Nuo skalbimo mašinos iki Baltijos jūros

Pasak Aplinkos apsaugos agentūros, „Baltijos jūra pasižymi ir itin tankiai apgyvendintomis pakrančių teritorijomis, kuriose gyvena apie 85 mln. gyventojų. Į ją suteka daugiau nei 200 didesnių upių, atnešdamos pakankamai daug vandens kartu su išvalytomis, mažiau išvalytomis ar net nevalytomis nuotekomis, nuotėkiu iš žemės ūkio laukų.“ Tokias citatas skaitau „Google“ paieškos sistemoje įvedusi raktažodžius „Mikroplastikas tekstilėje“.

Socialiniuose tinkluose nuolat kalbama apie aplinkosaugos problemas, tačiau lietuviai, rodos, jau tapo emociškai atbukę – jų nebejaudina gamtos apsaugos klausimai. Nors dar visai neseniai vykdavo „Darom“ akcijos, per kurias visi draugiškai pavasarį rinkdavome šiukšles, šiandien, regis, vis sunkiau atkreipti dėmesį į ekologines problemas. Vis dėlto plika akimi matomos šiukšlės dar trikdo atsakingą pilietį ir verčia susimąstyti apie padarinius, nors tas pats žmogus ne visada pagalvoja, kad dėvėdamas sintetinius drabužius taip pat pamažu daro žalą aplinkai.

Žvelgiant į šį darbą kyla klausimas, kiek toli nukeliauja mūsų kasdieniai pasirinkimai ir kas nutinka daiktams, kuriuos išmetame nė nesusimąstydami, kur jie atsidurs.

Šią temą per meno prizmę tyrinėti ėmėsi menininkių duetas – Martyna Plioplytė-Zujienė ir Liucija Dervinytė. Dar 2023 m. Vilniaus dailės akademijoje susipažinusios ir pradėjusios kūrybinį dialogą, autorės galerijoje „Drobė“ pristatė tekstilės parodą „Žiotys“. Tai jau trečioji bendra menininkių paroda. Kaip pačios teigia, bendradarbiavimas leidžia praplėsti individualios kūrybos ribas, atrasti naujų idėjinių sąsajų ir išbandyti kitokias raiškos formas. Nors jų meninės praktikos skiriasi, bendroje parodos erdvėje jos viena kitą papildo, o greta eksponuojami individualūs darbai įgyja naujų prasmių ir tarpusavio ryšių.

Simbolinis parodos pavadinimas primena apie upės įtekėjimą į jūrą, kur aiškios ribos pranyksta ir viena susilieja su kita. Kaip rašoma anotacijoje: „Skirtingi vandenys susitinka, o kartu su jais juda ir tai, ką jie atneša“.

Gana blausioje galerijos erdvėje – vos keli objektai. Kairėje ant sienos kabo L. Dervinytės darbas „Mes vandenynai“ – marškinėlių dalys, atskirtos viena nuo kitos, su prisiūtais vandenyno ir jūržolių fragmentais. Jie staiga primena panirimo į vandenį akimirką, ramų plaukiojimą, kol akys dar neužkliūva už jūroje plūduriuojančio audinio dalelių. Šalia dėmesį patraukia ant plytų sienos kabantys trys juodi audiniai su pačios autorės ranka išsiuvinėtomis eilutėmis, pranašaujančiomis Baltijos jūros ateitį – iki 2050 m. joje bus daugiau plastiko nei žuvų.

Tiesiu žingsniu patraukiau kito autorės darbo link – „Negyvoji zona“. Ant kasdien naudojamų tetrapako pieno pakuočių autorė siuva upių vagas primenančias linijas. Kiekviena siūlė palieka pėdsaką pakuotės paviršiuje, tarsi žymėtų tekančios upės kelią. Sunku nepastebėti prieštaros tarp medžiagos ir vaizduojamo motyvo: pakuotė, trumpai atlikusi savo funkciją, tampa ilgai aplinkoje išliekančių atliekų simboliu. Žvelgiant į šį darbą kyla klausimas, kiek toli nukeliauja mūsų kasdieniai pasirinkimai ir kas nutinka daiktams, kuriuos išmetame nė nesusimąstydami, kur jie atsidurs.

