Kompozitorius A. Jasenka: kurdamas turi pakylėti žmogų | kl.lt

KOMPOZITORIUS A. JASENKA: KURDAMAS TURI PAKYLĖTI ŽMOGŲ

Rugsėjo 30-ąją Kauno "Krepšinio namuose" bus atidarytas jubiliejinis, 30-asis Tarptautinis šokio festivalis "AURA 30", kurio metu visi susirinkusieji galės pamatyti kompozitoriaus Antano Jasenkos ir choreografės Birutės Letukaitės šokio spektaklio "Begalybės" premjerą.

Su B.Letukaite tris dešimtmečius pažįstamas ir jau septintajam "Auros" spektakliui muziką kuriantis kompozitorius Antanas Jasenka sako, kad naujasis kūrinys kalbės apie tai, ko mes nesame patyrę, leis žiūrovui patirti skrydį ir drąsiai fantazuoti. Apie "Begalybes", kūrybą ir amžinuosius klausimus kalbamės su kompozitoriumi.

– Savo gyvenimą esate glaudžiai susiejęs su menu: kuriate muziką kinui, teatrui, baletui, tapote. Kokią vietą jūsų būtyje užima šokis?

– Šokiui skirta didelė vieta. Mane labai žavi darbas su "Aura" ir konkrečiai su B.Letukaite todėl, kad dirbdamas su ja aš galiu kurti. Yra daugybė režisierių, kurie, nelabai suprasdami savo profesijos, kišasi į kitų profesijas, taip trukdydami visam pastatymui. "Auroje" to nėra: dirbdamas čia tu gali būti režisieriumi, netgi šokėju. B.Letukaitė visada priims tavo pasiūlymą, kitokį mąstymą. Dirbdamas su ja aš galiu būti kūrėjas. Taip šokis organiškai tapo svarbus mano gyvenime.

Tiesa, pradėjau nuo teatro ir turbūt ten dabar esu stiprus. Teatras mane atrakino, atvėrė vartus. Jis parodė, kad viskas galima. Teatras yra tvertis, pasaulis, kuris leidžia būti tokiu, kokiu nori ir gali būti. Teatras yra atvertis: jis nesuskaldo kūrėjo, bet, priešingai, jį išplečia. Po teatro organiškai mano gyvenime atsirado šokis, nes šokis irgi yra teatras, ir tapo man labai reikšmingu ir įdomiu: nuo baleto iki šiuolaikinio šokio. Visi pastatymai, prie kurių su Birute dirbome, yra labai glaudžiai susiję su plastika, šokiu, elektronika. Mes kartais naudojame gyvą instrumentą arba gyvą balsą. Su "Aura" dirbti labai įdomu, retai taip būna, kad kurdamas turi tokių didelių galimybių. Labai džiaugiuosi, kad taip atsitiko, jog galiu kurti su ja.

– Kaip skiriasi muzikos kūrimas šokiui, baletui ar dramos spektakliui?

Egzistuoja daugybė begalybės formų, kurių mes nežinome esant šalia. Mums atrodo, kad esame pasaulio ir visatos valdovai. Nieko panašaus. Mes tik didelė tos begalybės dulkė.

– Šokyje labai svarbi muzika. Patys darbo principai nesiskiria, nes kurdamas turi atsakyti į tuos pačius klausimus, žinoti, ką nori pasakyti, kas iš viso esi, kokiomis priemonėmis dirbi. Jeigu dramos spektaklyje yra tekstas, naratyvas ir literatūra, tai šokyje literatūra yra judesys. Čia tekstas ir naratyvas yra šokėjo plastika. Visuose pasirodymuose naudojami tie patys dramaturginiai taškai, akcentai, kažkur muzika turi atsitraukti, kartais ji turi dominuoti. Pavyzdžiui, Andrejus Tarkovskis sakydavo, kad kine jam išvis nereikia muzikos. Tik tada, kai jis kinematografiškai negali ko nors išspręsti, prašo muzikos. Juk ir šokis gali būti be muzikos. Šokėjas pats gali būti muzika, choreografija, plastika. Kartais pakanka vieno garso, pavyzdžiui, vėjo ar ošiančio dažnio. Baletas atsispiria nuo muzikos. Tai galbūt šiuolaikinio šokio ir baleto kanoniškumas: choreografija ir šokis atsispiria nuo muzikos, o šiuolaikiniame šokyje, priešingai, aš atsispiriu nuo šokio. Ir vienas, ir kitas variantai yra labai įdomūs.

