G. KUPREVIČIENĖ: ODOS MENAS – TAI AMATAS ŠIRDŽIAI

Odos menas įprastai yra siejamas su amatininkyste ir dirbiniais, kurie yra funkcionalūs. Tačiau amato įvaldymas suteikia laisvę ne tik atsiskleisti meistrystei, bet plėsti ar net laužyti išmoktas taisykles. Menininkės Gražinos Kuprevičienės jubiliejinėje parodoje "Odos žaismė" odos meno suvokimo ribos kinta kiekviename menininkės kūrinyje ir suteikia galimybę į šią taikomosios dailės rūšį pažvelgti naujai.

Parko galerijoje eksponuojama jubiliejinė paroda – retrospektyvinė. Seniausi kūriniai, esantys ekspozicijoje – skulptūriniai objektai, sukurti 1986–1987 m. "Kurdama šiuos objektus, norėjau atsiriboti nuo to, su kuo paprastai yra siejama oda – galanterijos ir palypėti kiek aukščiau – į vaizduojamąjį meną", – sakė kūrėja.

Su "Santakos" skaitytojais G.Kuprevičienė pasidalijo žiniomis apie tai, kiek daug skirtingų saviraiškos galimybių galima atrasti kuriant iš odos, mintimis apie greitėjantį laiką, kurio kuo daugiau norisi atiduoti kūrybai, ir apie darnią Kauno odos menininkus vienijančią grupę "DermArs".

Kai kurie sako, kad kūryba yra kančia, tačiau man ji visada buvo būtinybė.

– Kas paskatino jus susidomėti odos menu?

– Mama. Ji lankė odos kursus, kūrė rankines, kurių keletą net turiu išsaugojusi. Dar nežinodama, kas yra oda ir ką iš jos galima padaryti, žinojau, kad noriu kurti būtent iš šios medžiagos. Nepaisant to, kad esu baigusi skulptūros specialybę, mokiusis net konditerijos, tada vėl nusprendusi, kad noriu grįžti prie menų ir mokytis tekstilės, sugrįžau prie odos, pasirinkusi studijas Taline, apie kurias tėvai sužinojo tik tada, kai išlaikiau stojamuosius specialybės egzaminus. Taline mokėsi net 20 lietuvių, sutarėme draugiškai ir bendraujame iki šiol. Galime didžiuotis savo kompanija. Nesusiskaldėme, neišsiskyrėme ir visiems po saule užtenka vietos.

– Kokios temos kūryboje jus domina?

– Ko gero, gamta. Esame jos dalis. Tai, ką suvokiame kaip grožį gamtoje, yra tobulybė, kurios siekiame. Spalvas, formas, gyvybės rūšis, augmenijos įvairovę ir visa, kas yra gamtoje, priimu kaip baigtinį nuostabų dalyką, kurį pakartoti bandau per kūrybą. Kai kurie sako, kad kūryba yra kančia, tačiau man ji visada buvo būtinybė.

– Odos įvairovė yra labai plati. Kokią savo darbuose labiausiai mėgstate naudoti?

– Kūriniams naudoju įvairią odą: nuo chromo, kuri yra dažyta, paprastai naudojama batams, iki augalinio rauginimo, kurią galima formuoti, kurti reljefus. Odos specialybė jungia grafiką, tapybą, skulptūrą – grynuosius menus, nuo kurių savo kūryboje nenutolstu, todėl kiekvienam naujam kūriniui ar jų serijai pasirenku ir geriausiai idėją atitinkančią techniką, ir vizualiai jai išreikšti labiausiai tinkamą odos rūšį.

– O ką atsakytumėte gyvūnų gynėjams, kurie kritikuoja odos naudojimą gaminant iš jos įvairius daiktus, objektus?

– Jau įrodyta, kad net augalai jaučia skausmą, vadinasi, gamtoje viskas yra gyva. Mano nuomone, odos panaudojimas meno kūriniuose yra gyvūno gyvenimo pratęsimas, įprasminimas. Kaip žmonės gali būti vieni kitiems donorais, taip žuvusio gyvūno oda gali būti panaudojama jam jau nebesant gyvam. Nesijaučiu nusikaltusi prieš gamtą dėl būtent šios medžiagos naudojimo savo kūryboje.

– Esate kauniečius odos menininkus vienijančios grupės "DermArs" narė. Kas paskatino burtis į grupę – ar tai, kad odos meno specialybę įgijusių kūrėjų vis mažėja?

– "DermArs" susibūrė prieš du dešimtmečius. Nuo pat pirmojo mūsų susibūrimo stengiamės palaikyti ryšius, susitikti, organizuoti bendras parodas. Laikomės drauge, nes odos specialybė yra nykstanti. Odos, kaip amato, specialybės nėra galimybių studijuoti ne tik Lietuvoje, išskyrus Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultetą, kur ji yra dalis Stiklo, keramikos, odos, tekstilės meno studijų programos, bet ir visoje Europoje. "DermArs" esame devyniese. Visi grupės nariai yra priešpensinio ar jau pensinio amžiaus, vadinasi, kai nebus mūsų – viskas baigsis.

