Spalio 7-ąją menininkas mirė eidamas 63-iuosius metus. Apie tėčio netektį socialiniuose tinkluose pranešė dukra Justė Unguraitytė-Pinkevičienė, pasidalijusi paskutiniais jo jai ištartais žodžiais: „Laikom ryšį.“
Ši frazė tapo ne tik paskutiniu dukros prisimenamu tėčio palinkėjimu, bet ir jautriu atsisveikinimo su žmogumi, kurio kūryba ir šviesi asmenybė paliko pėdsaką daugelio žmonių gyvenimuose, akcentu.
„Deja, turiu jums visiems pranešti, kad vakar mūsų Edžio gyvenimas žemėje baigėsi. Tačiau mūsų, kaip dukros ir Tėčio, ryšys buvo neapsakomas žodžiais. Toks ryšys, kad esu tikra, jog net mirtis yra per silpna jį sugriauti“, – rašė J. Unguraitytė-Pinkevičienė.
Ji tėtį prisiminė kaip žmogų, aplinkiniams skleidusį ypatingą šviesą, ir pakvietė artimuosius bei bičiulius malda palydėti jo sielą, o ryšį su juo išsaugoti jau kitaip.
Karikatūra – reakcija į gyvenimą
1963 metais Kybartuose gimęs E. Unguraitis buvo vienas tų kūrėjų, kuriems menas nebuvo vien profesija. Karikatūras jis kūrė daugiau kaip keturis dešimtmečius, o stiklo dailininko specialybę įgijo Vilniaus dailės institute.
Jo kūrybinėje biografijoje susipynė piešinys, humoras, stiklo plastika ir gebėjimas pastebėti tai, kas kasdienybėje praslysta pro akis.
Dar 2019 metais „Kauno dienai“ duotame interviu menininkas pasakojo, kad karikatūra į jo gyvenimą atėjo 1979-aisiais, kai mokėsi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume. Pamatęs karikatūrų parodą, jis susižavėjo galimybe vienu piešiniu pasakyti tai, kam scenoje prireiktų gerokai daugiau laiko.
„Mes vaidindami pusę valandos juokindavome, o čia – vienas piešinukas, ir viskas. Taip paprasta ir visiems suprantama. Kodėl nepabandžius?“ – tuomet prisiminė E. Unguraitis.
Karikatūra jam buvo ne vien būdas pralinksminti. Tai buvo ir reakcija į aplink vykstančius įvykius, žmonių poelgius, visuomenės negeroves, ypač į politikų sprendimus, kuriuose kartais sunku įžvelgti logiką.
„Karikatūra yra galinga norint išryškinti ir pašiepti negeroves“, – yra sakęs menininkas.
Jo piešiniuose humoras veikė kaip savotiškas komentaras apie gyvenimą: kartais švelnus, kartais kandus, tačiau visuomet paremtas kūrėjo požiūriu. E. Unguraitis neslėpė, kad išgirdęs naujieną, kuri sukelia pasipiktinimą ar juoką, pajunta norą imtis pieštuko. Karikatūra jam buvo galimybė išreikšti savo nuomonę ir sureaguoti į tai, kas atrodo neteisinga ar absurdiška.
Stiklo pasaulyje – kūryba ir meistrystė
Kita svarbi E. Unguraičio gyvenimo dalis buvo stiklas. Baigęs stiklo dailininko studijas, jis grįžo į Aleksoto stiklo fabriką, dirbo specialiųjų užsakymų vykdytoju, vėliau tapo vyriausiuoju dailininku ir vadovavo stiklo studijai.
Jo profesinis kelias driekėsi gerokai toliau už Lietuvos ribų. Stiklo gaminiai keliavo į užsienio rinkas, o pats menininkas dalijosi patirtimi ir su kitų šalių meistrais.
