Auklėtiniai su savo mokytojais scenoje atgaivins mokyklėlės spektaklių „Anderseno gatvė“ ir „Liūdnas Dievas“ ištraukas, o tarp žiūrovų bus šimtai buvusių mokyklėlės mokinių.

Apie mokyklėlės pradžią ir dabartį, veiklas ir meilę vaikams pasakoja ilgametė mokyklėlės vadovė, įkūrėja ir pedagogė aktorė Nijolė Lepeškaitė, ilgametė pedagogė, režisierė ir bendrakūrėjė Inesa Paliulytė, dabartinis vadovas ir pedagogas aktorius Arnas Ašmonas, pedagogas ir režisierius, buvęs mokyklėlės auklėtinis Gildas Aleksa.

Visi svarbūs ir talentingi

Aktorė N. Lepeškaitė primena, kad teatro mokyklėlės idėja 1999 m. gimė tuomečiam teatro vadovui šviesaus atminimo Vidmantui Bartuliui. „Supratau, kad reikia pagalbininkų, bendraminčių, nes viena nepajėgsiu. Kolegė aktorė I. Paliulytė turėjo parengusi darbo su mažais vaikais programą, tad mudvi pradėjome nuo pačių mažiausiųjų lavinimo. Pirmieji užsiėmimai vyko teatre: scenoje, po scena, fojė – kur tik mes nebuvome. Dirbome pirmadieniais“, – prisiminė aktorė.

Nors tuomet nebuvo jokių socialinių tinklų, tėveliai sužinodavo apie mokyklėlę ir atvesdavo atžalas. Į pedagogų gretas netrukus įsitraukė aktorius Egidijus Stancikas, dėstęs scenos kalbą, judesio dėstytoja Rasa Sviderskienė, sukūrusi šokius visiems spektakliams ir tebedirbanti iki šiol. 2000-aisiais pedagogėms pavyko įkurti asociaciją ir nuo tada skaičiuojamas oficialus „Mano teatro“ gimimas.

Tęstinumas: buvęs mokyklėlės auklėtinis G. Aleksa, jos bendrakūrėja I. Paliulytė ir dabartinis vadovas A. Ašmonas. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Mūsų dešimties metų jubiliejus vyko Filharmonijoje. Buvo žiema. Labai pagelbėjo tėveliai – nugabeno kostiumus, reikalingus daiktus. Jautėsi ypatinga vienybė. 20-mečio šventę sustabdė įsisiautėjęs kovidas. Šiemet minimas teatro mokyklėlės 25-metis“, – sako įkūrėja.

Išties buvo ypatingas laikas. Vienas po kito gimė profesionalūs spektakliai: 2003 m. – „Laisvės alėja – sekmadienis“ (autorė ir režisierė I. Paliulytė), 2004 m. – „Kas liepynėj išsipynė“ pagal R. Skučaitės kūrybą (rež. Tomas Erbrėderis, muz. aut. Z. Bružaitė), 2005 m. – „Anderseno gatvė“(aut. ir rež. I. Paliulytė), 2008 m. – „Liūdnas Dievas“ (rež. I. Paliulytė), 2012 m. – „Astrida“ kartu su NKDT (aut. ir rež. I. Paliulytė).

Dar vienas didžiulis teatro pedagogių pasiekimas – parūpintos ir suremontuotos mokyklėlės patalpos Mažųjų scenų kiemelyje. Sunku net išvardyti visus prisidėjusius sprendžiant šį klausimą.

„Popieriai ir sąskaitos vargino, bet kokį didelį malonumą teikė darbas su vaikais! Man visi buvo vienodai svarbūs, įdomūs, gražūs, talentingi. Ne vienas mūsų auklėtinių baigė teatro mokslus ir dabar studijuoja. Ruošėme ne tiek artistus, bet mokėme vaikus, kad jie pažintų teatrą,  suprastų, ką jis duoda žmogui individualiai. Vaikams be galo patiko vaidinti spektakliuose. „Liūdname Dieve“ masinėse scenose vaidindavo apie 150 vaikų, jie keisdavosi. Iš pradžių tekdavo paaiškinti, kodėl jie svarbūs scenoje, nors ir neturi teksto. Ypač visi norėdavo dalyvauti šio spektaklio pusryčių scenose, nes jose Nijolė kepdavo skanius blynus. Netgi galiojo kriterijus: jeigu esi geras, galėsi dalyvauti pusryčių scenoje“, – šypsodamasi pasakoja aktorė.

