Aš įžvelgčiau vieną, labai svarbią priežastį – tai mūsų švietimo sistema. Ji yra kalta dėl to, kad yra mažai skiriama dėmesio meniniam vaikų ugdymui. Kiek mokyklų šiandien turi chorą, kiek jų gali pasigirti savais ansambliais? Nekalbu apie muzikinės disciplinos programų lygį ir modelį. Tai, mano nuomone, yra sritis, kurioje privalu daug ką patobulinti, kad vaikas nebijotų mokykloje dainuoti, giedoti himną. Dabar tai primena prievartinį modelį, kai mokiniai bijo muzikos pamokų ir priverstinio dainavimo. Šios pamokos tapo tarsi kankinimo priemonė, arba 45 penkios minutės laisvai padūkti. Esu įsitikinusi, kad valstybės kultūra bet kurioje srityje prasideda nuo mokyklos.

– O kaip mokiniai, kuriuos išlydi konservatorijos?

– Nenoriu vardyti pavardėmis, tačiau pirmame aukšte yra stendas su mūsų buvusių auklėtinių nuotraukomis. Tarp jų galima pamatyti daug muzikos žvaigždžių – pasaulinio garso atlikėjų, kompozitorių.

– Galėtumėte palyginti savo laikų studentų kartą ir šiandieninę?

– Formulė išlieka ta pati – studentas turi daug dirbti ir siekti savo tikslo. Šiuo atžvilgiu skirtumo nėra. Lygindama jauną žmogų, šiandien ateinantį į mokyklą, ir tą, kuris mokėsi prieš 20 metų, pastebiu, kad anuometės kartos buvo labiau motyvuotos. Jie ėjo ir norėjo siekti savo tikslo. Dabar vis dažniau tėvai nori už vaikus.

– Nepaisant to, muzikos mokyklos nesiskundžia moksleivių stoka, kai vidurinės mokyklos jungiamos, reorganizuojamos, stato kovos ir konkurencijos barikadas.

– Muzikos mokyklos – tai geresnio klimato edukacijos terpės ir muzika jose vaidina ne vienintelį vaidmenį. Kartais pastebime mokinių, kurie neturi gabumų, reikalingų siekti muzikinės karjeros ar tapti žvaigžde, na, bent jau žvaigždute. Tačiau tėvai vis vien juos leidžia.

Tai brangi mokykla ir ji kainuoja valstybei. Bet ar kalėjimai pigesni? Juk čia ateina žmonės ir jie yra ar tampa visiškai kitokie. Jei palygintume eilinę vidurinę mokyklą, pajustume skirtumą kultūrinėje ir socialinėje terpėje. Valstybei tai yra paranku, ir nemanau, kad dėl to, jog ne visi tampa žvaigždėmis, reikėtų kažką keisti ir nutraukti finansavimą muzikos mokykloms. Tai yra pozityvu ir reikia tai išlaikyti.

– Profesionalios muzikos kūrėjai ir atlikėjai pasaulyje vis labiau artėja prie vadybos, savireklamos studijų. Kaip šiandien jaunas kompozitorius gali įsitvirtinti ir iškilti kūrybos srityje?

– Šiandien jaunam žmogui ypač sunku. Jei esi jaunas kompozitorius ir nori įsitvirtinti, be abejo, privalu, kad tave grotų ir dainuotų. O tai pasiekti reikia finansų. Šiandien – ne Bethoveno laikai ir kompozitorius be tarpininko bei atlikėjo yra nesuvokiamas. Tai atsitiko dėl išaugusių profesinių reikalavimų. Todėl jam reikia tarpininko, kuris jį propaguotų atlikėjams.

Be abejo, jeigu žmogus dirba ne dėl noro nuolat būti scenoje ar kažkokios savo ego išraiškos, bet iš pašaukimo – jis ir kalbės ta savo kalba. Tikras kūrėjas, iš pašaukimo, negali nekalbėti.
Kuriant reikia išlikti savimi, o ne keliaklupsčiauti prieš publiką, stengtis sužavėti ją, dažnai nesiorientuojančią klasikinėje muzikoje. Čia nematau prasmės. Jeigu šiandien nori patikti vienai publikai, o rytoj – lenktis kitokiai, turi sustoti ir paklausti, kas esi? Kur tas tavo savitumas? Už tai reikia kovoti sunkiomis salygomis – arba tu dirbi sažiningai ir kruopščiai tam, kam tu esi pašauktas, arba...(šypsosi).

– Jaunoji karta daug keliauja, mato pasaulio, o jų mokytojai tokių galimybių neturėjo. Kokios nuotaikos brandesnių kompozitorių stovykloje?

– Visų pirma važinėti yra labai smagu, bet jei per daug važinėji, sugaišti daug laiko, kuris yra labai brangus. Kita vertus, aš neromantizuoju kelionių ir užsienio scenų. Nemanau, kad yra svarbu, ar tavo kūrinį atlieka kažkur prabangioje Europoje, ar pvz., Telšiuose. Nematau skirtumo tarp šių lokacijų. Svarbu, kad muzika skambėtų. Muzikų tikslas yra pamaloninti klausytojų ausis, praturtinti emociškai, o kur jie yra, – tai tik antraeilis klausimas. Galbūt dar svarbiau būti mūsų mažuose miesteliuose, kur publika ištroškusi, nei kažkur užsienyje, kur visko daug.
Kaune kompozitorių stovyklą sudaro aštuoni jos nariai. Džiaugiuosi, kad visi darniai sutariame. Visi turime savo nišas ir išskirtinumų, tad konkurencijos, intrigų čia nėra. Turime festivalį "Iš arti". Tai yra puikiausia scena Kaune kuriantiems kompozitoriams ir svarus pagrindas kompozitorių kūrybai.

