NAUJOSIOS LĖLIŲ TEATRO VADOVĖS VIZIJOJE – TRADICIJOS IR ŠIANDIENOS JUNGTIS

"Kiekviena krizė atskleidžia naują potencialą. Ši situacija leis suprasti, kas iš tiesų naudinga teatro veiklai ir ko, galbūt, reikėtų atsisakyti, ką pakeisti ar pradėti", – sako ilgametė Kauno valstybinio lėlių teatro aktorė, režisierė, prieš keletą dienų laimėjusi šios įstaigos vadovo konkursą Rasa Bartninkaitė.

Iki šiol teatrui vadovavo Sigitas Klibavičius, šiam darbui paskyręs beveik keturis dešimtmečius. Apie tai, kokios permainos laukia teatro, – pokalbyje su naująja teatro vadove.

– Kokie jausmai ir mintys užplūsta laimėjus konkursą? Ar pergalė buvo tikslingai siektas ir lauktas rezultatas?

– Laimėjus užplūdo palengvėjimas... Sužinoję, kad jau paskelbtas naujojo vadovo konkursas, visi teatro darbuotojai buvome sunerimę, kokia ateitis laukia teatro. Ta įtampa buvo juntama jau kurį laiką, mat, Kauno valstybinio lėlių teatro vadovas S.Klibavičius sėkmingai vadovavo teatrui net 34 metus. Kas jį pakeis? Visi su nerimu laukė to pokyčio laiko ir štai jis atėjo. Susirinkę kartu sprendėme, ar toliau lauksime, kol iš šalies ateis naujai išrinktas vadovas, ar deleguojame savo atstovą į šias svarbiausias teatre pareigas. Taip misija buvo vienbalsiai patikėta man. Buvo susikaupusi didelė įtampa, ar pateisinsiu kolektyvo lūkesčius, ar pavyks konkurso dieną tinkamai atskleisti visus kūrybinius sumanymus komisijai. Ar išgirs? Ar patikės? O dabar džiaugiuosi, kad viskas pavyko.

Rasa Bartninkaitė/Vilmanto Raupelio nuotr.

– Kaip vertinate savo ateitį – ar nebijote, kad vadovo pareigos pasiglemš laiką kūrybai?

– Į naujas pareigas žvelgiu kūrybiškai ir atsakingai. Teatras – kūrybinė įstaiga, todėl galimybė vadovauti jai man atveria kūrybinių galimybių lauką. Puikiai suprantu šio laikmečio mestą iššūkį, bet kartu žinau, kad kiekviena krizė atskleidžia naują potencialą. Ši situacija leis suprasti, kas iš tiesų naudinga teatro veiklai ir ko, galbūt, reikėtų atsisakyti, ką pakeisti ar pradėti. Man ir visam teatro kolektyvui prasideda naujas, prasmingas kūrybos etapas.

Renovacija buvo nemažas iššūkis teatro vadovams. Dabar ieškosime galimybių, kaip teatrą paversti vaizduotės ir kūrybos namais.

– Teatras iki šiol įgyvendino jo įkūrėjų Valerijos ir Stasio Ratkevičių viziją – kurti spektaklius vaikams. Ar teatras tęs šią tradiciją?

– Esu šio lėlių teatro išauginta ir suformuota asmenybė – mano pasąmonėje miega to meto aktorių balsai. Rodos, iš pačios savo esmės jaučiu kadaise Stasio Ratkevičiaus ar Algimanto Stankevičiaus režisuotų spektaklių herojų lūpomis man perduotas moralines vertybes. Visa tai nugulė mano pasąmonėje, kaip gražiausi vaikystės prisiminimai, ir suformavo mano asmenybės vertybinius pamatus. Esu be galo dėkinga to meto kūrėjams ir matau didelę prasmę kurti vaikams ir toliau.

Visgi šiandien matydami plačias lėlių teatro galimybes planuojame kurti spektaklius ir kitoms amžiaus grupėms: kūdikiams, paaugliams ir suaugusiesiems. Kolektyve natūraliai subrendo noras keisti visuomenės stereotipus apie lėlių teatrą kaip teatrą tik vaikams. Diskutuodami apie teatro veiklą, praplėtėme vaiko sąvoką iki ateities žmogaus. Nusprendėme spektakliuose nevengti paaugliams aktualių skaudžių situacijų analizės ir šiuolaikinio jaunimo tematikos.

Atsinešu viziją, koks mūsų teatras turėtų būti ateityje. Svarbu, kad tą viziją sugalvojau ne aš viena, o kartu su visa suburta teatro kūrybinių darbuotojų komanda. Mes sieksime, kad Kauno valstybinis lėlių teatras ateityje būtų išskirtinis, atviras, įdomus visoms amžiaus grupėms, jaukus, žiūrovą mylintis teatras, kuriame užsimiršta laikas, būtų gausu skirtingų klasikinių pasakų ir naujos teatrinės kalbos spektaklių, meninių veiklų ir išliekamąją vertę turinčių pramogų visai šeimai.

– Kokią, jūsų akimis, pagrindinę misiją šiandien lėlių teatras turėtų atlikti?

– Manau, kad lėlių teatras dabar, kaip niekada, reikalingas mažajam žmogui. Lėlių teatras turi visas galimybes kalbėtis su vaiku jam suprantamu būdu. Pasakose užkoduotos amžinosios vertybės lėlių teatro scenoje lengvai ir žaismingai gali būti pasėtos augančio vaiko pasąmonėje, tapti kelrodžiu besiformuojančiai asmenybei. Ko negali, ar neturi laiko atlikti tėvai ar pedagogai, tai gali kūrybingai atlikti lėlių teatras. Todėl šiuolaikinio teatro vaikams sąvoka turėtų išaugti ir transformuotis. Lėlių teatras, vykdydamas tiesioginę misiją – kurti aukšto meninio lygio spektaklius vaikams, savo prigimtimi gali būti neįkainojama pagalba jauniems ar vienišiems tėvams bei puikus darbo instrumentas šiandienei švietimo sistemai.

– Kauno lėlių teatre dirbate beveik 20 metų, per kuriuos matėte, kaip keitėsi teatras ir kokie iššūkiai jį lydėjo. Kokias opiausias problemas įžvelgiate esant šiai situacijai ir kaip ketinate jas spręsti?

– Sėkmingai gyvavęs ir atšventęs 60-mečio jubiliejų teatras gavo galimybę atsinaujinti. Dažais kvepiantis lėlių teatras tapo patrauklesnis ir negalią turintiems žiūrovams. Renovacija buvo nemažas iššūkis teatro vadovams. Dabar ieškosime galimybių, kaip teatrą paversti vaizduotės ir kūrybos namais. Galbūt prireiks net kelių projektų, kad praplėstume lėlių muziejaus ribas. Tūkstančiams kadaise scenoje vaidinusių lėlių sukursime taką, vedantį ir kviečiantį vaikus atrasti įdomiai pasakojančias, paslaptingas lėlių kompozicijas viso teatro erdvėse.

Per ilgą ir sėkmingą teatro gyvavimo laikotarpį susiformavo patyrusi ir profesionali darbuotojų komanda. Tačiau šiandien kolektyve reikia ir jaunimo, kuris atneštų naujų idėjų bei drąsos jas išbandyti. Ieškosime šiuolaikiškesnio ir aktyvesnio dialogo su visuomene bei naujų eksperimentinių erdvių teatro veiklos pristatymui.

– Kokie pokyčiai laukia teatro kūrybiniu aspektu?

– Be šiandien visai žmonijai tekusio iššūkio, kuris atneš postūmį keistis ir transformuotis, laukia minėtas iššūkis – pradėti kurti spektaklius įvairaus amžiaus grupėms. Aktoriai ilgisi brandesnių vaidmenų, įvairesnių režisierių, galimybės tobulėti. Jau kitąmet, jei tik virusas nurims, lauksime dviejų labai savitų ir įdomių menininkų bei jų mokymų aktorių trupei. Gal iš to gims įdomių kūrybinių sumanymų ir šiuolaikiškų pasakų mūsų teatro scenoje.

Taip pat ieškosime jaunų menininkų. Būtent juos norėčiau kviesti kurti paaugliams ir jaunimui. Jau kitąmet mūsų teatre, režisuodama spektaklį apie baroną Miunhauzeną, debiutuos Eimunto Nekrošiaus mokinė, VU filosofijos ir psichologijos studijas baigusi jaunosios kartos režisierė Milda Mičiulytė.

Matau didelę prasmę ir ieškosiu galimybių diskusijai su pedagogais – kaip lėlių teatras galėtų pagelbėti ugdymo procese? Su režisiere Agne Sunklodaite sumanėme peržvelgti mokyklų privalomos literatūros sąrašą ir pamąstėme apie naują pastatymą, kuris padėtų sukviesti į teatrą vyresnių klasių moksleivius. Taip 2021 m. planuose jau atsirado Balio Sruogos "Dievų miškas". Toks spektaklis ir pokalbiai su kūrėjais galėtų tapti įdomesne, beveik integruota lietuvių literatūros, istorijos bei etikos pamoka.

–  Teatre nėra meno vadovo. Kaip jūs tai vertinate? Ar šių dienų teatre reikalinga ši pareigybė?

–  Meno vadovas – teatro kūrybinė dvasia! Teatras jau ilgą laiką gyvavo be jo, bet mums labai trūko ilgamečio meno vadovo, režisieriaus Algimanto Stankevičiaus. Jam išėjus, teatre radosi tuštuma ir iki šiol jos niekas neužpildo. Kartais režisierius užsuka į teatrą išgerti puodelio kavos ir tai būna tarsi momentinis tos teatro dvasios sugrįžimas – visi atgyjame, prasideda pokalbiai apie tai, koks turėtų būti teatras, koks jis buvo anksčiau.

Meno vadovas būtinas teatrui, jei tai yra asmenybė, gebanti savo kūrybine vizija įkvėpti kitus. O jei tokios asmenybės neatsiranda, ta funkcija tenka meno tarybai, kaip kad yra šiuo metu. Viskas priklauso nuo paties kolektyvo ir jame kuriančių žmonių iniciatyvos. Laikas parodys, kaip toliau spręsis ši situacija.

Kiekviena krizė atskleidžia naują potencialą. Ši situacija leis suprasti, kas iš tiesų naudinga teatro veiklai ir ko, galbūt, reikėtų atsisakyti.

– Teatro patalpose daug metų veikusi kavinė "Asiliuko sapnas" šiandien nelaukia lankytojų. Ar ateityje ji atgims? Ar esate numačiusi šiai erdvei kitą paskirtį?

– Kavinė būtinai atgims! Jei Asiliukas susapnavęs sapną kažkur iškeliavo, tai "Pasakų slėnis" (naujasis kavinės pavadinimas) niekur nedingo ir ten atsiras nauji gyventojai. Skatinsiu kavinės atsiradimą, kurioje būtų smagu ne tik vaikams, bet šioje pasakiškoje aplinkoje galėtų pamedituoti ir per pietų pertrauką ar po darbų užsukti pavargę suaugusieji. Ieškosime įmonės, kuri pasiūlys sveiką, suderintos mitybos reikalavimus atitinkantį valgiaraštį su žaismingais patiekalų pavadinimais. Rekomenduosime, kad lėkštėje taip pat netruktų spalvų ir fantazijos. Pati puikiai prisimenu, kaip ir daugelis kauniečių, kokia laimė būdavo vaikystėje su tėvais nueiti į "Pasakos" kavinę Laisvės alėjoje. Tokia kavinė tikrai bus po mūsų teatro stogu Miesto sode.

– Ar teatro lankytojai pajus konkrečias permainas artimoje ateityje?

– Viskas priklausys nuo mūsų visų – ar plausime rankas, ar laikysimės drausmės... Ir kai tik būsime sveiki ir pasirengę, Kauno lėlių teatras atvers duris į magišką pasakų karalystę. Čia vėl žiūrovus pasitiks profesionalūs aktoriai, su kuriais vaikai galės pabendrauti ir po spektaklio, paglostyti savo mylimą personažą ar su juo nusifotografuoti. Vėliau atsiras ir fantaziją atveriančios kūrybinės erdvės. Stengsimės, kad būtų rodomi vaikų pamėgti ir tarptautinio pripažinimo sulaukę spektakliai. Teatre ir toliau skleisis amžinosios vertybės bei formuosis kūrybingas, sąmoningas, meną suprantantis ir teatrą mėgstantis ateities ŽMOGUS.

Kolektyvą pažįsta iš vidaus

Kultūros ministerijos paskelbtas konkursas vyko netradiciniu – nuotoliniu – būdu. Iš trijų pretendentų R.Bartninkaitė surinko daugiausia konkurso vertinimo komisijos balų. Teatro vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

Iki šiol R.Bartninkaitė buvo Kauno valstybinio lėlių teatro aktorė ir režisierė, Meno tarybos pirmininkė. Šiame teatre ji dirba nuo 2001 m. Vytauto Didžiojo universitete R.Bartninkaitė yra įgijusi menotyros bakalauro, komunikacijos ir informacijos magistro išsilavinimą.

R.Bartninkaitė vaidino daugelyje Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklių, ne vieną režisavo pati. Jos kūrybos sąraše vaidmenys spektakliuose "Baldis ir Vivaldis", "Baltas žvėriūkštis", "Užburtos pilies paslaptis", "Jūratė ir Kastytis", "Katės namai", "Pasaka apie Lietaus lašelį", "Snieguolė ir septyni nykštukai", legendiniai "Tigriukas Petrikas", "Nykštukas Nosis" ir kt. Aktorė režisavo vaikų pamėgtus spektaklius "Pasakų namai", "Meškiuko gimtadienis" ir kt.