Pelkių gyventojai užkariauja KVMT sceną – sezoną pradėjo miuziklas „Šrekas“

Ne taip dažnai nutinka, kad teatras savo naują sezoną pradeda spektakliu visai šeimai, o šįkart netikėtas buvo dar ir „Šreko“ pasirinkimas – juk žaliasis žmogėdra mums labiausiai pažįstamas ne kaip Williamo Steigo pasakų (kuriomis paremtas miuziklas) personažas, bet kaip Andrew Adamso animacinio filmo herojus, tad išvysti jį KVMT scenoje, prisipažinsiu, tikrai nesitikėjau.

Nauji lūkesčiai

Vis dėlto reikia pripažinti, kad faktas, jog ekscentriškasis žmogėdra į KVMT sceną atkeliavo iš kino ekranų, yra ir didelis privalumas, ir trūkumas. Ne tik pažįstami, bet ir jau pamilti personažai neabejotinai pritraukia žiūrovą, tačiau kartu kelia dvejopus lūkesčius: norisi juos išvysti tokius, kokius pamėgai, tačiau kartu smalsu, kaip jie bus atskleisti naujoje, sceninėje interpretacijoje.

Šiuo atveju KVMT solistų sukurtos personažų versijos suteikė jiems įdomių, savitų bruožų, tačiau režisūriniai sprendimai ir kostiumai (juos kūrė Julija Skuratova) pasirodė orientuoti į tikslią imitaciją. Tai galbūt darė įspūdį jaunajai auditorijai, tačiau aš, kaip suaugusiųjų auditorijos atstovė, viso spektaklio metu svarsčiau, kaip kitaip galėjo atrodyti grubokas, irzlus, tačiau charizmatiškas Šrekas, ir kėliau retorinį klausimą – galbūt gerokai mažiau nugludinta jo išvaizda būtų leidusi iš pradžių juo bjaurėtis, o vėliau pamilti? Juolab kad pagrindinė kūrinio žinutė – „...esu, koks esu, juk nebūtina visiems patikti...“

Dar vienas dviprasmiškas spektaklio aspektas – sunkiai apibrėžiama miuziklo auditorija. Miuziklas, regis, kaip ir animacinis filmas, skirtas ir vaikams, kuriems įdomūs pasakiški personažai, ir suaugusiesiems, galintiems įvertinti subtilų humorą ir gilesnes istorijos prasmes. Tačiau kalbant apie jaunąją auditoriją, klausimų visų pirma kelia spektaklio trukmė ir rodymo laikas – vakarinis trijų valandų spektaklis vaikams gali būti pernelyg ilgas ir sudėtingas, o suaugusieji lyg ir natūraliai tikėtųsi kiek kitokio turinio.

Vis dėlto KVMT „Šrekas“, kaip ir jau minėtas animacinis filmas, plėtojo ir paralelinę, suaugusiųjų auditorijai skirtą siužeto liniją, prisodrintą socialinių, politinių ir kultūrinių intertekstų. Beje, spektaklį žiūrėjau spalio 3 ir 4 d. ir pastebėjau, kad pastarųjų intensyvumas skyrėsi – spalio 4-ąją jų pasigedau, nors iš vakaro, žiūrėdama miuziklą pirmą kartą, pamaniau, kad politinių replikų norėtųsi dar daugiau, ir, žinoma, aštresnių.

Skirtingi atspalviai

Abiejuose rodymuose gerokai skyrėsi ir pagrindinių personažų dramaturginis intensyvumas. Ypač sunkoka lyginti pirmąjį vakarą Šreku tapusį Roką Laureckį ir antrąjį vakarą juo pavirtusį Žaną Voronovą. Ž. Voronovas, palyginti su R. Laureckiu, Šreko kailyje (tiesiogine to žodžio prasme, nes jam teko vilkėti žalią silikoninį Šreko kostiumą) jautėsi kur kas patogiau už R. Laureckį. Kita vertus, kilo minčių, kad Ž. Voronovo asmenybei šis personažas iš esmės daug artimesnis nei R. Laureckiui, kuris KVMT scenoje gana dažnai kuria romantinius vaidmenis. Tad ir šįkart R. Laureckis taikliau atskleidė romantinę Šreko pusę bei vaidmenį kūrė remdamasis labiau vokalinėmis galimybėmis nei vaidybine raiška, o Ž. Voronovas, regis, nuoširdžiai įsikūnijo į šį personažą.

