Atlikėjai – Kauno miesto simfoninis orkestras (vyr. dirigentas Constantine’as Orbelianas (JAV), vadovas Algimantas Treikauskas), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas), solistai Joana Gedmintaitė (sopranas), Gabrielė Kuzmickaitė (mecosopranas), Andrius Apšega (baritonas), Žygimantas Galinis (baritonas) ir Joris Rubinovas (bosas), dirigavo Robertas Šervenikas.
Nekantriai laukiau šio koncerto. Juk kaip ir viskas, kas buvo sukurta sovietmečiu, ši prieš 70 metų sukurta opera kelia abejonių, kurių nesunku prisigaudyti pagalvojus apie kai kuriuos operos veikėjus, operos pasisekimą Lietuvoje ir atsargumą jos atžvilgiu išeivijoje. Klausimų ir abejonių dar padaugėjo peržiūrėjus archyvinį operos įrašą „YouTube“ platformoje.
„Pilėnų“ finalas remiasi vokiečių kronikininkų aprašyta 1336 m. istorija, kai dėl priešų persvaros Pilėnų gynėjai sudegino pilį ir nusižudė patys. Operos dramą kuria sodrūs, spalvingi personažai – Pilėnų kunigaikštis Margiris, apgauta ir keršto troškimo vedina jo augintinė Mirta, klastingas kryžiuotis Ulrichas, taip pat tikroji kunigaikščio duktė Eglė, Pilėnų karys Ūdrys. Kaip ir įprasta operoje, yra meilės, pykčio, masinių scenų ir, ko gero, kiekvienam žinoma Ūdrio daina „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom“.
Pilnutėlėje Kauno filharmonijoje skambėjo ne koncertinis operos „Pilėnai“ atlikimas, o atrinktos scenos, arijos ir chorai, išmintingai atsisakant Rūtenio (Danilos), Almino (Potiko) ir garsiojo su jų pasirodymu susijusio choro „Tai mūsų sveteliams valio!“. Tvirto valdovo ir mylinčio tėvo veikėją sukūrė Ž. Galinis, tyros ir mylinčios Eglės – J. Gedmintaitė, ryžtingo, bet greitai pasmerkiančio Ūdrio, – A. Apšega.
Nepakartojama buvo G. Kuzmickaitė, atlikusi apgautos, išdavusios ir atgailaujančios Mirtos partiją, ir J. Rubinovas, tapęs pasigėrėtinai klastingu, piktu ir geidulingu kryžiuočiu. Pilėnų gyventojų, lietuvių karių ir kryžiuočių balsais tapo Kauno valstybinis choras. Visą laiką stengiausi klausytis ir įsijausti į muziką, o ne vertinti ją iš savo laiko perspektyvos. V. Klova buvo gerai balso specifiką išmanęs melodistas ir koncerte skambėjusios arijos, scenos ir chorai vertai galėtų tapti dainininkų repertuaro dalimi.
V. Klova ir jo laikmetis
Istorijoje gali būti ir yra daugybė pasakojimų apie tą patį žmogų. Šimtmetis – daug žmogui, tačiau ne jo istorijai ir kūrybai. Savo gyvenimus gyvena ir dirba pas jį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje polifoniją studijavusieji, dar kruta ir tos, kurios pas jį, anuomet dar jauną Kauno 2-osios mergaičių gimnazijos, meiliai absolventų „antrabude“ vadintos, pedagogą mokėsi muzikos.
Tirkšliuose (Mažeikių aps.) gimęs V. Klova (1926–2009) nuo jaunumės buvo gabus muzikai ir dailei – dar besimokydamas mokykloje kūrė dekoracijas ir muziką spektakliams, mokyklos koncertuose atliko pirmąsias pjeses. Regis, komponavimas ir pedagogika jį lydėjo visą gyvenimą, nes po gimnazijos jis trumpai mokytojavo Darbėnų pradžios mokykloje, baigęs konservatoriją Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje dėstė teorines disciplinas, o persikėlęs į Vilnių 40 metų dėstė polifoniją.
