Kūryba sovietmečiu: susitaikymas dėl savo ir svetimų mūzų | kl.lt

KŪRYBA SOVIETMEČIU: SUSITAIKYMAS DĖL SAVO IR SVETIMŲ MŪZŲ

Kauno paveikslų galerijoje paskutines dienas skaičiuoja paroda "Drambliai ir chameleonai. Vaizduojamasis menas 1978–1985 m.", kuria siekiama atskleisti šio laikotarpio kūrybos kontekstą.

Vienu metu kuriantys dailininkai skirtingai reagavo į režimo sąlygas – vieni konfrontavo, kiti ignoravo, dar kiti nuolaidžiavo. Dėl šių priežasčių buvo skirtinga gyvenimo kokybė. Gyvenimo kokybės faktorius tampa lemiamas vertinant praėjusį sovietmetį iš dabartinių pozicijų. Vieniems sovietmetis kelia fobiją, kitiems – nostalgiją. Kaip sako parodos kuratorė Kristina Civinskienė, rengiant parodą buvo susidurta su dailininkų nuogąstavimams, kam tokia paroda reikalinga, baugino ir pats pavadinimas "Drambliai ir chameleonai". Buvo pasiektas ir kitas parodos tikslas – parodyti ne tik vaizduojamojo meno kontekstą, bet reflektuoti patį laikmetį.

Apie praėjusio laiko pamokas – K. Civinskienės pokalbis su menotyrininku Ignu Kazakevičiumi (I.K.) ir tapytoja Egle Velaniškyte (E.V.).

– Į funkcionierius galima žiūrėti žmogiškai, nes būtų sunku įsivaizduoti, kad sistemos oponentai galėjo išvengti kompromisų, o prisitaikėliai, įstoję į partiją, pavyzdžiui, kaip muziejaus direktorius Petras Stauskas, turėtų būti teisiamas, nepaisant to, kad padarė gerų dalykų, bet įstojo į partiją.

I.K.: Su P. Stausku buvau susitikęs tik meno pasaulyje per akvareles. Kalbant apie prisitaikymą, gal geriausias žodis būtų susitaikymas, nes pasirinkimas buvo labai nedidelis. Dabar galime net migruoti iš šalies, o tada nebuvo pasirinkimo. Reikėjo stengtis tiesiog būti. Visiškas neprisitaikymas simbolizavo tavęs eliminavimą apskritai – fizinės būtybės prasme. Jeigu kalbėtume apie prisitaikymą, retas kuris tai darė kryptingai, siekdamas naudos, žinodamas savo tikslus, uždavinius, turėdamas strategiją. Susitaikymas daugumai leido kūrybiškai veikti.

Galbūt reikėtų atsižvelgti į dar vieną faktorių – kad nebuvome jų kailyje, juk kiekvienas atvejis – individualus. Tai lietė to žmogaus šeimą, praeitį, kurios mes nežinome. Menininkai, kurie tuo metu buvo įžymūs, pvz., Jonas Švažas, kuris užėmė tam tikras pareigas, galbūt tiesiog pataikė ir jiems buvo tinkamas urbanistinis požiūris, šiek tiek propagandiniai motyvai. Gal jiems buvo palanku atsiskleisti tapybiškai.

Žvelgdami dabar, mes matome tik paveikslą, konstrukciją, spalvas ir motyvus, bet nefiksuojame to laiko. Jeigu kalbėtume apie šiuos laikus, turbūt dabar konformizmo yra daugiau, nes tenka laviruoti atviros rinkos sąlygomis ir taikytis prie mados, tendencijų, galerijos. Ar Lietuvoje, ar užsienyje – nebesvarbu. Jaunieji menininkai bando kopijuoti, kad patektų ant bangos. "The Beatles" ne visada buvo garsūs – jie grojo kitų muzikantų kūrinius, ir net alinėse.

– Taip, mes nebuvome jų kailyje, bet Eglė šiek tiek buvo, aš jau girdėjau iš jos gana pozityvių atsiliepimų apie Vincentą Gečą.

E.V.: Aš buvau kurso komjaunimo sekretorė, V. Gečo studijos seniūnė, Kauno dailininkų sąjungos jaunųjų susivienijimo pavaduotoja – aš tokia pati funkcionierė. Žinau situaciją iš vidaus. Norėčiau paminėti tris žmones – P.Stauską, Sigitą Nenortą ir V. Gečą. P.Stauskas buvo ypač charizmatiškas žmogus ir galbūt išvengė vieno labai skaudaus dalyko – absoliučiai visi funkcionieriai buvo be galo vieniši. Šiandien norėčiau pasakyti, kad mes esame dėkingi ir turėtume jaustis skolingi, nes jie aukojo savo asmeninę nekaltybę – moralinę, dvasinę ir socialinę. Jeigu nebūtų P.Stausko, nebūtų M. K. Čiurlionio dailės muziejaus. Jeigu V. Gečas nebūtų ėjęs rektoriaus pareigų, S. Nenortas – pirmininko, būtų lygiai tas pats. Nieko to, ką šiandien turime, neturėtume. Tie žmonės aukojosi. Atvirai galiu pasakyti, kodėl ėjau tas pareigas, – norėjau kažką nuveikti ir tik taip galėjau dirbti bei veikti.

