R. Jusionytės skulptūros, piešiniai ir tapyba žiūrovą įtraukia į vientisą stebuklinių pasakų ir mitų pasaulį. Menininkės kūriniai patraukia nenuglostytais, neišdailintais paviršiais ir galingu vitališkumu, kurį tyrinėtojai lygina su pačia pirmąja žmogaus sukūrimo iš molio sakme.
Liaunos kūrėjos rankos šamotinio molio gabalus paverčia įspūdingomis mitologinėmis būtybėmis, chimeromis, deivėmis ir laumėmis, spinduliuojančiomis ramybę ir glaudų ryšį su gamta. Prancūzų meno istorikė ir kritikė Laurence d’Ist pabrėžia, kad menininkės pasaulio ištakos glūdi stebuklingume, o jos kūrybinę kryptį giliai veikia Carlo Gustavo Jungo psichologija, archetipai ir sapniškumas. „Rūta J., modeliuodama molį, išsaugo simbolinę gyvūno reikšmę žmogaus psichikai", – sako L. d’Ist.
Tuo tarpu Lietuvos dailės istorikė ir kritikė dr. Erika Grigoravičienė pastebi išskirtinį skulptūrų emocinį užtaisą: „Tai ne aistringos glamonės, o rūpestingas, saugantis ir guodžiantis apkabinimas. Spalvingų terakotinių kūnų artumas daro skulptūrą kompaktišką ir tarytum skelbia santarvę tarp lyčių, rasių ir rūšių, visų gamtinių ir pramanytų Žemės padarų.“
Kas traukia persisotinusį menu paryžietį? Tyrinėtojai sutaria, kad R. Jusionytės menas tiesia tiesioginius tiltus tarp archajiškos lietuvių mitologijos ir keltiškųjų bei romaniškųjų tautų senųjų tikėjimų. Prancūzų ar kitataučių žiūrovų pasąmonę stipriai veikia deivių ir fėjų vaizdiniai, kurie lietuvių kultūroje tapatinami su laumėmis ar raganomis. Energingas molio formavimas, švieži pirštų įspaudai ir išskirtinis talentas leidžia autorei sukurti universalią, bet kartu labai gilią baltiškąją substanciją, kuri priverčia sustoti net visko mačiusį Paryžių.
R. Jusionytės kūryba – tai dvasios ir materijos jungtis, įrodanti, kad tikrasis menas kalba universalia jausmų kalba.
Naujausi komentarai