Atvykęs į Kauną trumpai studijavo dailės institute ir galutinai apsisprendęs įstojo studijuoti kompoziciją į Kauno konservatoriją. Jo stojamųjų komisijoje buvo abu jo būsimi profesoriai – Juozas Gruodis (1884–1948) ir Antanas Račiūnas (1905–1984). Savo atsiminimuose apie Gruodžių namuose vykusias pamokas jis akcentuoja kelis dalykus: J. Gruodžio jautrumą, rūpestingumą ir reiklumą – ne mažiau kaip aštuonias valandas dirbti pagal savo specialybę. „Gruodis pratino, kad kūryboje viskas iki mažiausių detalių būtų gerai apgalvota, logiška, kad kūrinys turėtų išraiškingą melodinę liniją, spalvingą harmoninį rūbą ir aiškią, konkrečią formą, kad jame nebūtų nieko atsitiktinio.“ Kompozicijos studijas V. Klova baigė pas A. Račiūną.
Savo garsiąją pirmąją operą V. Klova parašė dar neturėdamas 30-ies (premjera 1956 m.). Vargu, ar vienas paskutiniųjų J. Gruodžio mokinių galėjo pamiršti formalizmu apkaltiną profesorių, dėl saugumo taisiusį drąsesnes savo studentų natas, charakteristikose rekomenduojantį giliau pažinti rusišką muziką ir, galiausiai, mirties dieną publikuotą jo tekstą „Muzika turi eiti iš liaudies liaudžiai“, anuomet pavadintą kūrybiniu testamentu, o šiandien aiškų kaip psichologinio išprievartavimo rezultatą, iš paskutiniųjų stengiantis apsaugoti ne save, o studentus.
Negalėjo jis nesuprasti ir kito savo profesoriaus, A. Račiūno, situacijos. Ar dėl jų, Leipcigo ir Paryžiaus konservatorijų studentų, įtakos „Pilėnai“ buvo tokie, kokie suskambo premjeros dieną?
Vartant anuometę spaudą į akis krinta kūrėjų „entuziazmas“, autorių „savikritika“, kolegiška „pagalba“. Realybės būta daug sudėtingesnės – visas menas buvo cenzūruojamas, siužetuose ir tekstuose rusai, komunistai turėjo būti kuo teigiamiausiai, o trauminės kūrinių svarstymo posėdžių patirtys stabdė ne vieno kūrėjo polėkį.
V. Klova buvo atkaklus ir nuolankus, tad su libreto autoriumi, tapytoju, dailėtyrininku ir rašytoju Jonu Mackoniu (1922–2002) operą „patobulino“ ir vietoj Nalšios kunigaikščio Rūtenio atsirado Maskvos kunigaikštis Danila, vietoj jo palydovo Potiko – Alminas (pastebėjote? – skiemenų skaičius nepasikeitė), atsirado su jų pasirodymu susijusios džiaugsmingos masinės scenos ir atitinkamos intonacijos.
Daug vėliau, Čikagoje, V. Klova kalbėjo – nebūtų buvę Danilos, nebūtų buvę ir „Pilėnų“. Opera buvo pastatyta, apdovanota, dalyvavo festivaliuose, meno dekadose, dar ne kartą statyta. Tuo tarpu Vakaruose, išeivijos lietuviams atidžiai sekant, kas ir kaip buvo rašoma Lietuvoje, išleidus „Pilėnų“ plokštelę šia opera buvo itin dominamasi. Koncertuose skambėjo ne tik puikioji Ūdrio daina, bet ir ištraukos iš operos, kita V. Klovos kūryba. O „Pilėnai“ – ne.
Kauno, o vėliau lietuvių išeivijos muzikinio gyvenimo apžvalgininkas, kompozitorius ir muzikologas Vladas Jakubėnas (1904–1976) po Čikagos lietuvių operos premjerų vis svarstydamas apie statytinas lietuviškas operas, ties „Pilėnais“ suabejodavo – dėl siužeto ir Danilos.
Čikagoje, V. Klova kalbėjo – nebūtų buvę Danilos, nebūtų buvę ir „Pilėnų“.