Jau treji metai, kai N. Lepeškaitė nebevadovauja mokyklėlei, tačiau sako negalinti atsidžiaugti auklėtiniais: „Ir dabar, po daugelio metų, susirašome, pasveikiname vieni kitus su gimtadieniais, vaikelių gimimu, vestuvių proga. Liko geras ir šiltas ryšys. Jei vaikui gera mokyklėlėje, ir man gera, nes jis rasdavo, ko ieškojo, ko galbūt trūko šeimoje. Daugelis atrado teatrą, suprato, kas yra buvimas scenoje, kad tai ne tik žvaigždiškumas, bet ir darbas, repeticijos. Užaugo teatrą mylinti karta.“

Poveikis: mokyklėlę lankantys vaikai įgyja kūrybinės laisvės ir pasitikėjimo savimi. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Pažinti save ir pasaulį

Pokalbį tęsiame su aktore, dramaturge ir teatro pedagoge I. Paliulyte, sukūrusia garsiuosius mokyklėlės spektaklius „Laisvės alėja – sekmadienis“, „Anderseno gatvė“, „Liūdnas Dievas“, „Astrida“. Pedagoginis darbas su vaikais – didelė aktorės gyvenimo dalis. Kas ją skatino, palaikė ir tebeįkvepia?

„Mano dukra Kotryna ir šviesaus atminimo mama. Augau stebėdama mamos Kiros Daujotaitės (modernaus šokio Lietuvoje pradininkės) repeticijas, gerte sugėriau jos pedagoginį fenomeną, meilę mokinėms, muzikai ir šokiui. Niekada negalvojau, kad pati tapsiu mokytoja. Tačiau, kai dukrytė buvo pirmoje klasėje, mokytoja manęs paprašė surežisuoti kalėdinį pasirodymą... Tada supratau, kad vaikai neugdomi emociškai, kūrybiškai, kad jie girdi tik diktatą, rėkimą ir susiduria su buka autoritarine sistema. Ir pradėjau dirbti su vaikais. Mokiausi pati, ieškojau, svajojau ir visada žinojau, kad galima ir reikia dirbti kitaip. Bendrauti su vaiku kaip su lygiaverte asmenybe, bet atsitūpus, kad matytume vieni kitų akis, skatinti, juokauti, girti, kantriai vesti pažinimo ir emocijų atskleidimo keliu“, – vardija aktorė.

Ne vienas mūsų auklėtinių baigė teatro mokslus ir dabar studijuoja. Ruošėme ne tiek artistus, bet mokėme vaikus, kad jie pažintų teatrą,  suprastų, ką jis duoda žmogui individualiai. 

Tiesa, minčių statyti spektaklius pradžioje nebuvo, bet mokyklėlę lankė 200 vaikų. Tiek daug mažamečių aktorių pjesių nėra ir nebuvo, tad teko darbuotis Inesai. „Kadangi niekada nesiimu to, kas manęs nedomina, atsirado uždegančių temų. Beje, vaikai augo ir tobulėjo, tad galėjau rašyti vaidmenis konkrečiam vaikui ir tai labai skatino, nes jaučiau rezultatą. Dar mane skatino statyti spektaklius mano brangi kolegė, ilgametė mokyklėlės direktorė ir pedagogė N. Lepeškaitė. Buvome fantastiška komanda. „Laisvės alėja – sekmadienis“ buvo mano dukters Kotrynos Daujotaitės debiutas – ji sukūrė scenografiją, o kompozitorius Raigardas Tautkus – pirmąjį savo miuziklą. Abiem tada buvo po 20 metų. Dabar jie pripažinti kūrėjai: Raigardas buvo beveik visų mano spektaklių kompozitorius, Kotryna – vienintelė scenografė ir kostiumų dailininkė. Choreografijos autorė – nepamainoma šokio mokytoja R. Sviderskienė.