– Šiais metais vyks jubiliejinė Dainų šventė, kurios pagrindas – chorai. Šis muzikos žanras išgyvena sunkius laikus – chorai yra neturtingi, patys save išlaiko, dažnai yra užsidarę ir pamiršti. Kaip atgaivinti šį muzikos žanrą?

– Iš pradžių televizijos projektuose tikrai būdavo chorai. Vėliau tai virto karais, tiesą pasakius, nežinau, kas ir su kuo ten kariauja. Sakau ir sakysiu: jei mes orientuosimės į popšou jaunimo chorus, šis žanras bus pasmerktas. Juk choras yra a capella, akustinis sielą jaudinantis grožis, kuriame girdi daugybę skirtingų balsų. Žinoma, yra įvairių choro žanrų ir visi jie reikalingi, tačiau, mano manymu, akcentai dedami ne ten. Choras šiandien tapo primityviu pasilinksminimu prieš televizijos kameras ar popscenoje. Taip, televizija vaidina svarbų vaidmenį ir čia ji galėtų pasitarnauti choro žanro renesansui, jei koncentruotųsi į kokybę ir jo prigimtį.

Neseniai Vilniuje vyko Lietuvos chorų apžiūra. Buvo galima pamatyti keletą tikrai aukšto lygio chorų. Bet tik keletą. O tai, kad saviveikliniai chorai patys išlaiko savo vadovus, yra labai liūdna. Tai vėlgi valstybės valdžios pozicija. Tikiuosi, kad viskas išsispręs, tačiau liūdna, nes chorvedžiai užsimena, kad Dainų šventė gali ir neįvykti.

– Koks jūsų kūryboje yra teksto ir muzikos santykis? Dažnai savo kūriniams rašote ir tekstą.

– Taip, tenka ir rašyti. Jei pirma parašau natas ir tada prireikia teksto, labai sunku svetimą poeziją adaptuoti. Juk turi sutapti akcentai, ritmas.

– Ar yra rašytojų, poetų, kurių kūriniai artimi jūsų parašytai muzikai?

– Taip, žinoma. Labai mėgstu Antano A.Jonyno kūrybą – jos vidinės nuotaikos, emocijų ritmai man labai artimi. Taip pat Sigito Gedos, Leonardo Gutausko, Janinos Degutytės ir dar keleto poetų eilės.

– Jūsų vyras – liaudiškos muzikos atlikėjas, pedagogas Algirdas Kasperavičius. O kur pasuko vaikai?

– Vaikai taip pat muzikantai. Juokauju, kad manęs neleido į smuiko specialybę, tad aš leidau savo vaikus. Džiaugiuosi, kad jų muzikinė karjera sėkminga.

Atsakomybė ir jokių atsitiktinumų

Kauno styginių kvarteto atstovai Dalia Terminaitė ir Saulius Bartulis, vertindami D.Kairaitytės kūrybinį meistriškumą, išskiria jos atsakomybę kūryboje, apmąstant ir pasveriant kiekvieną kūrinio elementą, neleidžiant praslysti atsitiktinėms natoms ar paviršutiniam eksperimentavimui.

Anot muzikologės Gražinos Dainauskienės, kiekvieno garso, skambesio gludinimas ir įprasminimas riboja kūrinių gausą, tačiau pasiektas rezultatas nušvinta lyg nušlifuotas brangakmenis, žavintis savo forma ir spalvomis tiek atlikėjus, tiek ir klausytojus. Todėl suprantamas atlikėjų noras kuo dažniau mėgautis vis naujais autorės kūriniais. Tuo labiau kad dažnas D.Kairaitytės kūrinys nustebina šviežumu, atskleidžiančiu netikėtas jos turtingos kūrybinės asmenybės kertes.

Panašiai D.Kairaitytės kūrybą vertina ir smuikininkė Ilona Klusaitė, įžvelgdama išgryninto skambesio kūriniuose daug moteriškumo, trapaus švelnumo, netgi liūdesio, išorinėje realybėje saugomo po žemaitiško ar ožiaragiško atkaklumo ir tvirtumo užsklanda, po kuria – vidinis kompozitorės pasaulis – lyg nematomoji Mėnulio pusė, atveriama klausytojams simboline muzikos garsų kalba.

D.Kairaitytės kūriniais jaunuosius pianistus ugdanti pedagogė Ina Vaičienė randa juose daug galimybių technologiniam pianistų ugdymui. Autorės psichologiniu išmanymu nuspalvintos pjesės nepalieka abejingų ne tik mažųjų, bet ir ūgtelėjusių atlikėjų.

Vis dėlto D.Kairaitytės kūryboje daugiausia erdvės skiriama žodžiui, kuris dominuoja įvairiais aspektais – žodžio intonacija pavirstanti skambesiu, muzikinis impulsas pritraukiantis žodį, taip pat ir gana uždarą asmeninį pasaulį nušviečiančios poetinės ar filosofinės minties gimimas.