– Jubiliejinį festivalį "AURA 30" atidarys jūsų kartu su Kauno miesto simfoniniu orkestru kurtas kūrinys "Begalybės". Papasakokite apie jį daugiau.

– B.Letukaitė man leido kurti ir būti pačiu savimi. Žinodami jos choreografinę kalbą ir proceso poreikius, kurie labai giminingi su mano poreikiais, prieš daugiau nei mėnesį nusprendėme festivalio atidarymui sukurti kūrinį kartu su Kauno miesto simfoniniu orkestru. Neturėjome pavadinimo, tačiau visada šokyje yra konkreti figūra, trikampis ir tam tikra drama: vidinė, išorinė, socialinė ar politinė. Viskas glaudžiai susisiejo su dabartimi – pandemija, atskirtys, atitolimai, netektys. Tai tapo mūsų siužetu ir literatūra, nereikėjo rašyti jokio kito scenarijaus. Mes susiderinome, susidėliojome muziką, kad viskas būtų organiška ir plastiška.

Pavadinimą "Begalybės", kuris atėjo labai natūraliai, pasiūliau aš. Iš pradžių žodis buvo vartojamas vienaskaita, bet B.Letukaitė sakė, kad spektaklis "Medėjos" buvo daugiskaita, tai ir "Begalybės" tegu būna daugiskaita. Iš tikrųjų, šiame eteryje begalybių, formų, garso, vaizdo spektro yra begalės. Gyvendami konkrečiame laike neįsivaizduojame, kiek daug nežinome. Mes, pavyzdžiui, neįsivaizduojame, kaip mato krokodilai arba katės. Egzistuoja daugybė begalybės formų, kurių mes nežinome esant šalia. Mums atrodo, kad esame pasaulio ir visatos valdovai. Nieko panašaus. Mes tik didelė tos begalybės dulkė.

"Begalybes" galima transformuoti į kitą plotmę, emocine, žmogiškąja prasme: tai kažkokios netektys, praradimai, per kuriuos kažką, kaip individas, įgauni. Begalybių yra daug. Kokios jos gali būti, pateikia kūrėjas, o žiūrovas visada kurs savo paveikslą. Dramos pastatymuose yra privaloma ir protinga suteikti žiūrovui skrydį. Kaip tai pasiekti? Galima varpeliu išgauti garsą ir daugiau nebereikia groti – žiūrovas varpelio garsą girdi ir jį nešasi per spektaklį. Jis kuria pats sau. Duodi temą, o žiūrovas gali susikurti visiškai kitą, gal net priešingą. Tuo man ir patinka simbolinis, abstrakcijos menas, linijos, tiesės, apskritimo, taško, figūros, formos.

– Kiekvienas žiūrovas meno kūrinį vertina per savo patirtį ir perspektyvą.

– Taip, ir kiekvienas turi teisę suvokti savaip. Žinoma, kyla klausimas, iš kur jis ateina, iš kokio sluoksnio, mokyklos, šeimos, kaip jis pasiruošęs, ar, pavyzdžiui, skaitęs knygų. Vienoje radijo laidoje girdėjau kalbant kompozitorių Mindaugą Urbaitį, kuris sakė, kad dabar pakanka žinoti tik Ludwigo van Beethoveno 5-osios simfonijos ritminę struktūrą. Tačiau jų iš viso yra devynios, daug sonatų, kvartetų, koncertų fortepijonui. Dabar pasaulyje visko tiek daug ir viskas keičiasi taip greitai, kad visuomenei pakanka šios ritminės faktūros. Dar blogiau, kai sako, kad L.van Beethovenas – tai animacinio filmo personažas šuo. Tai labai blogai ir tai yra išraiška to, ką daro vaizdinės priemonės, šiuo atveju televizija.

Negaliu kaltinti – viskas turi teisę būti. Tačiau klausimas, iš kur žmogus ateina, labai svarbus. Tai žinodamas, žinai, kaip tą žmogų paskatinti, įtari, ar tas žmogus kūrybiškas, ar moka priimti tai, kas jam siūloma. Labai dažnai susiduriu, kai žmogus sako "ne". Ištartas "ne" apskritai yra labai blogai, nes tai pasakydamas, tu jau iš karto padarei vertinimą. Vienas prancūzų režisierius sakė, kad žmogaus, kuris sako, jog kažko nepavyks padaryti, jam nereikia. Žmogus turi sakyti, kad jis pabandys. Tik tada gali atsirasti grožis. Ir žiūrėk, pabandai, ir kažkas pavyksta, atsiranda.