Kalbant apie vienatvę, prisimenu S. Nenortą ir V. Gečą. V. Gečas dirbo, stengėsi ir kaip tapytojas nepelnytai nustumtas į šoną – jis buvo vienišas, jo visi nekentė, iš jo tyčiojosi, apgaudinėjo. Žmogus gyveno baisioje situacijoje, o vienas lauke – ne karys. S. Nenortas, kai į Kauną parvažiavo pasiutusio jaunimo, atsigavo, pradėjo laisviau kvėpuoti, alsuoti. Mus labai rėmė, išmušinėdavo parodų sales Vilniuje. Tie žmonės, kuriuos mes šiandien vadiname funkcionieriais, labai daug padarė. Mane skaudina santykis, kad aš – švarus, o tu – rudas.

I.K.: Trumpai tęsiant konformizmo temą, būvimas visuomenėje jau yra arba konformizmas, arba susitaikymas, ir tai vadinčiau lankstumu. Visi turime charakterį, požiūrį, dogmas ir reikia su tuo taikytis, ypač kai kalbame apie funkcionierius. Jie dirbo labai margame lauke – skirtingos kartos, skirtingos gyvenimo patirtys, stereotipai. Funkcionieriaus tikslas – pasiekti pusiausvyrą. Galbūt net atvesti į doros kelią. Gal ironiška, bet tai yra komunikacija.

Reikėtų pagalvoti, kiek meno kūrinys praranda kaip meno kūrinys, kai į jį sudedama informacinė žinia.

E.V.: Kristiną įvardyčiau ypač tauriu žmogumi, kai neskirstoma, geras ar blogas, teisingas ar neteisingas. Paroda surengta objektyviai, su daug žinių, bet ir su pagarba. Iš parodos galiu akivaizdžiai pasakyti, kad patys darbai yra ne funkcionierių, o absoliučiai laisvų žmonių, kuriems ta ideologija tiko ir jie ją propagavo.

– Pakalbėkime apie Antano Martinaičio fenomeną, Mikalojų Šalkauską, kurie tikrai nesukūrė oficiozinių darbų, bet parodose dalyvavo, ypač A. Martinaitis – visose respublikinėse, ir Sąjungos. M. Šalkausko charakteris buvo uždaresnis, su juo buvo sunkiau bendrauti. Kaip vyko tokie dalykai? Ar tiesiog reikėjo kurti meną, kuris specialiai kažkam neoponuoja ar nedemonstruoja. Kaip tokius praleisdavo sistema?

E.V.: A. Martinaitis buvo be galo charizmatiškas žmogus. Jo menas – aukščiausio lygio. Jei sovietų tikrintojas, cerberis ir norėjo kažką pasakyti, jis nieko nerasdavo ir neperskaitydavo. Kitas elementarus dalykas – ir sistemai reikėjo gero meno. Visiškai visų ignoruoti jie negalėjo.

I.K.: Būtų įdomu rasti konjunktūrišką A. Martinaičio darbą, kuriame nutapyta kokia, pvz., Spalio šventė. Jei tokį rastume, ko gero, jis būtų brangiau įkainotas, nes būtų vienintelis, unikalus ir ideologiškas. Tai parodytų dabartinės meno rinkos visuomenės konformizmą, kad reikia stebuklų, jog sudrebintų nors akimirkai.

– Tikrieji opozicionieriai parodoje pavadinti autsaideriais. Jie buvo žinomi, rengdavo parodas sodybose, namuose, bet ne oficialiose erdvėse. Jie tapo opozicionieriais, nes pakeitė meno rūšį arba baigė ne vaizduojamąją dailę, o taikomąją arba pedagoginę. Kazė Zimblytė ir Vaidotas Žukas, vienas jaunesnės kartos, kitas – vyresnės, ką galėtumėte pasakyti apie jų oponavimą?

