POEZIJOS EILUTĖS, PRILYGSTANČIOS ELEKTROŠOKUI

Šokiruojančios, prilygstančios elektros šokui poezijos eilutės – tai galėtų būti trumpa naujos Gintaro Patacko eilėraščių knygos "Mažoji dieviškoji Co-4. Andante" anotacija ir patikinimas, kad poetinė šio kūrėjo forma lieka nepakartojama, t. y. patackiškai drastiška.

Laisvės alėjos kalinys

G.Patackas šioje eilėraščių knygoje, kuri yra tarsi tęsinys šiemet pavasarį išleisto rinkinio "Mažoji dieviškoji Co-3. Allegro", poetas pateikia poezijos gurmanams patackiškai drastišką, ironišką savotiškos eilėdaros plakinį, kuriame tik išoriškai rami eilėraščių forma atliepia į knygos pavadinime įrašytą "Andante".

Tačiau poeto eilėse ieškoti andante yra beprasmiška – beprotiškai žaibiški minties šuoliai, sugretinimai, ironija, groteskas – nežada jokio ramaus skaitymo. Net ir knygos pavadinimo žodyje andante poetas užkodavo ne įprastą ramų muzikos tempą, o Antaną Dantę. Kas jis toks? Jus šokiruosiančių atsakymų į šį klausimą apstu įvairiuose knygos puslapiuose.

"Aš rašau ne trijų išminčių su barzdelėmis – Markso, Engelso ir Lenino, – o Bolivudo produkcijos brandintai kartai, kurią reikia žadinti. Su žmona taip pat esame ragavę tų vidurius paleidžiančių bolivudinių produktų – jų skonį jaučiu iki šiol. Net ir mūsų su Tautvyda perlinėms vestuvėms mano sukurtoje dainoje yra minimi Rytai – Dubajus: "Dubi dubi du, einam mudu du, šviečia prieš akis Dubajus. Dubi dubi du, visada abu, laukia debesų tramvajus", – uždainavo savanoris Laisvės alėjos kalinys (Alėja mano laisve mano / našlaujanti tarp vandenų / neries ir nemuno nuo seno / tavim pirmyn atgal minu / nenusibosta ir nenoriu / kitų aš laisvių ir kraštų) Gintaras Patackas.

Paukščiai – pasiuntiniai

Knygoje papasakotų keisčiausiai sukonstruotų istorijų atomazga – posmai, skirti trims mirusiesiems, kurių vienas tiesiog mistiniu būdu susijęs su G.Patacko paskirtimi šioje žemėje – kurti poeziją.

"Kai šią vasarą Šilavoto davatkyne susirinkome pagerbti čia mėgusį tapyti mano gerą draugą Alfonsą Vilpišauską, Aldona Ruseckaitė lauke, stovėdama po medžiu, skaitė jam, Alfai, skirtas mano eiles. Ir tuo metu kažkoks paukštelis, tupėdamas medyje, pliurptelėjo ant lapo su eilėmis. Atakavo jis tas eiles labai tiksliai – matyt, gerai apgalvojęs, nes pataikė ant eilučių: "Bičiuli potėpio aršaus / spalvų sutramdydavęs žvėrį / tu apačioj aš ant viršaus / ramybė lai tau sieloj žėri..." Tas paukštis –  Alfos sielos dalis, tai jo nemirtingumo ženklas. Beje, man tas paukščio elgesys priminė mokyklą, vienuoliktą klasę, kai pro pravirą langą pamokos metu įskridusi į klasę kregždutė pliurptelėjo man ant akinių – aš tai priėmiau kaip raginimo iš aukščiau ženklą rašyti eiles, nes būtent tuo metu mintyse eiliavau", – pasakojo poetas, traukdamas iš pakelio eilinę cigaretę.

Kasdienė malda

O kieno gyvenimo istorija, pasibaigusi mirtimi, glūdi eilėraštyje "Nevaryk Dievo į medį"? "Tai eilėraštis, skirtas mano pusbroliui, kuris šiemet užsimušė, krisdamas iš medžio, – paaiškino poetas. – Jo vardas buvo Antanas, o kaip žinote, tokiu vardu yra garsus šventasis, gebąs grąžinti pamestus daiktus. Žinoma, reikia jam, šventajam Antanui, melstis. Tai aš dariau ir dabar darau.

