Laurynos Kačinskaitės nuotr.

PO GAMTOS STOGU – TYLI ŠEIMOS LAIMĖ

2018-05-13 22:00
Lauryna Kačinskaitė

Vilniuje studijavusios ir daugiau kaip dešimt metų Kaune gyvenusios zanavykės Žanos nesuviliojo didmiesčio gyvenimas. Dabar ji mėgaujasi gamtos kaimynyste, subtilius savo kaimynų medžių, kerpių, grybų, gėlių ir visokiausių sutvėrimų gyvenimus fiksuodama fotografijose. Jos vyras Romualdas prisijaukino odą, kuria aksesuarus. Jųdviejų ir dviejų jų vaikų gyvenimas lyg sulėtintame filme sukasi ant Nemuno kranto Šakių rajone.

– Kaip prasideda jūsų diena?

– Nubudusi ryte kurį laiką guliu ir klausausi. Ko? Garsų. Vaikystėje iš garsų virtuvėje spėliodavau, kas bus pusryčiams. Dabar nespėlioju, girdžiu, kaip atskiri garsai sako, kad jau košė išvirė, arbata paruošta. Darbo dienomis pusryčius ruošia mano žmogus, savaitgaliais – aš su vyresnėliu sūnum. Išvykus vaikams į mokyklą, mudu su Romualdu, gerdami rytinę kavą, aptariame ir pasiskirstome dienos darbus. Darbo rutinos nėra, nors darbo tikrai daug. Šviesiuoju metų laiku, kai vaikams – atostogos, daug kas kitaip. Kyli ankščiau, kad prigriebtum dienos šviežumo. Labai smagu dieną pradėti pievoje, sušlapti kojas rasoje, sugerti pirmus saulės spindulius, išgirsti pirmus paukščius. Net jei saulėtekį sutinki kieme, tik spėk dairytis, kiek visur stiprių užtaisų puikiai dienai. Tai šikšnosparniai grįžta namo, tai paukščiai vaikus maitina, tai gėlė kokia pražydo, drugys iš lėliukės išsirito, pirma braškė sunoko...

– Kaip nutiko, kad atsidūrėte kaime?

– Mūsų dabartiniai namai – namai, kuriuose aš užaugau. Jau beveik penkiasdešimt metų mano tėčio statytas medinukas rymo po maumedžiu. Ošia jis mums vasaros vakarais kaip jūra aptykusi, vėlų rudenį geltonus spyglių kilimus tiesia, o žiemai persiritus į antrą pusę vis pakviečia juodąją meletą, kuri garsiai rėkauja nutūpusi ant šakos.

Dėl daugelio aplinkybių mes išvažiavome iš Kauno. Kaip tik tuo metu reikėjo dirbtuvės, nes Romualdas išėjo iš tuomečio darbo liejykloje sulaukęs įdomaus pasiūlymo dirbti rekonstrukcinį darbą su oda. Pagal originalius karo laikų pavyzdžius reikėjo gaminti šovinines, diržus, pistoletų dėklus. Patalpas būtų tekę nuomotis, o mes ir taip beveik kiekvieną savaitgalį važiuodavome į kaimą pas mano tėtį. Pamanėme – kodėl ne? Iš pradžių atrodė, kad laikinai, bet galiausiai supratome, kad mums ten visai gerai. Baigi darbus ir ranka pasiekiami visi malonumai – žvejybos, grybavimo, uogavimo, važinėjimosi dviračiais. Svarbiausia – mintys jau sukosi apie vaikus, o juos auginti norėjosi arčiau gamtos, ne miesto šurmulyje.

– Įprasta, kad kaimo žmonės gyvena ūkiškai: augina gyvulius, sodina bulves, daržoves. O jūs?