I. Paliulytės spektaklis „Liūdnas Dievas“ sukurtas remiantis lenkų gydytojo, humanisto Janušo Korčako gete rašytais dienoraščiais, autobiografija ir kūryba. „Man buvo dešimt metų, kai perskaičiau J. Korčako knygą „Karalius Motiejukas I“. Knyga man patiko, bet pabaigoje perskaityta autoriaus biografija įsiminė visam gyvenimui. Pasakodama apie getą, vaikams nupiešiau Kauną ir Nemuno salą, sakydama, kad ta sala – tariamas getas, į kurį suvaryti mes visi, – taip jiems suprantamai aiškinau apie to meto įvykius, mokydama nevaidinti, o būti savimi, matyti, girdėti ir jausti. Tai pavyko. Vaikai buvo tikri, natūralūs, organiški, pasitikintys savimi ir partneriais. Jais tapdavome mes, mokyklėlės pedagogai ir teatro aktoriai. Vaikai vaidino seniausio NKDT scenose. Sunku patikėti, bet spektaklis „Anderseno gatvė“, apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“, vaidintas šešiolika metų net 132 kartus! „Liūdnas Dievas“ apdovanotas „Fortūnos“ prizu, nominuotas už režisūrą „Auksiniu scenos kryžiumi“, apdovanotas D. Tamulevičiūtės festivalyje už dramaturgiją, teatro repertuare išbuvo trylika metų, suvaidinti 107 spektakliai. Jeigu tai buvo ne avantiūra, pavadinčiau tai žygdarbiu! Juk vaikai beregint užauga, tenka juos pakeisti ir taip vyksta metų metais. Ak, kokia tai buvo patirtis, atsakomybė, koks titaniškas visų darbas, bet ir satisfakcija! Su daugeliu buvusių mokinių bendraujame iki šiol.“

Tikra: „Vaikas gali būti tik savimi, o būti savimi yra sunkus darbas. Jį ir dirbame“, – sako I. Paliulytė. / K. Sabaliauskaitės nuotr.

Kirba klausimas: kaip Inesa mažam vaikui paaiškina, kas yra aktoriaus profesija? Aktorė atvira: „Neaiškinu. Vaikas veikia čia ir dabar, jis negali vaidinti personažo, nes tada matome netiesą ir girdime iškaltą tekstą. Vaikas gali būti tik savimi, o būti savimi yra sunkus darbas. Jį ir dirbame. Ne vaidinti, o būti scenoje. Vaikui sudėtinga išlaikyti akių kontaktą, kalbėti garsiai, girdėti kitą, bet, pasitelkus žaidimą, pratimus, dėmesį, viskas įmanoma. Mes jaučiame tokį abipusį ryšį, kad joks atlygis to negali atstoti. Tai meilė.“

Apie ugdymą teatro menu yra vedamos paskaitos, lektoriai leidžia knygas. Ką teatro pažinimas duoda augančiam žmogui? „Viską, – sako menininkė. – Pati vedu seminarus, meistriškumo pamokas, skaitau paskaitas. Tai gebėjimas problemą spręsti įvairiausiais būdais,  neribotas fantazijos lavinimas, kūrybiškumo skatinimas, – juk ekranai užmuša vaiko kūrybiškumą, pirmapradį smalsumą, unifikuoja asmenybes. Tad teatro okeanas atskleidžia visas, net nematomas pasaulio spalvas, gebėjimą matyti draugo akis ir išgirsti krintantį rasos lašą. Vaikas, augdamas kūrybos erdvėje, teatro atmosferoje, analizuodamas įvykius, bendrystėje su kitais, sąmoningai siekdamas tikslo, užaugs motyvuotas, kūrybingas, drąsus, smalsus.“

Vaidybos pagrindai ir laisvė

Šiuo metu mokyklėlei vadovauja aktorius A. Ašmonas. Trejus metus vadovo pareigas einantis menininkas sako, kad prie administracinio darbo priprato greitai – aktoriai yra sau ir direktoriai, ir vadybininkai. Šiuos metus „Mano teatras“ pabaigs su 170 auklėtinių nuo dvejų iki aštuoniolikos metų, didžiausia grupė – dešimties–penkiolikos metų. „Yra jaunuolių, kurie sakosi pradėję lankyti mokyklėlę dar visai mažiukai, pas Inesą. Paskui atėjo į G. Aleksos jaunių grupę, o dabar mokosi pas mane. Tokių yra ne vienas“, – džiaugiasi A. Ašmonas.