Pakėlusi galvą nuo tekstilinių objektų, prieinu prie M. Plioplytės-Zujienės vaizdo įrašo „Vandens ėmimas“. Šešių minučių trukmės kūrinyje autorė semia Baltijos jūros vandenį į penkių litrų talpos plastikinį butelį (kaip ironiškai tai skamba šiame kontekste), o patį sėmimo veiksmą pertraukia vaizdai, kuriuose matyti į dumblius įsipainioję ir bangų į krantą išmesti plastiko ar tekstilės fragmentai. Kitoje pusėje esančiame vaizdo įraše „Įsilieję“ žiūrovui rodoma, kaip dangaus mėlynumo plastiko popierėlis, tarsi įsiliejęs į gamtą, juda pučiamas vėjo ir primena jūros bangavimą. Stebint šiuos vaizdus ateina suvokimas, kad plastikas ir kitos žmogaus paliktos medžiagos jau tapo tokia įprasta aplinkos dalimi, kad pamažu susilieja su gamta ir tampa sunkiai nuo jos atskiriamos.

Be bendrų kūrinių šios autorės nebūtų duetas. Parodos centre – bendras darbas „Vandenyno sriuboje“ – iš skirtingų audinių susiūta žuvis. Kaip teigiama L. Dervinytės išsiuvinėtoje eilutėje, „Baltijos jūroje iki 2050 m. bus daugiau plastiko nei žuvų“, šis kūrinys materializuoja šią mintį. Kelių metrų ilgio žuvis dėmesį patraukia ne tik savo dydžiu, bet ir pasirinkta medžiaga – audiniais, kurie čia tampa plastiko ir kitų žmogaus veiklos pėdsakų vandenyje metafora. Kūrinys primena, kad tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo svetima gamtai, pamažu tampa jos dalimi.

Netoliese esantis kūrinys „Kolektyvinis audinys“ traukia spalvomis – ant sienos bangos forma sukabinti gamtos spalvas primenantys sintetiniai drabužiai. Kyla natūralus klausimas, kur visi šie audiniai keliaus po parodos? Anot vienos iš autorių, M. Plioplytės-Zujienės: „Pasibaigus parodai, „Kolektyvinis audinys“ bus nukabintas, tačiau jo gyvenimas tuo nesibaigs. Norime, kad jis vėl ir vėl atgimtų kitose erdvėse, į kūrybinį procesą įtraukiant vietos bendruomenes. Kartu kuriant ir kalbantis mums svarbu kelti klausimus apie mūsų kasdienių veiksmų poveikį aplinkai, žmogaus santykį su gamta ir jo vietą joje.“

Tokio pobūdžio parodos įprastam žiūrovui gali pasirodyti pernelyg tiesmukos, tarsi jų tikslas būtų kuo garsiau atkreipti dėmesį į visuomenės problemas ir parodyti savo socialinį sąmoningumą. Toks kalbėjimas gali sukelti atmetimo reakciją ir atitolinti žiūrovą nuo pačios parodos idėjos. Vis dėlto, pasak autorių, pagrindinis parodos tikslas nėra edukacija. „Mūsų meninis tyrimas yra nuolatinis procesas – domimės, ieškome atsakymų, o tai, ką sužinome ir atrandame, siekiame perteikti meno kalba. Mums svarbus abipusis ryšys: bendraudamos su lankytojais ne tik išsakome savo mintis, bet ir išgirstame jų patirtis, nuomones, klausimus, kartais – ir nežinojimą. Paliekame erdvės kiekvienam pačiam susimąstyti, o kartu augame ir pačios“, – teigia M. Plioplytė-Zujienė.

Galbūt būtent čia ir slypi parodos „Žiotys“ stiprybė – ji ne tiek pateikia atsakymus, kiek primena apie ryšius, kurių kasdienybėje nepastebime. Tarp skalbimo mašinos ir Baltijos jūros yra ilgas kelias, kuriame dalyvaujame ir patys, net jei apie tai nesusimąstome. Žiūrint į tekstilės objektus lengva atpažinti taršos problemą, tačiau sunkiau suvokti savo vietą joje. Išėjus iš galerijos lieka klausimas, ar kitą kartą rinkdamiesi drabužius, juos skalbdami ar išmesdami apie šiuos ryšius pagalvosime bent trumpam.

Kas? M. Plioplytės-Zujienės ir L. Dervinytės paroda „Žiotys“.

Kur? Galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308).

Kada? Veikia iki lapkričio 3 d.