Kažin ar nereikėtų sakyti, kad būdavo įprasta žmonėms kaime gyventi ūkiškai. Dabar jau įprasta daržus paversti vejomis, išpjauti sodus, kiemus grįsti trinkelėmis ir prekybos centre pirkti olandiškus obuolius, bulves. Kiekvieno valia rinktis. Jei kas važinėja į darbus tolėliau, logiška, kad ūkio atsisako. Gyvuliams nepasakysi, kad grįši po darbo valandų.

Mes gana ūkiški. Turime ne tik sodą, bet ir nemažą daržą, šiltnamį. Buvo laikas, kai auginome daug triušių, ančių, žąsų, net avių. Vaikai vis prisimena, kai perindavome viščiukus. Jų ritimosi diena būdavo įvykių įvykis. Juk tikras stebuklas paimti į rankas šiltą cypsintį kiaušinį – taip, kiaušinį, kurio lukštas dar visai sveikas, bet viščiukas jau garsiai pasauliui praneša apie savo greitą atėjimą. Ne vienas Kauno vaikiukas pirmą mėsą paragavo mūsų augintą, nes užaugindavom ne tik sau. Gyvulėlius auginti labai smagu, bet tam reikia daug laiko ir fizinių jėgų. O kai to pritrūkome, situaciją pakeitėme. Bet pas mus tikrai dar bus ir triušių, ir naminių paukščių.

Ar mes menininkai ? Dažnai tą epitetą girdime savo adresu, bet tai ne apie mus. Taip, mes kūrybiški, gal meniški, gal platesnių pažiūrų, bet ne mažiau ir konkretūs. Kad ir kalbant apie daržą. Sausra, reikia laistyti, ir laistai, nepasakysi, kad nėra įkvėpimo.

– Abiem su vyru namai – ir darbo vieta?

– Drauge mes jau septyniolikti metai. Taip ne visada buvo, o kaip bus ateityje, sunku prognozuoti. Kol vaikai buvo mažiukai, aš dirbau ūkio darbus, o Romualdas ne vienus metus dirbo su aukštalipiais. Tada jį labai retai matydavome namuose. Vėliau išmoko dirbti su oda: gamino rankines, papuošalus, užrašų knygeles ir kita. Lietuvą užplūdus kiniškoms prekėms, rankų dirbiniai neteko paklausos. Tada jis liejo skulptūras, dirbdamas su skulptoriais, ir pats pradėjo lipdyti. O gyvenimas suka savo ratus... Dabar vėl odos periodas, tikimės, jis tęsis ilgai ir smagiai. Taigi šiuo metu abu dirbame čia, po pusryčių lipame į antrą namo aukštą, į dirbtuvėlę. Dirbdamas namuose turi laikytis griežto režimo, nes pagundų aplink daug, gali užsimiršti ir, žiūrėk, diena jau praėjo. Kartais tenka susidurti ir susigrumti su keistu kitų žmonių supratimu: juk tu namie, ne darbe, vadinaisi, aš bet kada pas tave galiu ateiti, atvažiuoti... O tu dirbi. Kai būna daug užsakymų, susikaupi ir darai tik tai, nesiblaškai.

– Kodėl fotografuojate gamtą?

– Gal ne gamtą, o gamtoje. Gamta yra visa ko mokytoja. Fotografuoju daug ką. Man įdomi komponuotės kalba, koloritas, ritmas, forma, šviesa ir šešėlis. Iš tikrųjų tai tam tikras žaidimas, poezija vaizdu. Tai kelionė. Ne ta kelionė, kai žmogus nuvyksta į kokią nors žinomą pasaulio vietą tik tam, kad toje vietoje nusifotografuotų, nes tai daro dauguma. Tai kelionė, kai nežinai, nei kuo ji prasidės, nei kuo baigsis. Kartais galimybių būna nulis, bet užsikabini už kokio trupinio spalvos ar formos ir žiūri, žiūri... Leidi save nešti ir tiek pamatai, tiek sužinai, lyg būtum dešimt parodų apėjęs ar toli nukeliavęs, o viso labo tik prie medžio stovėjai ir žiūrėjai. Gamta nenusakoma, nepakartojama ir neatkartojama. Bet fotografuojant gamtoje galima nuslysti į saldžius, banalius vaizdelius. Pati iš savęs gamta dažniau drastiška ir dramatiška, bet harmoninga, o žmogus dažnai ją mėgsta patobulinti, pagražinti...

