Vienas labiausiai žmogų gąsdinančių dalykų šiuolaikiniame pasaulyje yra laikas. Nežinia, kokiais ženklais jis pažymės kiekvieną iš mūsų, ar paliks jėgų atrasti, džiaugtis ir mėgautis, ar suvokiant, kad laikinumas nebėra tik nuojauta, o aiškiai regimas faktas, jis mūsų nepralenks. Tačiau, žvelgiant į ką tik 90-ies metų jubiliejų pažymėjusį skulptorių, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Leoną Striogą, norisi patikėti, kad laikas gali būti puikus sąjungininkas.

Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje pristatytoje jubiliejinėje parodoje "Bėga bėga gyvenimas", vaikštant tarp L.Striogos kūrinių, galima pajusti, kad, nepaisant greitos akimirkų tėkmės, prasmė būti, kurti, dalytis nedingsta, o tampa pagrindu būtyje, kurio iš po kojų išmušti negali net greičiau už mus bėgantis laikas.

Su menotyrininke, parodos kuratore Rimante Tamoliūniene kalbame apie neišsenkančią L.Striogos kūrybinę energiją, menininko puoselėjamas dvasines vertybes, kurios šiuolaikiniame pasalyje yra kiek nustumiamos į šalį, ir žmogiškumą, kuris, kaip sako menotyrininkė, yra jungiamoji L.Striogos kūrybos grandis.

– Jubiliejinėje skulptoriaus parodoje eksponuoti ir mažosios plastikos kūriniai, ir piešiniai. Kaip gimė idėja sujungti šias dvi menininko saviraiškos sritis?

Labiausiai jis nemėgsta apsimetinėjimų ir kaukių. Skulptorius visuomet stengėsi, kad mene nebūtų dirbtinumo, tik vidumi išgyventi dalykai, nes tuomet atsiranda gylis.

– Surengti kuo visapusiškesnę parodą buvo ne tiek idėja, kiek reikmė. Skulptoriaus jubiliejus tapo gražia proga parodyti menininką ir kaip vieną ryškiausių mažosios plastikos atstovų, ir suteikti galimybę žiūrovams pažvelgti į kūrybinius jo ieškojimus – piešinius. Kauno apskrities viešoji biblioteka neturi didelių, parodoms skirtų erdvių, todėl šiai ekspozicijai buvo atrinkta daugiau pastarųjų metų menininko mažosios plastikos darbų. Kai kurie, galima sakyti, buvo visai švieži, o piešiniai – įvairių laikotarpių. Taip pat parodą papildėme leidiniais ir nuotraukomis, kurios buvo eksponuotos bibliotekos Meno leidinių skyriuje.

– Piešinys yra emocionali menininko minčių, pajautų išraiška, kuri atidžiam žiūrovui gali tapti tarsi kūrėjo išpažintimi. Kuo ypatingi yra skulptoriaus L.Striogos piešiniai? Kokią plastinę kalbą menininkas pasirenka, kokias koncepcijas juose vysto?

– Piešimas daugeliui menininkų yra svarbi raiškos priemonė – nuolatinis rankos ir akies tobulinimas. L.Striogai eskizai ir piešiniai yra išraiškos priemonė, leidžianti greitai užfiksuoti popieriuje tai, kas tuo metu skulptoriui svarbu: žmogaus emocijas, charakterio pagavas ar kitas refleksijas. Didžioji dalis piešinių – portretai, tarp jų dauguma – autoportretai. Galima pajuokauti, kad menininkas visada yra sau po ranka esantis modelis. Autoportretuose L.Strioga pagauna ir greitu piešiniu užfiksuoja tuo metu užplūdusias emocijas ar perteikia pasąmonės būsenas. Stebina kūrėjo profesiniai įgūdžiai ir įvairi piešinių stilistika: vienuose autoportretuose, naudodamas smulkius taškelius, jis vaizduoja save tarsi dangumi plaukiantį lengvą debesėlį ar paslaptingą būtybę, išnirusią iš tiršto rūko; kituose – tarsi supykęs – piešia save aštriomis, kampuotomis linijomis, perteikdamas vidines nuotaikas. Žiūrovui belieka mėgautis menininko piešinių įvairove.

– Ar L.Striogos piešiniai ir mažosios plastikos kūriniai atskleidžia skirtingas menininko puses? Ar, priešingai, darniai susijungia, papildydami vienas kitą?

– Menininko piešinius ir skulptūras jungia gebėjimas įdėmiai pažvelgti į žmogaus vidinį pasaulį ir nepakartojamą jo savastį. Toji žmogiškumo konstanta galbūt ir yra jungiamoji jo kūrybos grandis.