Vizualinis sprendimas „Mamaika“

– Su kokiu žiūrovu dažniausiai susiduriate?

– Žiūrovas, kuris ateina į B.Letukaitės spektaklius, į mano muzikos pasirodymus, – būna pasiruošęs. Buvau labai nustebintas, kai mano koncerte Niujorke apsilankė daugiau kaip šimtas žmonių. Jie visi žinojo, ką aš dariau, kūriau, kokius albumus išleidau. Žiūrovai, ateinantys į specifinius pasirodymus, žino, kur eina, jie mėgsta tuos dalykus arba palaipsniui pamilsta. Atsiranda žiūrovų ratas, kuris tai vertina ir mėgsta. Jaunimas, 20-mečiai, turi savo favoritus ir galvoja, kad mes esame oldskūlai (senosios mokyklos atstovai – red. past.). Tačiau nėra tokio dalyko kaip oldskūlas, yra kitos kalbėjimo formos. Nė viena elektroninė duomenų bazė arba muzikos kūrinys nėra įdomus, jeigu jame neįskiepytas transcendentinis, filosofinis požiūris. Jeigu to nėra, tai tada gali groti su geriausiu pasaulyje orkestru, bet jeigu tavo kūrinys yra tuščiaviduris, jis tokiu ir liks: neturės eigos, negyvens. Kai kūryboje yra tam tikri egzistencijos įskiepai, klausimai, į kuriuos, tikriausiai, neįmanoma atsakyti, tada bet kokia meno forma: šokis, muzika, tapyba ar vizualūs menai – bus įdomūs, patrauklūs. Man toks menas patinka.

Žiūrovo nereikia kvailinti. Jis žino, kur eina, tikisi įdomaus susitikimo, laukia to, ką menininkai, muzikai, teatrai, režisieriai, vaizdo kūrėjai gali pasiūlyti. Kartais aš irgi būnu žiūrovas ir laukiu intrigos, visada ieškau to aspekto.

– Kas jus intriguoja?

– Egzistenciniai dalykai, kurie analizuojami, mąstomi, verbalizuojami. Tada galima imti bet kokią medžiagą. Dirbdamas su Eimuntu Nekrošiumi prie spektaklio "Kalės vaikai" pagal Sauliaus Šaltenio dramaturgiją, mačiau kokią filosofiją, poeziją E.Nekrošius dėlioja. Jis skendėjo visame tame, toje plazmoje, pakelė ir nuleido ant žemės. Tai gal toks impresionistinis požiūris, bet tas skrydis – jis visada tave neša. Jeigu aš scenoje rodysiu tai, ką matau (purvą, politinį melą, socialines išdavystes), tai bus mažų mažiausiai apgavystė ir niekur nevedantis dalykas. Kurdamas turi pakylėti žmogų, parodyti jam kažkokią kryptį ir leisti fantazuoti. Juk meno esmė yra emocinė išraiška ir emocionalumas, nors tai daroma labai protingai ir viskas yra paskaičiuota. Žiūrovas to laukia. Aš irgi to ieškau, ir jeigu randu – labai džiaugiuosi.

Nė viena elektroninė duomenų bazė arba muzikos kūrinys nėra įdomus, jeigu jame neįskiepytas transcendentinis, filosofinis požiūris.

– Naują kūrinį pavadinote "Begalybės". Paradoksalu, bet žmogus iš esmės yra labai ribotas: jo rega, klausa ir uoslė, gali pamatyti, išgirsti, užuosti tik tam tikrą diapazoną, spektrą, paletę. Nepaisant to, žmogų visada masina tai, kas yra už tam tikrų ribų, pavyzdžiui, mirties. Kaip manote, kodėl?

