MILDAUNINKAI MOKĖ MYLĖTI IR TAIKYTIS

"Jei esame save gerbiantys lietuviai, turime švęsti deivės Mildos dieną", – kasmet ragina etnologai, Šv.Valentino dieną siūlantys pakeisti lietuviška meilės diena. Mūsų protėviai jai parinko geresnį nei šaltasis vasaris laiką – pavasaris reiškia meilę, vaisingumą. Tiesa, Mildos šventė skirta ne tik meilės, bet ir pagarbios draugystės santykiams.

Žyniai – tarsi psichologai

Kiekviena tauta savais vardais vadino meilės deivę: graikai turėjo Afroditę, romėnai – Venerą, germanai – Frėją, indai – Kamą… Lietuviai garbino Mildą, meilės ir giminės tęstinumo deivę. Istorikai linkę abejoti jos egzistavimu, nes kronikos apie tokią dievaitę nieko nesako, todėl Mildos šventė iki mūsų dienų atkeliavo iš tautosakos: padavimų, pasakojimų, liaudies dainų.

Žmonės tikėjo, kad Milda apskriejanti visą pasaulį oro vežimu, kurį traukia balti kaip sniegas balandžiai. Kitas mitas pasakoja, kad Milda važinėjusi oro vežimu, traukiamu tik dviejų baltų balandžių, o jos sūnus buvęs sparnuotas nykštukas, kuris užkrėsdavęs žmonių širdis meilės nuodais.

Yra manančiųjų, kad Milda buvo vyriausioji vaidilutė, kuri rūpinosi būsimųjų nuotakų pasirengimu šeiminiam gyvenimui, mokė namų ruošos darbų ir žarstė patarimus, kaip kurstyti namų ugnį.

XVI a. rašytiniuose šaltiniuose balandžio mėnuo buvo vadinamas Mildos mėnesiu. Buvus šią deivę liudija ir mildauninkai – Mildos garbintojai ir žiniuoniai, žolelėmis ar užkalbėjimais gydę meilės negalias. Jie mokėjo apmalšinti arba sužadinti meilės aistras, sužeistą širdį. Jie atlikdavo ir savotišką psichologų vaidmenį. Žmonės galėdavo jų klausti patarimų, jei nesisekdavo meilės reikalai, prasidėdavo kivirčai šeimoje.

Įkūnija moters svarbą

Mildos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente. Jame nurodoma upė Milda. Varėnos krašte, netoli Perlojos, iš ašarinio ežero išteka upeliukas Midlupis. Galbūt jis galėjo būti ta upė Milda.

Legendose pasakojama, kad tose vietose mėgo vaikščioti galbūt kunigaikštytė, o galbūt dievaitė Milda. Istorikė Pranė Dundulienė savo rašytiniuose darbuose minėjo, kad 1840 m. Gedimino kalno požemyje rasta 7,5 cm aukščio žalvarinė statulėlė buvo meilės deivės Mildos. 1782 m. Kaune buvo rasta panaši statulėlė – nuogos moters su gėlių puokšte rankoje. Šie radiniai leido daryti prielaidą, kad Kaune kadaise buvo dvi deivės Mildos šventyklos – dabartiniame Aleksote bei Nemuno ir Neries santakoje, o viena – Vilniuje, ant dabartinio Trijų kryžių kalno.

Mildos vardas kildinamas iš žodžio "milti" – mylėti. Milda įkūnija moters dieviškumą, jos svarbą. Mildos šventėse mergelė papuošiama trimis vainikais, pagarbinama giesmėmis ir aukomis, juk moteris – visa ko pradas, jai skirta pratęsti gyvybę. Tie, kuriems komercinis Valentinas gerokai įsipyko, ir dabar noriai švenčia lietuviškąją meilės dieną.

Išpuošia žolynais

Mildos vardadienis kalendoriuje įrašytas dukart: gegužės 13-ąją ir birželio 7-ąją. Pagal kaimiškąsias tradicijas varduvininkė būdavo pagerbiama išvakarėse, ant klėtelės durų pakabinant didelį vainiką. Ir tai reikėdavę padaryti slapčiomis, kad spėliotų, kam labiausiai rūpėjo pasveikinti. Vaišės buvo kuklios, tačiau linksmybių netrūko – muzika ir šokiai, juokavimai ir žaidimai.

Mildos šventėje būdavo žaidžiami žaidimai, kuriais jaunimas ieškodavęs antrosios pusės. Viename jų prie kiekvienos merginos užrištomis akimis iš eilės prieidavo vaikinai ir dainuodavo: "Karaliūne gegele, kukū! Aš tavo brolelis, kukū, kukū!"

Būtent gegutė buvusi deivės Mildos paukštė, nes Mildos diena kai kur dar buvo vadinama Gegutės diena. Tikėta, jei nulauši medžio, kuriame kukavo gegutė, šaką ir ja užkabinsi patinkančio žmogaus drabužius, gali jį priversti įsimylėti.

Mūsų dienomis Mildos šventę švęsti pradėjo romuviečiai. Ji nuolat švenčiama Dvarciškėse (Švenčionių r.), kur vyksta ir visi kiti Romuvos susibūrimai, Kauno, Kelmės, Varėnos apylinkėse ir kitur. Šventei pasirinktas Žemės simbolis – rombas, kurio kartelės išpuošiamos žolynais. Užkuriamas aukuras, aukojama deivei Mildai, dainuojamos dainos, šokama, žaidžiama.