Laimio Steponavičiaus nuotr.

– Parodoje eksponuoti ne tik naujausi, kaip jūs pavadinote, šviežiausi, bet ir anksčiau sukurti skulptoriaus mažosios plastikos darbai. Kaip kito menininko vizualinė kalba ir koncepcijų įtaigumas žvelgiant į senesnius ir naujausius jo kūrinius?

– Mano nuomone, skulptoriaus pastangos ir ankstesniuose, ir naujausiuose darbuose yra nukreiptos į vertybes, kurios ir sukuria, tą neretai sunkiai įvardijamą, koncepcijos įtaigumą, kuriam įžvelgti reikia širdies atvirumo. Akcentuojant skulptoriaus naudojamas medžiagas – anksčiau menininkas galėjo kalti akmenį, kurti skulptūras iš metalo, išreikšdamas save per grubias formas, tačiau dabar kūrėjo sveikata jau neleidžia suvaldyti nei akmens, nei metalo, todėl jis lieka ištikimas pamėgtiems medinukams. Unikali – kapojimo – technika, šiurkštokas kūrinių paviršius suteikia darbams savitą faktūrą, kuri leidžia nesunkiai atpažinti L.Striogos braižą. Medis skulptoriui visuomet buvo mieliausias. Jį pamėgo dar žaisdamas su tėvo drožinėtais vaikiškais žaislais.

Kai kuriuose naujausiuose skulptoriaus kūriniuose galima pastebėti atsigręžimą į aukštesniąsias jėgas, santykio su praeitimi ieškojimus. Apie tai kalba vienas paskutinių L.Striogos darbų – dviejų dalių kompozicija "Viltis – tiesa". Ją inspiravo autoriaus vidinis noras susitapatinti su tuo "aš", kurį į sąmonės ir atminties krantą išskalauja prisiminimai ir dabarties būsenos.

Skulptoriaus išsaugotas senas lagaminas, ant kurio pasodintas personažas, tai menininko jaunystė. Su šiuo autentišku lagaminu L.Strioga kažkada iš tiesų važiavo laikyti stojamųjų egzaminų į Vilniaus valstybinį dailės institutą, vėliau – su juo vyko krimsti mokslų Leningrado I.Repino dailės institute. Nežinia, kas buvo tuomet įdėta į lagaminą – gal mamos kepta duona, gal tėvo Mykoliuko atpjauta lašinių paltis, bet ši našta siejo studentą su jo namais, artimaisiais. Sunerimęs jaunas žmogus, beveik rūpintojėlio poza sėdintis ant lagamino – galbūt išsigandęs būsimos kelionės, išvykimo iš saugios namų aplinkos, susigūžęs dėl nežinomybės, kuri jo laukia. Saugumo ir stabilumo jam teikia nešulys – vienintelis ryšys su savaisiais.

Šioje kompozicijoje yra ir kita figūra, vaizduojanti patį autorių dabartyje. Tai senyvas žmogus, iškėlęs ranką aukštyn, be jokio lagamino ir naštos. Taip menininkas išsako savo vidinę poziciją – tai, kas vyksta širdyje, skleidžiasi ir išoriniu kūno judesiu. Personažo apsinuoginimas pačiam prieš save, nukreiptas žvilgsnis Dievo begalybės link ir ištiestos rankos vertikalė leidžia jam stovėti ne sugniaužtais kumščiais, bet stiebtis į dangaus aukštybes ir ilgėtis to, kas yra virš mūsų pažinimo ribų. Šventumo ilgesys, noras kilti aukštyn – tarsi grįžimas į pirmapradį švarumą, tyrumą, atsivėrimą, kurį pažadina tikėjimas ir viltis, kad kada nors apgaubs begalinė meilė.

Unikali – kapojimo – technika, šiurkštokas kūrinių paviršius suteikia darbams savitą faktūrą, kuri leidžia nesunkiai atpažinti L.Striogos braižą.

– Esate labai gražiai apibūdinusi, kad: "L.Striogos kūrybinės idėjos nuolat atsiremia į pagarbą žmogui, dėmesį jo vidiniam pasauliui, į santykį su tuo, ką galima pavadinti giliai suvokta tiesa." Kaip manote, ar šiuolaikiniam, jaunosios kartos žiūrovui, kuris galbūt kiek blaškosi tarp autentiškos tiesos suvokimo, pamatinių vertybių ir konstruojamų tiesų, patraukliai pateikiamų trumpalaikių vertybių, kurios yra demonstruojamos socialinėse medijose, skulptoriaus kūryba gali būti paskata gilintis į savo vidinį pasaulį ir nesiblaškyti, ieškoti savo tiesos, pasitikėti ja?