– Nežinomybė, nežinojimas. Papasakosiu patirtį, kuri galbūt paskatino šį pavadinimą ir mąstymą apie begalybę. 1974 m. amerikiečių NASA mokslininkai sukūrė erdvėlaivį, pavadinimu "Voyager" (liet. "Keliautojas") ir jį paleido ne kariniais tikslais, o norėdami fotografuoti planetas ir siųsti jų vaizdus į Žemę. Jų tikslas buvo Uranas, Saturnas, Plutonas – trys ar keturios planetos. Pirmieji vaizdai pradėjo plaukti po kelių metų. Prieš keletą metų iš erdvėlaivio buvo gauta paskutinė žinutė, kad jis paliko Saulės sistemą. Taigi tas aparatas skris begalybę laiko ir, jeigu nesuges, siųs informaciją į Žemę. "Voyager" yra atsiuntęs duomenų, kaip skamba Saturnas arba Uranas. Anksčiau to mes nežinojome. Galbūt erdvėlaivio tikslas šiek tiek romantiškas, bet į jį, prieš išsiųsdami, mokslininkai įdėjo platinines plokšteles, kuriose patalpino pasaulio kalbas, šiek tiek muzikos. Galbūt kažkas jas ras ir perskaitys. Tai tam tikras mūsų kodas, informacija į kažkur. Nežinojome, kur Saulės sistemoje yra riba, ir tai mums buvo labai įdomu. Dabar žmogus įveikė tą barjerą. Gal kažkada sužinosime ir kas yra už Saulės sistemos.

Tas nežinojimas, matyt, ir veda žmogų į priekį, skatina ieškoti, tirti biologiją, fiziką. Žinojimo poreikis žmogui yra labai didelis, jis tarsi varomasis variklis. Gal kažkuria prasme šitas mūsų darbas irgi yra už tos ribos. "Begalybės" nėra tipinis pastatymas, kai yra repetuojama, viskas daroma labai aiškiai. Mes žinome choreografines struktūras, žinau, kaip Birutė dėlioja plastiką, bendras ir skirtingas scenas. Turime Gudos Koster sukurtus kostiumus, kurie yra išsiskiriantys forma ir ryškiomis spalvomis, tarsi universumas, toks ryškus ir begalinis. G.Koster pasiūlyta spalvinė gama ir forma verčia mąstyti bei patirti nežinojimą: kaip judės šokėjas, kaip turėtų skambėti muzika. "Begalybės" bus "Voyager", keliautojas ir mes tik galime galvoti ir nuspėti, kokią planetą mes sutiksime, kokios ji bus spalvos, kokie jos garsai, šiuo atveju, koks bus judesys ir kaip susisinchronizuos tie trys veiksniai: kostiumo spalva bei forma, plastika ir garsas.

Mes vadovausimės atpažįstamais objektais, tačiau mūsų erdvėlaivis sukurs kitą Bendrą vidaus produktą (BVP), vertybę, kuri yra už tos ribos. "Begalybės" kalbės apie tai, ko mes nesame patyrę arba nežinome, nebus kanono, viskas bus už jo ribų. Tai naujas kūrybinis perspektyvinis mąstymas, kai su kiekvienu šokėju repetuojama kalbant, o ne dirbant prie vieno ar kito plastinio judesio. Aiškinama, ką jis turi mąstyti, atlikdamas judesį. Panašiai dirba Robertas Wilsonas. Šokėjas turi pats atsakyti į klausimą, atsispirdamas nuo duotos temos, suprasti, ką jis iš viso daro, kas tuo metu su juo vyksta. Visas šitas procesas turi sukurti kitą, užribinį formatą, struktūrą ar formą. Iš apskritimų, trikampių ir tiesių mes nupiešime kažkokią figūrą, kuri bus visiškai kita, jau ne trikampis, kvadratas, taškas ar apskritimas. Viskas kinta ir įgauna kitas formas, kurios ir yra tas užribis. Tai yra įdomu ir to laukia žiūrovas. Ar pavyks, tegul visi ateina pažiūrėti (juokiasi).

– Taigi kiekvienas šokėjas tampa kūrėju.

– Taip, tai ir yra pagrindinis tikslas. Baroke būdavo basso continuo ir tiktai nuorodos, pagal kurias tu gali kurti. Indų ragos irgi turi kanoną, tradiciją, bet kiekvienas atlikėjas yra kūrėjas. Sukurti kažką naujo turbūt yra beprasmiška, tačiau galima strateguoti, surasti mąstymo būdą, kuris yra protinis ir emocinis, ir tuos du dalykus sujungus kažkas atsitinka. Nežinau, kas tai, bet tai veikia žiūrovą.

– Nepaisant to, kad, kaip minėjote, yra protinis ir emocinis mąstymo būdai, žmonės, vertindami meną, vis tiek renkasi antrąjį.

