Medinukų interjeruose – modernizmo apraiškos

Meno istorikės pastebėjimu, interjeras atspindi gyventojų pasaulėžiūrą, įsitikinimus ir skonį. Nors Žaliakalnio namų vidaus erdvėse išliko XX a. pradžioje populiarūs puošnūs dizainai, rankdarbiais puoštas interjeras, tarpukariu ėmė plisti modernizmo idėjos. Dr. A. Dičkalnytė pasakoja, kad kritikuoti daiktų perkrauti namai, akcentuotas minimalizmas, paprastumas.

„Senasis interjeras būdavo pristatomas kaip nehigieniškas, dulkinas, tamsus, jo priešprieša – modernistinis, dideli langai, daug saulės šviesos, būtiniausi daiktai, plikos sienos“, – aiškino mokslininkė.

Dr. A. Dičkalnytė teigia, kad vieni svarbiausių tarpukario modernistinio interjero bruožų – stumdomosios durys, sieninės spintos. „Modernistiniuose interjeruose atsiranda įmontuojamos spintos, stumdomosios durys – tai leido taupyti vietą ir racionaliau išnaudoti nedidelį namų plotą“, – pasakojo meno istorikė.

Tai būdinga ir Žaliakalnio medinukams: „Galbūt tikėtumės kur kas paprastesnio interjero, bet galima matyti ir garsiuosiuose modernistiniuose pastatuose esančius sprendimus, susiveriančias, į sieną pasislepiančias duris.“

Vienas tarpukario modernizmo pavyzdžių – skulptoriaus Juozo Zikaro namas Žaliakalnyje. Dr. A. Dičkalnytė išskiria sulankstomą lovą-stalą ir kitą svarbų aspektą – linoleumo grindis.

„Linoleumas buvo žinomas anksčiau, bet tarpukariu modernistų išpopuliarintas kaip higieniška ir praktiška danga“, – sakė pranešėja. Toks sprendimas atspindi modernistų švaros ir praktiškumo idėjas.

Lektorė akcentuoja, kad tarpukario interjero tema nėra plačiai tyrinėta, išlikę mažai autentiškų nuotraukų. „Architektūra yra visada matoma, bet vidaus erdvės kinta, todėl kalbėti apie tai sudėtingiau“, – konstatuoja meno istorikė.

Paskaita buvo renginių ciklo „Trapus paveldas. Medinio Žaliakalnio atvertys“ dalis. Ąžuolyno bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centro Kaunistikos grupės vyriausiasis bibliografas Tomas Kašėta teigia, kad projektas siekia „atkreipti dėmesį į itin trapų, sparčiai nykstantį, kintantį, medinį architektūros paveldą“.

„Norisi ne tik išsaugoti, bet ir perduoti ateities kartoms, didinti kultūros paveldo supratimą, suvokiant, kad šios trapios architektūros pavyzdžiai yra miesto raidos ženklai“, – sako T. Kašėta.