MENININKĖ, RAŠANTI GYVENIMO DIENORAŠTĮ KERAMIKOS KŪRINIAIS: NORIU, KAD JIE BŪTŲ GYVI

Jau dabar ir visą vasarą Kaune užėjus į saloną "Jaukūs namai" pasitiks keramikės Kristinos Paulauskaitės-Ramonaitienės keramikos kūrinių paroda "Iš rytojaus". Tai – jau ketvirtoji menininkės personalinė paroda. Ir galima spėti, kad tų parodų bus dar daug, mat prieš tris mėnesius užgriuvę motinystės rūpesčiai meilę keramikai tik išgrynino.

Kūriniai, kurie bendrauja

"Šios savaitės pradžioje dar kartą aplankiau saloną "Jaukūs namai". Kūriniai kažkaip visai kitaip atsiskleidžia tarp išskirtinai jaukių "Jaukių namų" sienų ir lino gaminių", – "Kauno dienai" sakė K.Paulauskaitė-Ramonaitienė.

Anot jos, savo autorinius darbus labai norisi parodyti. Tai ne darbas su individualiais užsakymais ir meninių keramikos objektų kūrimas, kas yra pragyvenimo šaltinis. Tai darbai, kurie kuriami iš širdies ir kuriems nuolat ieškai laiko – būtent ieškai, nes jo dažniausiai labai trūksta tam kūrybiniam darbui. Bet būtent jie menininkę labiausiai ir veda pirmyn – norisi dar tą ar aną padaryti, kažkur parodyti, sukurti tą keramiką kitokią.

"Aš noriu, kad tie mano kūriniai būtų šiuolaikiški, kad jie būtų gyvi. Mes įmontuojame technologijas, tad jie gali šviesti, reaguoti į prisilietimus. Atrodo, išdegi tą molį, ir jis toks statiškas lieka, bet aš noriu jam suteikti gyvybės, kad mano kūriniai bendrautų, būtų gyvesni. Nuolat ieškau, dėl to tai niekada neatsibosta", – sako Kristina.

Kūryba: keramikės K.Paulauskaitės-Ramonaitienės kuriami personažai – lyg mistiniai, lyg iš gamtos.

Anot jos, skiriasi tie darbai, kuriuos ji daro pardavimui, ir tie kūrybiniai, kurie paskui keliauja į parodas. Žinoma, į bet kurį darbą kūrėja įdeda tos minties, emocijos, savęs, bet yra tam tikrų niuansų. "Kai dirbu su įmonėmis, darau, pavyzdžiui, šviestuvus kokiai nors kavinei pagal tam tikrus brėžinius, tada daug kūrybos nėra – matau brėžinį, darau tai, ką reikia. Bet net ir tokiais atvejais būna įdomu pamatyti rezultatą", – prisipažįsta pašnekovė.

Kaip kažkam normalu pasidaryti sumuštinį, taip mums – kažkokius keramikos niuansus aptarti, pasikalbėti apie tai, kaip kokią glazūrą sumaišyti.

Paklausta, kaip gimsta įvairūs jos keraminiai herojai – vienas tokių, Laimiaragis, yra tapęs "Jaukių namų" simboliu – K.Paulauskaitė-Ramonaitienė teigia net pati nežinanti. Dažniausiai ją inspiruoja gamta, žmogaus ir gamtos buvimas kartu. Todėl ir mano personažai – lyg mistiniai, lyg iš gamtos, bet kartu ir tam tikra prasme gyvi, rankos ir kojos kyšo iš kažkur. Inspiruoja ir gyvenimo įvykiai,  naujos emocijos, įspūdžiai – visa tai atsispindi keramikos darbuose. Tad jie – tarsi kūriniais parašytas menininkės dienoraštis.

"Mėgstu drąsiai eksperimentuoti, taip atrandu vis platesnes keramikos meno galimybes, – sako Kristina. – Keramika man – tai nuolatinis žaidimas, eksperimentai ir neišsemiamos galimybės įgyvendinat idėjas erdviniuose kūriniuose. Gal todėl ir negaliu pasakyti, kuris darbas man mieliausias ar gražiausias, – visi jie mano, ir kiekvienas naujas kūrinys atrodo vis geresnis už ankstesnį."

Keramika – nepakeičiama

Kaip į jos gyvenimą atkeliavo keramika, K.Paulauskaitė-Ramonaitienė teigia negalinti net paaiškinti – atrodo, lyg viskas taip ir turėjo būti.

Jos vyresnė sesuo pasakojo, kad būdama trejų Kristina jau ant molio kalno sėdėjo ir kažką lipdė. Ūgtelėjusi lankė meno mokyklą ir ten lipdė – kažkaip tas molis prilipo. Net mokykloje, kai klasiokai rinkosi, ką studijuoti, niekaip negalėjo apsispręsti, jai buvo ramu ir viskas aišku – studijuos menus, ir jeigu tik pavyks – keramiką. O kadangi tėvai nebuvo labai griežti ir leido jai pačiai rinktis, tai ir studijavo keramiką – 2010 m. baigė Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetą. Tėvai padėjo ir baigus studijas, nes, norint kurti darbus, svarbiausia yra krosnis, kad galėtum juos išdegti, o ji yra tikrai brangi. Tai tėvai tą pirmą žingsnį į savarankišką gyvenimą padėjo padaryti.