Princese Fiona pirmąjį vakarą tapusi Gabrielė Bielskytė ir vėliau šį personažą kūrusi Viktorija Zeilikovičiūtė sudarė mažesnį kontrastą. Vis dėlto labiau imponavo tam tikra prasme operetės žanro estetikai artimesnis ir šiek tiek lyriškesnis V. Zeilikovičiūtės personažas. Gali būti, kad būtent tokį atspalvį Fiona įgavo bendraudama su Ž. Voronovo įkūnytu Šreku, išryškinusiu ekscentriškas personažo savybes. Tačiau abi solistės gana taikliai atskleidė dramaturginę Fionos transformaciją – vidinę jos kaitą ir emocinę raidą. Norisi paminėti ir jaunąsias (mažosios ir paauglės Fionos) personažus sukūrusias Luknę Mackevičiūtę, Vaivą Virvinčiūtę, Frėją Gineitytę ir Ameliją Mickevičiūtę, kurios įtikinamai perteikė skirtingus Fionos augimo etapus, suteikdamos personažui jaunatviško žavesio, spontaniškumo ir nuoširdumo.

Kaip ir filme, taip ir miuzikle ryškus, bet nelengvas atlikti yra Asilo personažas. Asilo vaidmenį mano stebėtuose spektakliuose atliko Vygantas Bemovas ir Martynas Stankevičius. Pirmojoje spektaklio dalyje abiem Asilo vaidmens atlikėjams buvo kiek sudėtinga išlaikyti publikos dėmesį, nes pats Asilo vaidmuo nėra paprastas ir paslankus – Asilui teko daugiau šūkauti ir lakstyti aplink Šreką nei dainuoti ar dalyvauti veiksme. Tačiau antrajame veiksme jau atsiskleidė žavingoji, džiazuojanti ar repuojanti Asilo pusė. Vis dėlto daugiau mano simpatijų Asilo vaidmenyje pelnė V. Bemovas, kuriam kvailioti sekėsi kiek nuoširdžiau nei M. Stankevičiui.

Ryškus spektaklyje ir Lordo Farkvado personažas – teko šiame vaidmenyje matyti Ramūną Urbietį ir Regimantą Gabšį. Pats personažas ir jį kūrę atlikėjai publikos simpatijas pelnė savo charizma ir išskirtiniais vokaliniais gebėjimais, tad abu (ir R. Urbietis, ir R. Gabšys) paliko įspūdį – abu neįtikėtino linksmumo maži savimylos akivaizdžiai linksmino ir jaunąją publiką.

Pasakų personažų karuselėje

KVMT pastatymai žavi tuo, kad juose ryškūs ir įsimintini būna ne tik pagrindiniai, bet ir šalutiniai personažai. Ne išimtis ir „Šrekas“, kuriame nors ir nedidelius, bet savitus ir ryškius vaidmenis atliko gausybė pasakų personažų – Cukrinė fėja, Sausainis Džindžis, Žydroji paukštė, Pinokis, Vilkas, Meškiukas, Bjaurusis ančiukas, Piteris Penas ir daugelis kitų. Juos įkūnijo teatro choro (spektaklio chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė) ir baleto (choreografas Dainius Bervingis) artistai, masinėse scenose sukūrę įspūdingą ir itin gerai koordinuotą sceninį veiksmą.

Gausioje smulkesnių „Šreko“ vaidmenų karuselėje įspūdį paliko Drakonė – tiek garsinis, tiek vizualinis jos apipavidalinimas. Iš orkestro duobės išlindusi Drakonės (arba choro artisčių Aistės Jakaitės ir Karinos Ivanickytės) galva, prabilusi sodriu džiazo vokalu, bei Drakonės personažas, įkūnytas didelės lėlės pavidalu (spektaklio scenografiją kūrė Giedrė Brazytė) gniaužė kvapą ir spektakliui suteikė naujų atspalvių. Įdomiai, vaizdo projekcijomis (jų autorius Arvydas Strimaitis), atskleistas ir veidrodžio personažas, prakalbęs Ramūno Šimukausko balsu.

Apskritai šis „Šreko“ pastatymas – išties spalvingas, intensyvus, kupinas humoro ir savitų personažų miuziklas, kuriame netrūksta netikėtų sprendimų. Publiką itin prajuokino Šreko ir Fionos oro gadinimo duetas, tapęs vienu komiškiausių spektaklio momentų. Įvairūs muzikiniai stiliai, žaisminga forma ir gerai pažįstami personažai gali sudominti tiek jaunąją, tiek suaugusiųjų auditoriją. Žaisminga ir dinamiška Šreko ir Fionos meilės istorija įtraukia, neleidžia nuobodžiauti – „Šrekas“ yra nuotaikingas, vizualiai patrauklus ir publiką įtraukiantis spektaklis, kuriame dera pasaka, humoras ir jautriai perteikta mintis apie kitoniškumo priėmimą, aktuali ir vaikams, ir suaugusiesiems.