Mokyklėlės programą daugiausia sudaro vaidybos ir judesio užsiėmimai. „Mokomės visko, ką įdiegia Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Neapleidžiame ir scenos kalbos. Vaidybos užsiėmimus papildo ritmikos pratimai. Per judesį, kūną bandome perteikti skirtingas nuotaikas, kuriame personažus. Mėgstu sakyti, kad „Mano teatras“ yra mažoji mano minėta akademija. Labai švelniai ir labai ramiai, bet  mokomės vaidybos pagrindų. Pavyzdžiui, kas yra etiudas, kokia jo struktūra“, – sako pedagogas.

Kaip matuojama pažanga? A. Ašmonas pastebi, kad labiausiai džiugina vaikų išlaisvėjimas: „Sulaukiame atsiliepimų ir padėkų iš tėvų, kad vaikas tampa daug drąsesnis, kitaip bendrauja su draugais, jam geriau sekasi per pamokas, ypač per prezentacijas. Siekis tapti aktoriumi jiems ne pats svarbiausias. Man svarbu, kad vaikai gautų kūrybos laisvės, nes aktorinė raiška labai išlaisvina. Jei vaikas laisviau reiškia mintis, neužsidaręs, suprantu, kad tikslas pasiektas.“

A. Ašmonas vaikystėje taip pat lankė dramos būrelį, vaikų ir jaunimo teatrą „Vaivorykštė“. Kad taps aktoriumi, niekas nebūtų patikėjęs – pradinėse klasėse buvo labai užsidaręs ir nedrąsus. Perversmas atėjo paauglystėje ir prie to labai prisidėjo dramos būrelis. Vėliau norėjosi viską mesti, bet mokytoja įtikino tėvus įkalbėti sūnų grįžti. Nuo to laiko vaidybos nebemetė.

Darbas su jaunimu Arnui buvo pažįstamas iki mokyklėlės. Tapus žinomu televizijos veidu, pradėjo plūsti vaikų žinutės – juos domino aktoriaus profesija. Viena mergaitė nepabijojo aktorių pakviesti į savo mokyklą susitikti su jaunimu. „Kadangi pats esu kilęs iš mažo Smalininkų miestelio, žinojau, kaip to trūksta, tad sutikau. Pasikviečiau kolegę Godą Petkutę. Atvykę į mokyklas pasakodavome ne tik apie profesiją, bet ir kviesdavome vaidinti trumpus etiudus. Paskui pradėjo kviesti į stovyklas. Man patinka dirbti su vaikais, paaugliais, nes jie klausia. Matau, kad jie tikrai nori sužinoti ir išmokti, dėl to man labai patinka suteikti atgalinį ryšį. Vaikai labai myli mokyklėlę. Jiems ši vieta labai brangi“, – vardija aktorius.

Mokyklėlės vadovas pasakoja, kad su auklėtiniais eina į NKDT spektaklių generalines repeticijas. Po spektaklio „Lygiosios trunka akimirką“ repeticijos vyko vyresniųjų auklėtinių diskusija su režisieriumi Juliumi Terteliu.

A. Ašmonas pripažįsta, kad auklėtiniai trokšta pasirodymų. „Deja, spektaklių, kuriuose vaidindavo mažieji aktoriai, teatro repertuare nebeliko. Ieškome alternatyvų. Šiemet per festivalį „Kaunas Jazz“ surengėme pasirodymų miestiečiams Laisvės alėjoje. Tai labai stipriai rezonavo, nes įsitikinau, kaip jie dega noru ir kiek daug reiškia viešas pasirodymas. Daugelio palaikyti atėjo tėvai. Surengėme pasirodymų aptarimą, analizavome“, – reziumuoja vadovas.

Kartos: N. Lepeškaitė su mažaisiais aktoriais spektaklyje „Liūdnas Dievas“. / NKDT archyvo nuotr.