Tiesa, buvo Kristina šiek tiek nuo keramikos ir nukrypusi – studijavo Vilniaus edukologijos universitete, įgijo dailės bakalauro laipsnį ir mokytojos kvalifikaciją, šiek tiek dirbo darželyje. Bet toli nuo savo pašaukimo nenuklydo – vesdavo keramikos užsiėmimus vaikams ir suaugusiesiems.

Gyvena: keramikės sukurtas Laimiaragis tapo "Jaukių namų" simboliu.

"Gal tiesiog tam tikrame amžiuje būna tarpsnis, kai reikia kažko paieškoti, pasvarstyti, kažką išbandyti, kad galiausiai suprastum, kas tau geriausia, – sako menininkė. – Buvo tokių minčių, kad reikia įgyti rimtesnę, konkretesnę profesiją, nes kaip pasakai kam nors, kad esi keramikė, dažniausiai sako: tai puodus darai. Retas įsivaizduoja, kokia plati sąvoka yra keramika – gali kurti ne tik puodus, o net praustuvus voniai, šviestuvus ir dar galybę visko. Tad toks nukrypimas ir gavosi."

Vis dėlto moteris teigia nesigailinti. Smagu jai buvo tuos užsiėmimus vesti, ir su vaikais puikiai sutarė, jie noriai viską priėmė, sunku būdavo su jais atsisveikinti. Bet jai, kaip pati sako, šiek tiek intravertei, geriau tiesiog užsidaryti savo dirbtuvėje, sėdėti ir lipdyti – tada vyksta ta tikroji kūryba, aplinkui mažiau blaškančių dalykų.

Motinystė kūrybos neužgožė

Keramikos kūriniai – pragyvenimo šaltinis ar būdas išreikšti save? "Ir tas, ir tas, viskas viename, – sako K.Paulauskaitė-Ramonaitienė. – Keramika man ir darbas, ir hobis, ir pragyvenimo šaltinis, ir kasdienybė. Kadangi mano vyras, Marius Ramonaitis, – taip pat keramikas, tai mes, man atrodo, kiekvieną dieną kažką aptariame, kaip ką daryti. Kaip kažkam normalu pasidaryti sumuštinį, taip mums – kažkokius keramikos niuansus aptarti, pasikalbėti apie tai, kaip kokią glazūrą sumaišyti. Tiesiog – gyvenimo būdas."

Jau dešimt metų menininkų pora dirba šioje srityje, o mokytis, pasak Kristinos, reikia nuolatos. Giliniesi, mokaisi ir aiškiniesi, kas, kaip, kodėl, nors atrodo, kad amatas labai aiškus ir paprastas, bet kuo toliau, tuo visko daugiau, pastebi moteris. Kiekvienas menininkas turi savo techniką, savo braižą, kažkokio savitumo, todėl visų keramikų darbai ir skiriasi. "Ir malonu, kai tavo braižą kiti menininkai ar meno mėgėjai atpažįsta", – priduria Kristina.

Procesai: nors Kristina su keramika dirba jau dešimt metų, pasak jos, mokytis ir tobulėti reikia nuolat.

Menininkė pasakojo turinti nuolatinių klientų, ir kartais jie labai stebina savo dovanomis, linkėjimais, ir per didžiąsias šventes nepamiršta pasveikinti, nors atrodo, kad lyg ir ji turėtų jiems daugiau dėmesio parodyti. Smagu, kad yra ryšys, kad nemažas tas nuolatinių klientų būrelis, kuriuos jaučia net ir esant pastarųjų dienų situacijai. Niekur jie nedingo, vadinasi, ir menininkų veikla visiškai nesustoja.

Kristina pasakojo, kad kažkada buvo laikas, kai, šovus idėjai, ji piešdavo eskizus. Dabar nebepiešia – kilus idėjai turi pasiimti molio gabaliuką ir padaryti tai, ką sugalvojo. Jei neturi molio – fiksuoja galvoje arba parašo mintį vyrui, jei jo nėra šalia, paskui kartu aptaria.

Atrodo, išdegi tą molį, ir jis toks statiškas lieka, bet aš noriu jam suteikti gyvybės.

Paklausta, kaip sekasi sutarti dviem keramikams, kuriems tenka ir gyventi, ir dirbti kartu, moteris sako, kad anksčiau, kai dar turėjo mažesnį plotą darbui, buvo trinties – paėmė įrankį, padėjo ne ten, ir atrodo, kad jau labai blogai. Dabar pora turi tokias sąlygas, kad kiekvienas dirba savo erdvėje, savo zonoje, tad viskas susidėlioja, problemų nebekyla. O ir vyras dabar keramika užsiima mažiau, nes turi dar ir kitą darbą.

Ir Kristina jau trys mėnesiai kaip turi kitą darbą – tapo mama. Tačiau nors dabar užgriuvę motinystės rūpesčiai, ji teigia per tuos tris mėnesius galutinai supratusi, kad be keramikos gyventi negali, ir tikriausiai negalės. Nors buvo nusiteikusi visko atsisakyti ir tik būti su vaiku, gana greitai, vos radusi minutėlę, palikusi vyrui vaiką, ėmė bėgioti į rūsį. "Man tai būtina. Tik dabar aiškiai supratau, kad aš negaliu be to. Ir vaikas jau miegojo dirbtuvėje ne kartą", – prisipažįsta ji.

Tad gal ir vaikas užaugęs bus keramikas? K.Paulauskaitė-Ramonaitienė teigia, kad abu su vyru sutarė to vengti, per prievartą jam to nepiršti – jis pats turės nuspręsti, kuo užsiims, kas jam įdomu. Tačiau kaip bus, parodys gyvenimas.