Gyvenčiau mieste, ir vaizdai tikriausiai būtų kiti. Nes akimis fotografuoju visur ir visada. Dažnai einame su vaikais pasivaikščioti tai į paupį, tai į pievą. Tai ir ramybė, ir atradimai, ir buvimas kartu. Kartais girdžiu sakant, kad buvau prie upės ar miške, nieko nemačiau, nieko nesutikau. Na, tikrai, ne kasdien sutiksi briedį ar vilką. Bet, kad nieko nebūtų, taip juk nebūna. Tai paukštis klyktelėjo, tai vėjas kitoniškai šiūstelėjo plaukus, tai tikrindamas prisiminimų lentynas ir nerasdamas atsakymo tave sustabdė kvapas. Galų gale gamton išeini vienoks, pareini visada kitoks. Būnant gamtoje geriau pažįsti ir savo vaikus. O jau kiek visokių kuriozų nutinka... Kai užaugs vaikai, galėsime kartu pasijuokti, kaip mama turėdavo palikti fotografavimus ir eiti tai batų iš dumblo traukti, tai iš kelmo rankutę vaduoti, tai nuo skruzdžių gelbėti. Taip ir išeina, kad fotografuoju daugiausia gamtoje. Pati viena fotografuoti retai galiu. Tik vasaros rytais kiek dažniau, kai palieku visus miegančius ir ištykinu dar su tamsa. Nors praėjusią vasarą dažnai vyresnėlis su manimi eidavo ir rytais.

– Ar nepasigendate miestietiško gyvenimo, teatrų, kavinių?

– Romualdui kažin ar ne geriausia yra dirbtuvėje: ar lipdytų, ar su metalu dirbtų, ar iš odos gamintų. Nors jis užaugęs Kauno priemiestyje, bet sako, kad kaime jam geriau. O aš, jei tik turiu galimybę, lankausi ir koncertuose, ir parodose. Man tai reikalinga. Mes nesame labai nutolę nuo miesto, Kaune išvis dažni svečiai – ten gyvena mano sesuo, Romualdo mama, broliai. Daug kas priklauso nuo to, kokiame gyvenimo etape esi: mieste, be vaikų, gyvenome vienaip, kai vaikai buvo maži – kitaip, dabar, kai paaugę, – vėl kitaip, o kaip gyvensime ateityje, juk niekas nežino.

– Sakėte, kad gamtoje geriau pažįsti savo vaikus. Kokie jie auga šiame gamtos prieglobstyje?

– Dešimtmetis vyresnėlis – gilaus proto, filosofas. Tokius vaikus tėvai dažnai vadina savo mokytojais. Jis gamtos vaikas. Nuo pustrečių metų sako, kad bus gamtininkas. Savo gamtos žiniomis seniai pralenkė abu tėvus kartu sudėjus. Labai daug skaito. Neblogai piešia, lipdo. Be galo kruopštus ir turi gerą atmintį.

Gamton išeini vienoks, pareini visada kitoks. Būnant gamtoje geriau pažįsti ir savo vaikus. O jau kiek visokių kuriozų nutinka...

Neseniai septintojo gimtadienio sulaukęs jaunėlis – mūsų namų kibirkštis, linksmuolis. Visiems pripiešia piešinių, prirašo ant visų kampų "Myliu". Labai kūrybiškas, bet ryškėja matematiškas protas: pats išmoko skaičiuoti, sudėti, atimti. Labai mėgsta konstruktorius. Įdomu, ar kūrybiški polėkiai nebus išaugti, bet kol kas jis seka įdomias pasakas. Apie tris konstruktoriaus detales, užkritusias už lovos, ir kaip ten viskas dėliojosi, kol jos vėl pateko į konstruktoriaus dėžę. Apie slyvą ir persiką, kaip abu aiškinosi, ar jie giminės. Kuria savo knygą apie du kaimynus: pats piešia, o mes užrašome, ką jis diktuoja.