– Tiktai taip. Kai žmogus klauso muzikos ir sako, kad jis jos nesupranta, tai ir nereikia to daryti, reikia ją girdėti. Suprasti reikia matematinę formulę. Kaip sakė E.Nekrošius, nebūtina, kad žiūrovas visą tekstą suvirškintų ir jis jam būtų aiškus. Žodžių tirados yra kaip energija: iš pradžių jas supranti kaip tekstą, paskui pradedi pamesti ir tada pradeda veikti ta plazma, tembras, lingvistika, kuri tave pumpuoja. Kartais gali pamesti mintį, bet vis tiek iš kūno kalbos supranti, kad žmogus neša rąstą, kad tas rąstas sunkus, kad gyvenimas nėra lengvas, ir viskas pasidaro aišku. Nebūtina, kad aktorius tiesiai pasakytų: man labai sunku gyventi. Tai neįdomu. Kas svarbu, tai yra tai, kad mene nebūtina viską suprasti, nėra svarbu viską paaiškinti.

Taip, kai siuvėjas siuva kostiumą, jis iš pradžių viską suskaičiuoja, pamatuoja, bet drabužį žmonės vertina emociškai, nesigilina į technines subtilybes. Veikia emocinis priėmimas. Taip ir čia: "Begalybių" kaip erdvėlaivio siekis yra per formą, spalvą, choreografiją ir muziką, kuri yra simfoninio orkestro bei elektronikos lydinys, nukeliauti kažkur toli už Saulės sistemos ribų. Ką patirs žiūrovas ir patys šokėjai bei muzikantai, bus tai, kam patys bus pasiruošę. Čia nėra autoritetų, kažkokių privalomų kanonų, nėra tikslo suprasti, kas čia vyksta, kodėl. Kiekvienas atsakome į tą klausimą individualiai: kas yra mirtis? Kas aš esu? Tą, ką Williamas Shakespeare'as daro "Hamlete". Iš tikrųjų, klausimai "kas aš esu", "kas yra mirtis" ir "ką aš čia veikiu" yra pagrindiniai.

– Kaip jūs pats į juos sau atsakote?

– Į juos neįmanoma atsakyti. Yra daug paaiškinimų, kur vieni pasakoja vienaip, kiti – kitaip. Bet visais laikais į šiuos klausimus buvo ieškoma atsakymo: apie tai kalba ir Josepho Haidno simfonija "Pasaulio sutvėrimas", W.Shakespeare'as Renesanse tą klausimą uždavė literatūriniu būdu. Maža to, jis sugebėjo komediją sujungti su drama, kas tuo metu buvo visiškai neįmanoma. Tapytojai to paties klausia tapydami portretą. Ankstyvajame Renesanse, Gotikoje, Baroke tapytojai piešė šviesą, kurioje atsiranda veidas, jis kažką pasakoja, kalba. J.Boscas sako, kad egzistuoja žemiškieji žvėries dalykai. Jis tą deklaruoja, aiškina ir rodo. Būtent tai, pasak jo, yra mirtis. Mirtis yra tai, kas susieta su žvėrimi. Bet paaiškinimų yra daug ir aš į šiuos klausimus nedrįsčiau atsakyti. Aš jį pats dažnai užduodu. Tegu kiekvienas susiduria su amžinybe ir kažkokia nežinomybe. Žmogaus gyvenimas yra laivas, "Voyager", kuris pamato Uraną, kažką išgirsta, su kažkuo susitinka, kaupia tą informaciją ir kažkur ją išsiunčia.

"Begalybės" deklaruoja, kad laiko nėra. Galbūt tai irgi vienas iš mąstymo būdų, kuris sako, kad laikas neegzistuoja. Mirtis ir gimimas yra tik formatų keitimai. Materijos pasaulyje turbūt kitaip ir negali būti. O kas yra už jos – niekas nežino. "Begalybės" suteikia laisvę fantazuoti.

– Kaip vyksta jūsų, B.Letukaitės ir G.Koster darbo procesas?

Aš nežinau, kas yra likimas, lemtis, kokia šių žodžių etimologija. Tačiau jei likimu vadiname tai, kad žmogus, gimęs šlavėju, juo ir miršta, aš juo netikiu, nes taip nėra.