– Gyvename technologijų pasaulyje. Turime priemones, kuriomis susikuriame sau pritaikytą kultūrą ir aplinką. Socialiniai tinklai ragina tapti transliuojančiomis asmenybėmis, nuolat reikštis ir reklamuoti save. Nejučia įsijungia sistema, subtiliai diegianti praktiškumą, skatinanti viską vertinti pagal naudingumo laipsnį. Toks gyvenimo būdas – nuolat ieškant pritarimo ar išorinio palaikymo – mums nurodo, kaip elgtis, kad būtume populiarūs, bet neskatina užduoti klausimo, kodėl tai darome. Todėl randasi daug paviršinių ir apsimestinių dalykų, per kuriuos kartais sunku žvelgti giliau ir pamatyti esmę.

"Gyvenimą nugyventi yra menas", – yra pasakęs L.Strioga. Labiausiai jis nemėgsta apsimetinėjimų ir kaukių. Skulptorius visuomet stengėsi, kad mene nebūtų dirbtinumo, tik vidumi išgyventi dalykai, nes tuomet atsiranda gylis. Ir šis gilumas ateina iš menininko mąstymo, iš jo pasaulėžiūros, santykio su pasauliu, su menine kultūra, pagaliau – iš jo santykio su Dievu. Tai kūriniuose atsiskleidžia ne tiesmukai, o atsiveria per sluoksnius kaip dvasinė išraiška ar giliai suvokta tiesa. Šie dalykai yra bendražmogiški, todėl jaunajai kartai gali būti paskata gilintis į vidinį pasaulį. Kažkas yra teigęs: "Kelias į save veda aukštyn."

– Kaip jūs manote, kokį santykį su garbų jubiliejų atšventusio skulptoriaus kūryba gali užmegzti jaunoji karta? Ko gali iš jos pasimokyti?

– Į L.Striogos dirbtuvę pasidairyti po skulptūromis nukrautas lentynas galima kviesti ne tik besidominčią menu jaunąją kartą, bet, apskritai, kūrybinio proceso niekada nemačiusius vaikus, jaunuolius – visi jie ras kuo žavėtis, kas jiems bus artima. O svarbiausia – skulptorius niekam nešykšti savo dėmesio. Mažiesiems dar paduoda kokį įrankį į rankas ir pamoko medį skaptuoti. Pamenu, kai nusivedžiau savo mažąjį anūkėlį į dailininko dirbtuvę – net baugu pasidarė pamačius kirvuką jo mažose rankose, bet koks jis buvo laimingas, kad galėjo meną daryti. Nuostabi edukacija. O darbštumo pasimokyti iš skulptoriaus verta kiekvienam. Stebina jo nepalaužiamas atkaklumas visada eiti pirmyn. Net ligos atsitraukia prieš tokį atkaklų darbštumo įsikūnijimą. Jaunoji karta iš tokio pavyzdžio gali pasimokyti, kaip svarbu yra atrasti savo pašaukimą, o ėmus judėti ant tų vežančių bėgių – nesustoti tobulėti.

Laimio Steponavičiaus nuotr.

– Kuo L.Strioga praturtina lietuvišką meno lauką? Kokias savitas pasaulio suvokimo perspektyvas savo kūryboje menininkas atskleidžia?

– Niekada nepritrūkstantis motyvų kurti L.Strioga bėgančioje gyvenimo tėkmėje išlieka vienas aktyviausių ir ryškiausių mažosios plastikos atstovų, kurio įnašas į šią sritį skaičiuojamas šimtais darbų. Ypač daug neišsenkančių impulsų skulptoriaus vaizduotei teikia žmogus, jo dvasinis pasaulis, todėl menininko akiratyje atsiduria ne tik mylimi artimieji ar skulptoriaus gerbiami bendrasieliai poetai, rašytojai, bet ir Lietuvos kultūrai nusipelnę asmenys. Šie kūriniai šiandien tampa brangia ir reikalinga ikonografine medžiaga.

Filosofinis ir kultūrinis skulptoriaus akiratis jo kūryboje apima platų humanistinių vertybių spektrą, kuriame artikuliuojami lietuvių tautinei savimonei artimi provaizdžiai ir savitumai. Jo suvokta lietuviško tapatumo visuma talpina kasdienybę ir istoriją, buitį ir būtį, ypač visa tai, kas tradiciška ir turi intymesnį santykį su pasauliu. Tai rodo, kad L.Striogos menas yra gilus ir tikras, išjaustas ir nuoširdus, toks, kuriam suprasti reikia laiko, intuityvaus suvokimo, o kartais – ir sielos pasiruošimo.