Šventasis Antanas man grąžino prieš pusmetį iš manęs pavogtą sielos ramybę. Aš jo prašiau tai padaryti, rytą ir vakarą melsdamasis, kalbėdamas rožinį. Beje, man nereikia rankoje laikyti rožinio, čiupinėti jo karoliukų – aš jaučiu juos tarp pirštų. Rožinio maldos užtrunka maždaug 45 minutes. Dabar, atgavęs dvasinę pusiausvyrą, jaučiuosi puikiai. Jausčiausi dar geriau, jei per dieną surūkyčiau ne tris keturis cigarečių pakelius, o tik vieną..."

Suomiško peilio paslaptis

Antanas Dantė figūruoja įvairiuose knygos puslapiuose. Pavyzdžiui, skirtuose kelionėms, laivo katastrofai. Pastarajai skirtus eilėraščius poetas vadina eiliuota novele su keturiais lavonais. Toje novelėje sužinome ir apie kapitoną Nemo (anot poeto – tai jis pats: nuolat besikeičiantis, galintis būti ir tuo, ir anuo vienu metu), ir jungą vardu Gvidonas (tai vardas, pasiskolintas iš poeto draugo menininko Gvido Latako), jų nuotykius laive, vandenyse ir ant kranto (tik nesupainiokite tekste jungos su jungu ir kitų panašiai skambančių žodžių, kurių reikšmėmis meistriškai žongliruoja autorius, neleisdamas skaitytojui nė sekundės atsipalaiduoti).

"Žinau giliai smingančių žodžių paslaptį. Savo minties svaigius posūkius, šuolius, blykstelėjimus galėčiau palyginti su suomišku peiliu. Kas žino jo paslaptį – slankiojantį tuščiavidurėje rankenoje metalinį rutuliuką – supras. Nežinantiesiems paaiškinsiu – šis sviestas peilis visada įsminga – tai užtikrina minėtas rutuliukas, o mano atveju – žodis. Aš juk esu jo, žodžio, meistras", – šyptelėjo primerktos G.Patacko akys ir lūpos... Tikrai – niekam nekelia jo meistrystė abejonių. Štai vienas iš pirmo žvilgsnio proza parašytas tekstas, skirtas poeto draugui, išėjusiam Anapilin. Tas tekstas vadinasi "Shatting down": "Šutink daune namo kur prinoko žali paparaciai / skleidžias žiedas paparčio o morčius visai netoli / objektyvas tiesos tik už ačiū netinkamas pradžiai / o išjungt dektoskopą languos tu tik vienas gali...". "Ne, proza ne man. Jei ir rašau, tai išeina, kaip matot, ketureiliai ar hegzametru parašyti posmai", – paaiškino poetas.

Išsipurvinti? Būtinai

"Besiformalizuojantis poetas – būtent tokios kūrybinės stadijos esu dabar. Rašau. Daug rašau. Bet tai ne naujai knygai, o tam, kad palaikyčiau gerą sportinę savo kūrybos formą, kuriai esu labai dėmesingas. Todėl toks, koks esu, esu vienas – vienas, gebantis kurti optine apgaule pagrįstą tikrovės vaizdą. Esu kuriantis šokiruojančią poeziją, dažnai prilygstančią elektros šokui. Dėl to esu vis puolamas ir puolamas, tačiau aš gebu atsišaudyti savo suomiškais peiliais, kurie visada įsminga. Gal todėl, kad esu Didžiojo Kompiliuotojo nuolankus tarnas, aštrus įrankis Jo rankose", – neskubriai rinkdamas žodžius kalbėjo apie savo kūrybos principą ir galias poetas.

Anot pašnekovo, jo poezijos tematika yra pagimdyta laikmečio. "Mano pasirinktos poezijos temos priklauso nuo to, kiek man buvo metų rašymo metu, kokią turėjau ar turiu sukaupęs gyvenimiškąją patirtį. Žodžiu, savo kūryboje esu chamelionas ir salamandra kartu – gebu prisitaikyti prie įvairios aplinkos, laiko tėkmės ir jo staigių pokyčių. Kai padarau kokią didelę, vertinant normalių žmonių, ne kūrėjų, akimis, nesąmonę, jaučiu tai padaręs neatsitiktinai – mane tarsi vedžiotų kažkas už rankos. Ir išsipurvinu kaip kiaulė neatsitiktinai – esu juk nuodėmingas, tačiau būtina tą purvą nusiplauti. Antraip neįmanoma įvertinti švaros teikiamų pojūčių", – tvirtino poetas. Tai akivaizdu ir naujoje jo kūrybos knygoje, kurioje šokiruojančiais vaizdais ir vaizdiniais poetas ieško atsakymų į pamatinius gyvenimo klausimus.