E.V.: Du poliai. K. Zimblytė – pati opozicionierė, bet turi butą Vilniuje, dirbtuvę – jį gavo, kol buvo tekstilininkė ir nekūrė vaizduojamosios dalies. Vėliau jai buvo tarsi uždėtas stiklinis gaubtas ir daugiau jos niekur nepriėmė. Autsaideriai turėjo savo žiūrovą ir savo pirkėją. Vytenis Lingys pasakė, kad laisvė yra dviejų tipų: laisvė daryti tai, ką nori, ir laisvė nedaryti to, ko nenori. Tai, mano supratimo, daug aukštesnis lygis. V. Žuko laisvė – daryti, ką nori, o K. Zimblytė tiesiog nedarė to, ko nenori. Esminis skirtumas tarp šių dviejų autsaiderių, kad K. Zimblytė tiesiog kūrė meną, jis buvo nepriimtas sistemai, bet ji tiesiog mąstė apie pasaulį, būtį, apie gyvenimą. V. Žukas yra daugiau politikas negu menininkas Jis visą laiką savo kūriniais kaunasi. K. Zimblytės kūriniuose kovos nebuvimas – tik teigimas – 100 kartų naudingesnis. Negali sakyti, kad V. Žukas buvo tikras autsaideris, – jo nepriėmė į parodas, bet sovietiniais laikas jis užėmė aukštas pareigas, jo šeima nepatyrė diskomforto. Jo meno nepriėmė, bet jo menas – tai politinė kova. Jis tapė ir komunistų politikus, tapė žmones, kurių negali tapyti. K. Zimblytė su niekuo nekovojo, ji gyveno savo menu. Man menas, kuris kaunasi, yra deklaratyvus, – tam tikra prasme ribotas. V. Žukas formos prasme yra labai aukštos klasės profesionalas, o dėl turinio dėčiau daugtaškį.

I.K.: Kiekvienas veiksmas, kalbant apie socialinį meną, protestą mene, padarytas tuo laiku, reikėtų pagalvoti, kiek meno kūrinys praranda kaip meno kūrinys, kai į jį sudedama informacinė žinia, kiek tai iškreipia meno lauką ir kiek dailininkas tampa laisvas. Ar idėja nesivelka iš paskos? Ar jis nebėga paskui traukinį, kurį jis pastūmė?

E.V.: Norėčiau plačiau pakalbėti apie konformizmą tada ir šiandien. Koks šiandien konformizmas ir kokios bėdos?

I.K.: Kalbant apie dabartį, ženkime dar kelis amžius atgal. Juk tapyti didikų, politikų, karvedžių portretai yra patosiški. Kad ir Rembrandto tapyba – ji barokiška, išdidi, bet gera. Aišku, galima įžiūrėti, kiek jis pataikavo, buvo konformistas. Ar kiti žymūs pasaulinio garso tapytojai buvo konformistai? Turbūt taip – juk jiems reikėjo įgyvendinti užsakymą. Tas pats Michelangelo taip pat ieškojo kompromisų su Bažnyčia. Raphaelis ir Leonardo da Vinci – irgi. Iš esmės tai tam tikras konjunktūrinis laukas – Bažnyčia, dvarai, užsakymai. Tai formavo ir meno laiką. Dabar vyksta lygiai tas pats, tik tai kontroliuoja projektai.

Turėtume jaustis skolingi, nes jie aukojo savo asmeninę nekaltybę – moralinę, dvasinę ir socialinę.

Projektas yra šabloninis mąstymas. Nešabloniškai mąstančių žmonių beveik nėra. Visi stengiasi rasti kompromisą su visuomene. Kalbant apie projektus, turi viziją, tikslą, uždavinius ir žinai priemones, kurias reikia įgyvendinti, kad visa tai būtų realizuota. Dažniausia projekto aprašymai diktuoja savo sąlygas ir kad būtų pasiektas rezultatas, turi jas realizuoti. Vėl galima grįžti prie funkcionierių ir savęs paklausti: žinai, kad rezultatas bus geras ir naudingas daugeliui žmonių ir grupių, gal verta, struktūruojant projektą, kuriant jį, kažkiek nusileisti, nulenkti galvą, pasislinkti į šalį, realizuoti visai nereikalingą, nenaudingą dalyką tam, kad gautum bent 80 proc. suplanuoto gero rezultato. Galbūt ne vietoje ir ne laiku pasakytas įžeidus žodis, skandalas, kuris šiandien traktuojamas kaip disidentinis poelgis ir autorius buvo išmestas iš sąjungos, iš tikrųjų tai buvo paprastas pokalbis?

E.V.: Konformizmas yra amžinas, visą laiką turime prie kažko taikytis. Šiandien konformizmas yra konjunktūra, kapitalizmas ir pinigai. Kaip identifikuoti šiandienį konformizmą? Šiandien jį menininką konformistą vadiname sėkmės lydimu, nes jo darbai yra perkami, rodomi, eksponuojami. Tikrai nenoriu pasakyti, kad visi geri menininkai yra konformistai, yra tokių, kurie viešinami ir per mažai, bet šiandienė konjunktūra yra pinigai.

I.K.: Yra vedliai, solistai ir yra choras, kuris eina iš paskos. Eglė turbūt turėjo omenyje chorą, menininkus, einančius iš paskos solistui. Vis tiek bus apologetų. Grįžtant prie "Dramblių ir chameleonų", dauguma jų netilpo į šią dalį, tai nėra vien tik gerų menininkų ar funkcionierių paroda. Ši paroda palietė platesnį lauką, visuomenę ir lūžį, kuriame gyvenome ir gyvename iki šiol, nes iki mūsų ateina aidai.

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS