Ir per šventes
Parodoje – realybė, minėtoje įstaigoje vyravusi prieš trisdešimt metų. Jaunuoliai tuomet net neslėpė savo veidų. Nuotraukose atsispindi jų patirtys, slegianti kasdienybė, susipynusi su vaikiškumu.
Kolonijoje E. Butkevičius atsidūrė vykdydamas redaktoriaus užduotį – reikėjo fotoreportažo vienai iš žiniasklaidos priemonių, kurioje tada dirbo. Aplinka, į kurią papuolė, jį taip įtraukė, kad fotografuoti liko visai dienai, nors laikraščiui medžiagos jau seniai pakako.
Kai įėjau į teritoriją – šakės! Atsijungė visi mano kanalai. Atrodė, kad patekau į paralelinį pasaulį.
„Kai įėjau į teritoriją – šakės! Atsijungė visi mano kanalai. Atrodė, kad patekau į paralelinį pasaulį. Iki tol buvau važiavęs pro šalį. Bet net neįtariau, kaip viskas veikia už tos aukštos tvoros“, – prisiminė E. Butkevičius.
„Visą dieną su jais ir praleidau. Nebendravau, tik fiksavau fotoaparatu. Jie nesislėpė, leidosi fotografuojami“, – pasakojo fotomenininkas. Paminėjo, kad į parodą tilpo tik nedidelė dalis nuotraukų, užfiksuotų tądien. Kai kurios fotografuotos po metų, kai buvo jau „Kauno dienos“ atstovas. Tuomet dalyvavo šv. Velykų apeigose, vykusiose kolonijoje.
Sukrėtė požiūris
Nuotraukose matyti kolonijos gyvenimas įvairiose erdvėse – valgykloje, prausykloje, kamerose, kieme, klasėje, renginių salėje. „Atrodė, kad linksmiausia dienos dalis – valgykloje. Pavalgė – kratos. Krato, tikrina kišenes, kad neišsineštų duonos. Pažiūrėk, kokie dubenėliai, kokios lėkštės. Dabar, aišku, ten viskas jau pasikeitę“, – teigė E. Butkevičius. Apsilankęs po penkerių metų jis rado jau kitokią – spalvingesnę – aplinką, aprangą ir kitokį požiūrį į fotografus: jokių nuotraukų.
E. Butkevičių sukrėtė daugumos nusikaltusių vaikų požiūris į savo poelgius.
Pribloškė ir laisvalaikio „turiningumas“. „Lauke jie sėdėjo ant suoliuko. Einam pasivaikščioti. Galvoju, kur jie eina. Pasirodo, palei tvorą išminti takiukai – jais pirmyn atgal ir vaikšto, – rodė nuotraukas autorius ir tęsė prie kitos nuotraukos: – Pilka masė susėdus. Žvilgsniai – tušti.“
Jis atkreipė dėmesį, kad tarp patekusiųjų į koloniją – ir nepilnamečiai angelų veidais. Švelni, vaikiška berniukų išvaizda – atvirkščiai proporcinga jų elgesiui ir tam, už ką jie čia pakliuvo.
„O čia – tik ką atvežti naujokai. Pasižiūrėk, kokie jų veidai, kokie jie persigandę“, – mostelėjo E. Butkevičius, pridūręs, kad iš daugybės nuotraukų šypsenų – gal tik viena kita. „Jokio džiugesio veiduose. Va čia lankymo diena. Mama vištienos kulšį atvežusi puode, dar šiltą. Palepino vaiką“, – rodė akimirką, užfiksuotą susitikimų kambaryje, o tada momentą iš karcerio.
„Vaikams įstatymai nėra savaime suprantami – tai moralės normos, kurias jie turėtų perimti iš tėvų, globėjų ar ugdymo institucijų. Todėl tokia fotografija tampa priemone atskleisti visuomenės paribiuose egzistuojančias problemas. Svarbus vaidmuo čia tenka ir fotografui, kuris tarsi užduoda mįslę: kur jo fotografijų herojai padėtų kablelį frazėje „bausti negalima pasigailėti“?“ – klausiama parodos pristatyme.
Susidomėjo moksleiviai
E. Butkevičius savo parodą ir jos atsiradimo aplinkybes pristatė apsilankiusioms kelioms mokinių klasėms iš gretimos mokyklos. Švietimo įstaigos atstovai pasakojo, kad ši edukacija viršijo lūkesčius ir joje dalyvavo apie 200 moksleivių. Iš bendraamžių išgirdę apie parodą, joje panoro apsilankyti daugiau jaunuolių.
Sulaukė mokinių klausimų. Nemažai jų sakė, kad didžiausią įspūdį padarė nuotrauka iš nediduko kolonijos kiemo, aptverto aukšta aukšta tvora. Iš jo matyti tik dangus. Ši nuotrauka turėjo įtakos ir visos parodos pavadinimui. E. Butkevičius įsitikinęs, kad moksleiviams tai – vertinga edukacija, kur jie gali pamatyti kitokį gyvenimą, kurio tikrai neverta patirti realybėje.
Fotografas šypsosi, kad edukacijos metu sulaukė ir netikėtų klausimų. Vienas labiausiai nustebinusių – kur blogiau – mokykloje ar kolonijoje? „Tikrai labai keistas ir net šiek tiek sutrikdęs palyginimas“, – pastebėjo menininkas.
Naujausi komentarai