– Kaip manote, kas jaunąją menininkų kartą galėtų sudominti odos mene, kad jie norėtų pratęsti šios taikomosios dailės rūšies gyvavimą?

– Oda yra šilta, plastiška medžiaga, kūrybai suteikianti didelių galimybių. Kiekvienas, pabandęs sukurti kažką iš odos, iš karto pajunta ar gali toliau dirbti su šia medžiaga, ar ne. Pragyventi tik iš kūrybos man niekada nereikėjo, kadangi dirbau mokytoja A.Martinaičio dailės mokykloje. Žinoma, anksčiau užsakymų buvo daug ir norint buvo galima iš to pragyventi, bet aš mėgau darbą su vaikais, todėl darydavau užsakymus, tačiau nemasiškai. Tai visada man buvo amatas širdžiai.

Jei nepamirščiau to, ką esu sukūrusi, daug sunkiau būtų eiti į priekį. Turi nubraukti tai, kas jau padaryta, eiti toliau.

– Kokį patarimą susidomėjusiems odos menu ir norintiems perprasti šio meno technikų įvairovę ir galimybes galėtumėte duoti?

– Svarbiausia yra perprasti tai, kiek kiekviena oda gali būti plastiška. Iš vienos odos galima iškelti labai aukštą tūrinę formą ir užfiksuoti ją karštu būdu, kitokios rūšies oda yra keliama naudojant kartoną ir yra tinkama  reljefui fornuoti. Kiekviena oda turi savo savybes ir dirbdamas menininkas jas pradeda jausti. Anksčiau, kai odos trūko, teko kurti iš pamušalinės odos, kuri nėra tokia elastinga, išvaizdi, bet per tai išlavinau daugybę įgūdžių, pasiekiau meistriškumą.

– Ar, kurdama skulptūrinius objektus, norėjote sulaužyti taisykles, tuo metu apibrėžusias odos meno ribas?

– Kai sukūriau šiuos skulptūrinius objektus, sulaukiau kritikos, klausimų, kodėl lendu ne į savo sritį. Tačiau šiuolaikinio meno kontekste, kai visos skirtys tarp skirtingų dailės rūšių, meno žanrų yra išsitrynusios, šie objektai nebekelia klausimų. Kurdama juos ieškojau savęs, nenorėjau eiti kažkieno kito keliu.

– Kokį virsmą savyje, savo kūryboje matote praėjus keliems aktyvios kūrybos dešimtmečius?

– Kai esi jaunas klausaisi, ką kiti kalba, o dabar viską perleidi per vidinį filtrą. Jei kalba žmogus, kuris žino ką sako, yra profesionalas, visada išgirsi, kas sakoma, nes tai bus svarbu. Be to, dabar kuriu ne tik drąsiau, bet ir daug greičiau, nes laikas greitėja, norisi dar kažką nuveikti, o suprantu, kad to laiko jau ne tiek ir daug, nebegaliu visko atidėlioti kitai dienai.

– Ar buities rutina neužgožia, nestabdo noro kurti?

– Moters gyvenimas susideda iš didelės buities dalies. Juokauju, kad vyras atsikelia ir daro svarbius darbus, o moteris atsikėlusi plauna indus, verda, skalbia, išklauso, paglosto ir, jei dar turi jėgų, vakare gali kurti. Taip yra, niekur nedingsi. Pavyksta nekreipti į buitį dėmesio. Nesu tvarkos fanatikė, jei man rūpi dirbti, aš sėdu ir dirbu, nes man tuo momentu taip reikia. Mano vyras yra labai tvarkingas, tačiau jis toleruoja mano atsitraukimus nuo buities. Puikiai vienas kitą suprantame, nereiškiame priekaištų. Jis palaiko mane, o aš palaikau jį. Juk ne tvarkinga buitis įprasmina gyvenimą.

– O kas, jūsų nuomone, įprasmina gyvenimą?

– Tai, ką gali daryti šiandien ir dabar. Tai nebūtinai turi kažkam rūpėti. Svarbu jausti, kad gyveni, kad gali dar kažką nuveikti.

– Ar su savo kūriniais jums sunku atsisveikinti?

– Lengvai juos paleidžiu. Jei nepamirščiau to, ką esu sukūrusi, daug sunkiau būtų eiti į priekį. Turi nubraukti tai, kas jau padaryta, eiti toliau.

– Didelę savo gyvenimo dalį mokytojavote. Ar nepasiilgstate šios veiklos?

– Dirbau tol, kol man buvo įdomu. Atėjo laikas, kai norėjau susitelkti tik į kūrybą ir palikau mokytojo darbą, nors jis ir labai patiko. Mokytojaudama ne tik atidaviau, bet ir gavau: postūmį neapsamanoti, ieškoti naujų kelių, supratimo. Dabar mokau suaugusiuosius. Juk turi ką atiduoti kitiems. Nesinori nusinešti su savimi to, ką atradai, – norisi perduoti, pasidalyti.

Kas? G.Kuprevičienės paroda "Odos žaismė".

Kur? Parko galerijoje.

Kada? Veikia iki sausio 31 d.