2005 metais Kauno senamiestyje E. Unguraitis įkūrė meninio stiklo galeriją. Joje buvo galima atrasti įvairiomis technikomis sukurtų skirtingų stilių kūrinių, užsisakyti individualių dirbinių, dovanų ar apdovanojimų. Galerija tapo vieta, kur stiklas atsiskleidė ne tik kaip medžiaga, bet ir kaip savarankiška meno kalba.
2020 metais galerijos veiklą jis perdavė jaunesnės kartos stiklo menininkams, tačiau pats liko jų patarėju ir toliau dalijosi patirtimi. 2023-iaisiais „Kauno dienai“ pasakodamas apie savo kūrybą, E. Unguraitis džiaugėsi ir neįprastu sumanymu – jo karikatūrų paroda buvo surengta Šv. Jurgio bažnyčioje.
„Kur Dievas suveda, žmogus – bejėgis“, – tuomet sakė menininkas, prisimindamas, kaip gimė ši idėja.
Menininko kūrybos vertintojai kalbėjo, kad stiklas ir karikatūra E. Unguraičio kūryboje, regis, turėjo daugiau bendro, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Vienu atveju reikėjo suvaldyti trapią medžiagą ir suteikti jai norimą formą, kitu – keliais brūkšniais tiksliai perteikti žmogaus elgesio ar visuomenės gyvenimo esmę. Abiem atvejais svarbiausia buvo kūrėjo žvilgsnis, meistrystė ir savitas santykis su pasauliu.
Kur Dievas suveda, žmogus – bejėgis.
Išskirtinis akcentas
E. Unguraičio kūryba daugelį metų lydėjo ir dienraščio „Kauno diena“ rengiamą socialinę iniciatyvą. Būtent jis sukūrė statulėles „Metų kaunietės“ laureatei ir finalo dalyvėms, o 2025-aisiais projektui išaugus į „Metų kauniečius“, jo darbai jau simbolizavo ir platesnį miesto žmonių nuopelnų įvertinimą.
Pirmoji menininko sukurta statulėlė 2013 metais atiteko olimpinei čempionei Rūtai Meilutytei.
Tuomet E. Unguraitis neslėpė jaudulio ir pabrėžė atsakomybę: „Kurti apdovanojimą „Metų kaunietei“ yra labai didelė atsakomybė. Šia statulėle bus apdovanota išskirtinė moteris.“
Jo sukurti apdovanojimai tapo ne tik meno kūriniais, bet ir prasmingu įvertinimu žmonėms, savo darbais ir pasirinkimais prisidedantiems prie Kauno gyvenimo.
Atsisveikinimas – šeštadienį ir sekmadienį
Artimieji kviečia E. Unguraitį pažinojusius žmones susiburti ir palydėti jį į paskutinę kelionę.
Spalio 10 d., šeštadienį, nuo 10 val. menininkas bus pašarvotas „Rekviem“ laidojimo namuose, Jonavos g. 41, Kaune. 13 val. Šv. Jurgio bažnyčioje bus aukojamos šv. mišios. Po mišių atsisveikinimas tęsis „Rekviem“ laidojimo namuose iki 21 val.
Sekmadienį, spalio 11 d., atsisveikinti bus galima nuo 9 val. 13 val. E. Unguraitis bus išlydėtas į Masteikių kaimo kapines Kauno rajone.
„Mano Tėtis gyvenime švietė tokia ryškia šviesa visiems, kurie buvo aplink jį, kad panašu, jog jau pavargo… Ir nusprendė pakilti aukščiau“, – rašė dukra.
Jos žodžiuose – tikėjimas, kad ryšys nenutrūksta net tada, kai nebegalima pasikalbėti, išgirsti balso ar sulaukti šypsenos.
„O tada kiekvienas atraskime savo būdą su juo palaikyti ryšį. Tik jau kitaip“, – atsisveikindama su tėčiu rašė J. Unguraitytė-Pinkevičienė.
Naujausi komentarai