„Esu kūrėjas, kuriam svarbiausia – jausmas ir prasmė, – sako menininkas. – Parodoje pristatomų mano kurtų saulučių miniatiūrų pirmieji kūrybos impulsai užgimė itin asmeniškomis aplinkybėmis – kai mano krikšto mama Eglė Virakaitė padovanojo savo tėvo, dailininko ir architekto J. Virako, eskizų šūsnį. Matydama mano susidomėjimą jo kūryba, pasidalijo dalykais, kuriuos pati labai brangina. Tame veiksme pajutau pirmąją meilės apraišką – dalijimąsi tuo, kas itin brangu, be jokio grąžos lūkesčio.

– Ką pajutote, susidūręs su J. Virako kūryba?

– Sklaidydamas J. Virako brėžinius, eskizus, piešinius, patyriau, kad jo saviraiška kupina tyriausios meilės – žmogui, gamtai, tėvynei, pasauliui. Gamtiškos formos, natūralūs elementai… Man atrodė, kad tai gali kilti tik iš žmogaus su tyra siela ir didele meile. Pajutau senosios Kauno inteligentijos dvasią, prisiminiau savo senelius, tėvus, jų aplinką. Jaučiausi pasaulio apdovanotas, kad šis grožis pateko į mano rankas.

Jausmas, kuris užplūdo žiūrint į J. Virako darbus, buvo toks stiprus – grynas, autentiškas, vos ne fizinis. Mintys ir kūrybos impulsai ėmė kilti lyg ugnikalnio išsiveržimas. Tai retas, ypatingas pojūtis – apima jėga, pamiršti miegą, maistą. Kartu atsiranda nerimas – kaip visa tai užfiksuoti, nepamiršti, materializuoti?

Akstinas: parodoje eksponuojami M. Mikulevičiaus įkvėpimo šaltiniu tapę architekto, dizainerio ir pedagogo J. Virako eskizai. / A. Butrimės nuotr.

– Kodėl Jūsų kūrybos idėjos dažniausiai krypsta į lietuviškas saulutes?

– Norėdamas atsakyti galėčiau surengti visą savianalizės tyrimą, paremtą mokslinės metodologijos principais. Tačiau nejaučiu tam poreikio. Tegul formos, kurios užgimsta spontaniškai, gyvena savo gyvenimą. Jose glūdi sąsajos su žmonėmis ar įvykiais – apie vienas galiu papasakoti daugiau, apie kitas mažiau. Užuomazgos slypi.

– Ir visgi, kur slypi šios užuomazgos? Ar šis ryšys su tautodaile kyla iš vaikystės?

– Vaikystėje su tėvais dažnai lankydavome tautodailininkus. Mano žvilgsnis vis sustodavo ties kaltinėmis saulutėmis, rūpintojėliais – jie atrodydavo kaip atskiri beribiai pasauliai. Šiandien labiausiai žavi senos, šimtametės saulutės – asimetriškos, aprūdijusios, pakrypusios, su gyvenimiškąja patirtimi. Jaučiuosi taip, tarsi suprasčiau jų gyvenimo vyksmą – praeities ir dabarties visumą, susijusią su žmonių maldomis, atgaila, padėkomis... Jos sugerdavo sunkiausius krūvius ar atverdavo sėkmingo gyvenimo viltis. Šios pajautos nugula mano kūriniuose.

– Kiek Jums svarbus kūrybos impulso šaltinis?

– Vis prisimenu pokalbį su Leonu Strioga. Jis parodo pirštu į apačią, tada į viršų ir retoriškai klausia, tarytum savęs: „Iš kur tai ateina?“ Kūrybos potencialas – ne beribis. Kiek spėji sužvejoti iš tų srautų, tiek ir lieka. Visa kita nusineša begalybė. Mano kūryba nėra rutininė – ji impulsyvi. Bandymai kurti iš reikalo tiesiog nevyksta.

– Grįžkime prie saulučių. Ar J. Virako darbų jums suteiktas įkvėpimas iš karto materializavosi būtent šia forma?

– Eskizų materializavimas – atskiras kūrybos procesas. Koks bus galutinis rezultatas, sužinau tik jį pabaigęs. Forma ar linija dažnai nutolsta nuo pirminio eskizo, nes procesui įtaką daro išoriniai veiksniai: išgirsta frazė, emocijos, vaizdiniai socialiniuose tinkluose, klausoma muzika... Visa tai formuoja kūrinio pavidalą.