Lietuviškų operų kontekste
Ar „Pilėnai“ Lietuvoje buvo išskirtinis atvejis? Trumpai pažvelkime į teatro sceną. Valstybės teatre Kaune nuo pirmosios „Traviatos“ 1920 m. iki 1948 m., kai teatras išsikėlė į sostinę Vilnių, buvo pastatyta dešimt nacionalinių veikalų: šešios operos – Miko Petrausko „Birutė“ (1921), Jurgio Karnavičiaus „Gražina“ (1933), A. Račiūno „Trys talismanai“ (1936), J. Karnavičiaus „Radvila Perkūnas“ (1937, pakartota Kaune 2018), M. Petrausko ir Jono Dambrausko „Eglė“ (1939), Stasio Šimkaus „Pagirėnai“ (1942); keturi baletai – trys vienaveiksmiai: J. Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“, Vytauto Bacevičiaus „Šokių sūkuryje“ ir Balio Dvariono „Piršlybos“ (1933) bei Juozo Pakalnio „Sužadėtinė“ (1943). Šių kūrinių premjeros buvo derinamos prie Vasario 16-osios.
Valstybės teatrui išsikėlus į Vilnių, lietuviškų veikalų teko palaukti iki 1953 m. Tai buvo A. Račiūno „Marytė“, apie kurią, kaip ir apie patį autorių, reikėtų kalbėti atskirai. Tuomet – beveik visos V. Klovos operos („Vaiva“, „Duktė“, „Du kalavijai“ (Žalgiris), „Ave, vita“), Balio Dvariono „Dalia“, A. Račiūno „Saulės miestas“, Vytauto Paltanavičiaus, Vytauto Laurušo, Juliaus Juzeliūno, Eduardo Balsio ir kitų kūriniai. Nepriklausomybės laikai buvo pasitikti su J. Karnavičiaus „Gražina“.
Ar Kauno muzikinio teatro situacija buvo geresnė? Ir taip, ir ne. Ko nors lietuviško ir naujo reikėjo palaukti iki 1955 m., kai sovietų Lietuvos 15-osioms metinėms buvo pastatyta Antano Belazaro opera „Auksinės marios“, vėliau – Vitolio Baumilo „Paskenduolė“, „Rožės žydi raudonai“, politizuota Antano Rekašiaus „Šviesos baladė“. Tačiau taip pat – A. Belazaro, Algimanto Bražinsko, Broniaus Kutavičiaus, Viktoro Kuprevičiaus ir Giedriaus Kuprevičiaus kūriniai bei daug Benjamino Gorbulskio operečių: nuo „Frank Kruk“ ir Kauno hidroelektrinei skirtos „Meilės ir skardos“ iki „Laikas pamilti“, „Trys vakarai“, „Don Žuanas, arba Meilė geometrijai“ ir „Adomas nenori būti Adomu“. B. Karnavičiaus „Gražina“ Kaune buvo statyta dar ne kartą – 1940, 1944, 1968 m.