Vaikai nėra tėvų nuosavybė, ne daiktas, kad kur padėjau, ten ir turi būti, kokį pasakiau būrelį lankyti, tokį ir privalo. Jie daug ką atsineša savo, kas nuo tėvų nepriklauso, ir su tuo reikia skaitytis. Yra vienas dalykas, kurį norime vaikams įduoti: kad jie turėtų supratimą, jog žmogus nėra prekė. Ir to neįduosi konkrečiu pasakymu – tik bendravimu ir buvimu kartu.

– Kokie jūsų su vaikais vakarai, atostogos?

– Dauguma šeimų namo susirenka beveik prieš miegą. O mes namuose dirbame, vaikai nuo pietų – namuose. Tėvams tai nėra lengva, nes reikia dirbti, susikaupti, o vaikas, sakykim, nori ką nors pasipasakoti.

Vaikai turi tokią nuostabią savybę, kurią dažnas suaugęs pameta tarp rūpesčių ir reikalų. Jie taip dažnai geba nustebti pačiais paprasčiausiai dalykais. Jų nuostabos dar neveikia patirtis.

Gal kokių ketverių jaunėlis buvo, mes norėjome lipti šlaitu, o aplink voverės eglėse lakstė. Sustojome ir kalbame, ar jos mūsų neišsigąs. Jis pradėjo leisti tokį keistą garsą, panašų į šnypštimą, švilpimą. Pirmą kartą girdėjau, paklausiau, kodėl jis taip daro. Sako: "Aš būsiu vėjas, ir jos manęs nebijos. Juk jos pripratusios prie vėjo ar ne?" Na, tik vaiko gali būti tokia natūrali ir nuostabi mintis. Iš tokių vaikų pasakymų, pamastymų ar tiesiog iš kalbėjimosi mes esam susidėję ne vieną pasaką.

Kartą su jaunėliu žiūrėjom prieš saulę į sniegą ir skaičiavome jo spalvas. Tiek gera buvo su juo apie tai kalbėti, lyg skaitytum eilėraštį, sapną sapnuotum, skristum. Jis klausė, ar darželio vaikai patikėtų, jei sakyčiau, kad sniegas spalvotas. Sakiau, kad nežinau, bet juk tu matai, kiek spalvų.

Praėjusi vasara buvo lietinga. Dažną rytą saulė kildavo į debesį. O aš taip norėjau vyresnėliui parodyti tą šviesą, kuri būna tik saulei patekėjus, taip trumpai. Ne vieną rytą mudu kartu praleidome – tai dviračiais važinėjome, tai jis – su meškere, aš – su fotoaparatu. Kartais tiesiog sėdėjome, gėrėme iš termoso arbatą ir žiūrėjome. Jis filosofuodavo, ar tai tikrai kita, nauja diena. Jam viskas gražu, įdomu. O aš: "Bet tai dar ne tai, nes saulė vis po debesiu." Pasakiusi susivokiau, kad sūnui – TAI, nes jam dar viskas nauja.

Mūsų šeima – prasta užstalių dalyvė, tad švenčiame dažniausiai keliaudami per Lietuvą. Vaikams dar įdomu ir piliakalniai, ir dvarai, ir pilys. Abu berniukai labai mėgsta gaminti maistą. Gal kad nuo mažens jų nevijau iš virtuvės, o miltai ir pienas liejosi laisvai, kai kočiodavome visokias tešlas. Juk ne todėl su jais skrudini giles kavai, trauki sūrį ar verdi saldainius, kad jie būtinai tai mokėtų daryti. Ne. Tai bendravimas.