Sugrįžta mokyti

G. Aleksa yra žinomas teatro režisierius, teatro trupės „Teatronas“ įkūrėjas, tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ vadovas, teatro „Mano teatras“ pedagogas. Tačiau jo kūrybos kelias prasidėjo būtent teatro mokyklėlėje. „Mokyklėlę atrado mano tėvai, kai išgirdo apie mano norą būti teatro režisieriumi. Pamenu, 2007 m. rugsėjį atėjau į pamokas, o spalio mėnesį jau gavau pirmąjį – Sukčiaus – vaidmenį „Anderseno gatvėje“. Nuo to momento nebuvo laikotarpio, kai nebūčiau susijęs su mokyklėle. Studijuodamas vaidinau, pavaduodavau kitus mokytojus, padėjau įvesti naujus vaikus į vaidmenis (jie taip greitai auga ir išauga iš savo vaidmenų!). Mano mokytojas buvo T. Erbrėderis, o dabar, po daugelio metų, turiu garbės būti tos pačios grupės mokytoju“, – pradžią prisimena G. Aleksa.

Gildas veda teatro pamokas septynerių–dešimties metų vaikams ir penkiolikos–aštuoniolikos metų jaunuoliams. Ką jis akcentuoja? „Abi amžiaus grupės daro tą patį – mokosi kultūros ir žmogaus teisių per teatro meną. Nesvarbu, ar vaikas stos, įstos, ar dirbs aktoriumi. Mums svarbu, kad vaikas būtų kultūringas. Todėl didžiausią dėmesį skiriame klausimams apie žmogaus vaizdavimą, pagarbą kitam, ką nori pasakyti pasauliui, jei atrodo, kad visas pasaulis eina iš proto. Kai atsakai į klausimą, kas yra mano personažas, darosi lengviau atsakyti į klausimą, kas esu aš“, – sako Gildas Aleksa.

Viešojoje erdvėje dažnai akcentuojama, kad šiuolaikiniai vaikai ir jaunuoliai nuo ankstyvo amžiaus yra labai įsitraukę į virtualųjį pasaulį, – jame ieško užsiėmimų, draugystės, įspūdžių. Kaip su tuo konkuruoja teatras, vaidyba? G. Aleksa sako, kad šis vertinimas – stereotipiškas: „Iš savo patirties galiu drąsiai teigti – iš vaikų jūs W. Shakespeare’o, A. Škėmos neatimsite. Jie vis tiek skaitys, jiems bus įdomu. Tai, kad jie moka dar ir keliomis dešimtimis programėlių naudotis telefone, nedaro jų mažiau žmogiškų ar negebančių komunikuoti. Tai labai kenksmingas požiūris į vaikus. Mes mokomės žvelgti į žmones ne per stereotipų prizmę, tokio pat požiūrio jaunuoliai tikisi ir į save.“

Teatro mokyklėlės šventinio renginio „Kelias į teatrą“ scenarijų kuria pedagogė ir režisierė I. Paliulytė, režisuoja G. Aleksa. Smalsu sužinoti, kas numatyta programoje. „Renginys bus sudarytas iš eklektiškų atsiminimų apie du ilgaamžiškiausius mokyklėlės spektaklius: „Anderseno gatvė“ ir „Liūdnas Dievas“. Labai netikėtai jiems išnykus iš repertuaro, norime grįžti prie tų malonių atsiminimų ir atsakomybės jausmo, kurį ugdė spektaklių rodymas teatre nuolat pilnutėlėse salėse, skleidžiant humanizmo idėjas. Dalyvaus daugiau kaip 100 auklėtinių. Prie savo vaidmenų grįš I. Paliulytė, T. Erbrėderis, Audronė Paškonytė, pasirodys ir mokyklėlės įkūrėja N. Lepeškaitė. Scenografiją kurs K. Daujotaitė, skambės R. Tautkaus muzika. Prisiminsime mus palikusią kolegę ir buvusią mokyklėlės pedagogę Daivą Rudokaitę. Scenoje taip pat pamatysime dabartinį „Mano teatro“ vadovą ir pedagogą A. Ašmoną ir NKDT vadovą, „Liūdname Dieve“ vaidinusį Janušą Korčaką, – E. Stanciką.“