B. Karnavičiaus „Gražiną“ ir V. Klovos „Pilėnus“ svarstydamas apie statytinas operas anapus Atlanto minėdavo ir V. Jakubėnas. Pavyzdžiui, taip: „Kliūtis būtų tik ta, kad V. Klova savo kūryboje atstovauja ypač prie tarybinių sąlygų prisitaikiusiai linkmei: matytos jo operų ištraukos primena devyniolikto amžiaus rusų kompozitorius, tokius kaip M. Glinka; jo technika ir harmonija yra gerokai primityvios.“ (Aidai, 1959). Arba taip: „Pagal savo siužetą tik V. Klovos „Pilėnai“, kiek pataisius, būtų mums priimtini; tačiau, tarkime atvirai, nepaisant gražių lietuviškų chorų ir bendro nuoširdaus melodingumo, V. Klovos muzika yra nepalyginamai rusiškesnė už J. Karnavičiaus.“ (Aidai, 1967, Nr. 7) Pasisakė ne jis vienas: „[...] dėl V. Klovos chorinės partijos iš operos „Pilėnai“ tenka pasisakyti principiniai: ji mums nepriimtina. Tai net istorine prasme falsifikuoto turinio operos choro partija, kur lietuviai gieda madrigalą atvykusiems Pilėnuosna rusams. „Valio sveteliai“ žinantiems operos tekstą skamba komiškai ir skaudžiai „Valio ruseliai...“ (Jurgis Gliauda, „Draugas“, 1967 04 01)
Įdomu, tiesa? Tačiau apie „Gražiną“ po premjeros V. Jakubėnas buvo ne mažiau griežtas, svarstydamas, ar autoriui pavyko sukurti lietuvišką operą: „Vargu. Tiesa, mes dar neturime tautinių operų, ir mums trūksta „tertium comparationis“. Bet turime užtat gražius savosios muzikos pradus ir intuityviai jaučiame lietuviškos muzikos kontūrus. P[onas] Karnavičiaus muzikos dvasia iš esmės nėra artima mūsų liaudies dainoms. Kiek neutralus „esperantiškas“ jo stiliaus kultūringumas suteikia jam tiek lankstumo, kad į jį lengva įterpti bet kokios šalies folklorinius elementus. Gausios dainelių citatos nesulietuvino „Gražinos.“ (Lietuvos aidas, 1933 02 17)
Kokiomis „dainelėmis“ turėjo remtis V. Klova? Tikriausiai XIV a., kai ir vyko Pilėnų mūšis? Ar šios siužetu artimos operos palyginamos? Jeigu B. Karnavičius siekė sukurti lietuvišką, kokios buvo tais laikais pageidauta, operą, V. Klova sukūrė leistinai lietuvišką operą. LKP CK masių politinio auklėjimo, atstatomų ir restauruojamų pilių kontekste lietuvių kovų su kryžiuočiais istorijos buvo leistinos tiek, kiek pozityviai pristatė santykius su rusais. Kaip ir bet kokiame kitame kontekste. Tad šiandien žvelgiant į anuomečiuose Valstybiniame operos ir baleto bei Kauno muzikiniame teatruose sovietmečiu pastatytas lietuviškas operas nestebina nei jų siužetai, nei teigiamai parodyti herojai.
Ne tik jubiliejams
Jeigu domitės kultūra, matote, kad mes nuolat švenčiame jubiliejus. Koncertais, parodomis, leidiniais, konferencijomis – priklausomai nuo kūrėjo dydžio, keletu ar keliasdešimčia, o praėjus jubiliejui – vėlgi, priklausomai nuo kūrėjo dydžio, jo kūryba lieka ikijubiliejinės padėties. Arba ne – priklausomai nuo atlikėjų sąmoningumo ir kūrybos vertės. Kūrybos, kurią reikėtų išgirsti, pamatyti, patirti tam, kad naujai įvertintum, maksimaliai, kiek įmanoma, o ne tenkinantis archyviniais įrašais, vaizdais ar menotyrininkų nuomone.
Ir ne tik „Pilėnų“ – kitos V. Klovos operos vertos ne mažesnio klausytojų, ne tik muzikologų, dėmesio. Galbūt po daugiau nei trijų nepriklausomybės dešimtmečių jau galėtume nustoti kuklintis ir pradėtume vertinti savo muziką. Tokią, kokia ji yra. Ir, atsižvelgiant į operinio pastatymo prabangą, jas atlikti koncertinėje scenoje, ne per festivalius ar po atviru, neprognozuojamu lietuvišku dangumi prikergus prie tarsi tinkamos datos. Leiskime muzikai būti, autoriams turėti savo muzikinį stilių, o klausytojams – išgirsti ir patiems įvertinti.
Vis dėlto – „Pilėnų“ siužetas kaip niekad aktualus šiomis dienomis. Gausesnis pajėgomis priešas, sugundymas valdžia, išdavystė ir savavališka mirtis vietoj vergijos tikrai galėtų susilaukti drąsaus režisieriaus, šį universalų siužetą įkūnijančio šiandienos kontekste.
Naujausi komentarai