Kai kūrybos impulsų sūkuriai nurimsta, eskizai nugrimzta mintyse: kada nors padarysiu. Niekada nežinai – įvyks ar ne. Tačiau gyvenimas primena apie tavo vietą visatoje. Mano atveju tai buvo žinia apie dukros tuoktuves. Meilės apraiškos, kaip upės tėkmė, atnešė kūrybinių prisiminimų, užliejo energija. Sakytum, įvyko biocheminė reakcija smegenyse. Nevalingai atsisėdau prie tarpukario laikų rašomojo stalo, dovanoto mano močiutės Birutės – dailininkės, ir panirau į kūrybą. Apėmė džiaugsmas, kūrybos troškulys, nešę mane per beribes erdves.

Šiandien labiausiai žavi senos, šimtametės saulutės – asimetriškos, aprūdijusios, pakrypusios, su gyvenimiškąja patirtimi.

Kuriant šias saulutes labai sustiprėjo aplinkos pajauta. Džiugino viskas, bet labiausiai – mintys apie pažįstamus žmones, kurie savo gyvenimais skleidžia meilę, kad pasaulis būtų gražesnis. Daugelis saulučių tapo dedikacijomis tiems, kurių buvimas palietė mano būtį.

– Kam dedikuotas saulutes išvys lankytojas, atėjęs į jūsų parodą? Gal galėtumėte papasakoti apie kai kurias iš jų išsamiau?

– „Saulutė, dedikacija mamoms“: kūrinys, kuriame sugulė mano močiutės Onutės (mamos mamos) gyvenimo išmintis. Ji sakydavo, kad sunkiausias darbas šioje Žemėje – užauginti dorą, mylintį, gerą žmogų. Tada tik girdėjau tą frazę, o dabar ją suprantu ir labai branginu.

„Dedikacija Birutei Galdikas“: laukiau B. Galdikas, turėjusios skaityti paskaitas VDU. Dėl ligos ji neatvyko. Jausmai išsiliejo spontanišku eskizu. Įgyvendinau jį su tikėjimu, kad Birutei viskas bus gerai ir kada nors kūrinys pasieks jos rankas. Mane labai sujaudino jos knyga „Rojaus atspindžiai“, skaityta keliaujant po Malaiziją, – taip arti Borneo... Svajojau ją aplankyti, bet nesusiklostė. Gal kitą kartą.

„Saulutė, dedikacija Aldonai Gustas“: jaudinanti dedikacija. Mūsų akimirkos Berlyne dažnai išnyra atmintyje. Jos meilė pasauliui ir buvimas „Meilių meilėse“ lydi mane.

„Dedikacija Ramintai Lampsatytei“: kodai paprasti. Ji – kaip saulė, kurios aplinkoje pats imi švytėti. Iš jos mokausi džiaugtis, vertinti gyvenimą ir tuo užkrėsti kitus. Nuostabioji Raminta!

„Dedikacija Lolitai Vyžintienei“: skirta moteriai, tyliai, bet reikšmingai skleidžiančiai kaunietišką inteligenciją. Visada pirmiausia galvoja apie kitus – ypač apie menininkus. Dovanoja savo laiką, patirtį, kad kiti galėtų kurti.

„Dedikacija Nidai ir Baltijos jūros saulėlydžiui“: stebint į jūrą besileidžiančią saulę, užplūsta geriausi jausmai – ir tai gali tęstis be pabaigos…

„Dedikacija Onutei Leonavičiūtei“: reikšminga gija, atvedusi mane į šią akimirką. Mokytoja, kurios meilės apraiškos beribės, skatina gėrį daugintis geometrine progresija.

„Dedikacija mano krikšto mamai Eglei Virakaitei“: žmogui, davusiam pradžią šiam kūrybos etapui.

O kur dar „Dedikacija dviejų žmonių meilei“ ir kt.!

Kas? M. Mikulevičiaus kūrinių paroda „Meilių saulės (dedikacijos)“.

Kur? Kauno rajono muziejuje.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 31 d., lankoma III—VII 10–17.30 val.