– Pirmasis impulsas buvo iš G.Koster – jos kostiumai inspiruoja kažkokį mąstymą. Ji sukūrė iš kostiumų objektų tokį darinį, kuris labai įdomus ir skatina šokėją fantazuoti. Konkrečiam atlikėjui ar šokėjui jie yra teritorija jų mąstymo būdui atsiskleisti. Mano tikslas yra visa tai pakelti 1000 km į viršų, suteikti kūriniui egzistencijos, stebėti jį tam tikrame laike. Muzika turi pastatyti visus šokėjus ant tam tikros lėkštutės, jie visi turi tapti didelio organizmo, universumo, kuriame gyvena, sukasi sraigtelis, dalimi. Šokėjas pasakoja tam tikrą naratyvą, o mes, stebėtojai, susidarome platesnį kontekstą. Tada įsijungia muzika.

Aš prisitaikiau prie to, kas buvo pasiūlyta, ir atkreipiau dėmesį į tai, kas vyksta šiandien: pandemija, atskirtys, pasaulio kaita. Pasaulis kinta ir tą darys neišvengiamai, į kitą pusę. Pati gamta priešinasi žmogaus invazijai, kišimuisi. Ji jau pradėjo tvarkytis ir tą daro žiauriomis priemonėmis. Vos tik pasikeis žmonių mąstymas, viskas absoliučiai pakis: dings šiukšlės, purvas, politika, karai. Muzikos kūrinys turi mąstymą pakelti į tokį lygį.

"Begalybės" yra penktoji mano simfonija, o simboliškai 5-oji L.van Beethoveno simfonija yra Likimo simfonija. Kūrinyje aš naudoju tam tikrą jo ritminį motyvą, kuris yra išskaidytas, tarsi bazinis elementas. "Begalybes" sudaro trys dalys: Išvarymas – Atleidimas / Paleidimas / Pašalinimas – Likimas / Lemtis / Laimė. Viskas susiklostė savaime, niekas nebuvo daroma specialiai. Visi žinome 5-ąją L.van Beethoveno simfoniją, labai gerai pažįstame 9-ąją, tačiau visai nežinome jo herojų. "Begalybėse" kiekvienas į klausimus atsakys sau, kursis savo paveikslėlį. Vienam galbūt tai bus ramybės įsikūnijimas, kitam – formos išlaisvinimas, trečiam – kažkokios formos generavimas algoritmo būdu. Kiekvienas žiūrovas pasirinks, bet mūsų trijų išeitinis taškas yra turbūt toks: konglomeratas tarp vaizdo, šokio ir garso, laivas, kuris skrenda. Ką jis pamatys ir sutiks, pamatysime rugsėjo 30 d.

– Paskutinė jūsų simfonijos dalis kalba apie likimą, lemtį. Ar jūs pats tikite likimu?

– Aš nežinau, kas yra likimas, lemtis, kokia šių žodžių etimologija. Tačiau jei likimu vadiname tai, kad žmogus, gimęs šlavėju, juo ir miršta, aš juo netikiu, nes taip nėra. Dažnu atveju palūžtama, tačiau pilna pavyzdžių, kai alkoholikų šeimoje užauga šeimyniškas, kūrybiškas, pasiekęs gerų rezultatų ar karjeros aukštumų žmogus. Bet tai ne likimas. Viskas priklauso nuo to, ką sakai sau. Kaip tu sau pasakai, taip ir įvyksta. Kaip kontroliuoji save eidamas per gatvę ir neini per raudoną šviesą, taip reikia kontroliuoti ir savo smegenis. Kiekvieno galvoje verda monologas, vyksta dialogas ir, kaip sakė E.Nekrošius, su amžiumi jis tampa tik didesnis. Reikia mokėti kažkaip tą gaisrą gesinti, pilti ant jo vandenį, galvoti apie tai, ką darai dabar. Man pačiam yra svarbu tai, ką kalbu šiuo metu. Viskas vyksta dabar: mes šią akimirką kuriame dabartį ir ji taps, ta pozityviąja prasme, begalybe, ir galės atidaryti kažkokius vartus, kažką atskleisti. Lemtis ir likimas, mano manymu, yra mitologija, pasakos. Savo ateitį ir dabartį kuriame dabar. Reikia keisti savo mąstymą. Galbūt šokis, muzika, choreografija, kostiumas ir yra priemonė tai daryti.

Rašyti komentarą
Komentarai (1)

Yra toks

Sokrato posakis- pažink save. Nėra paprasta tai padaryti, nes žmogus tai daug daugiau nei matomas jo fizinis kūnas. Reikia skaityti dižiųjų Dvasinių Mokytojų knygas ir gal tada netgi visai kitoks pasaulis žmonėms atsivers, gal jie netgi atras, kokio peno reikia jų sielai, dvasiai, kokios tikrosios kūrybinės jų galios atsivers.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS