Projektas „Kaunas Kine“: kelionės laiku filmų kadruose užfiksuotomis miesto vietomis | kl.lt

PROJEKTAS „KAUNAS KINE“: KELIONĖS LAIKU FILMŲ KADRUOSE UŽFIKSUOTOMIS MIESTO VIETOMIS

Kinas nėra tik laisvalaikio praleidimo būdas. Kaip ir knygos, kelionės ar kita malonumą teikianti ir akiratį plečianti veikla, kinas gali būti svarbia gyvenimo dalimi. Būtent tokia jis tapo menotyrininkei Kristinai Šilinytei, pradėjusiai projektą "Kaunas Kine".

Apie tai, kas paskatino susidomėti kinu, filmų kadruose ieškoti Kauno atspindžių ir savo atradimais dalytis socialiniuose tinkluose kalbamės su K.Šilinyte.

– Jūsų projektą "Kaunas Kine" įkvėpė Andrea David paskyra instagrame @filmtourismus, kurioje tinklaraštininkė publikuoja fotografijas iš įvairių pasaulio šalių, kuriose ji ieško vietų, kur buvo filmuojamos scenos iš žinomų kino filmų. Tikriausiai įkvėpimo šaltinis jūsų projektui nebuvo tik ši tinklaraštininkė. Kokiomis aplinkybėmis "Kaunas Kine" atsirado?

– Žiūrint kino filmą smagu pastebėti pažįstamas vietas: fontaną Romoje, prie kurio buvau paryčiais, pavėsingą aikštę Paryžiuje, kur prisėdau pailsėti po ilgo pasivaikščiojimo ir pan. Tai nutinka ir peržiūrint lietuviškus ar senus rusų tarybinius filmus: akimirką, kai pamatau atpažįstamą savo miesto vietą, norisi sušukti: "juk tai Kauno pilis!" ar kitas gerai žinomas miesto objektas. Tinklaraštininkės A.David fotografuojamos garsių kino filmų filmavimo vietos tikrai buvo esminis postūmis padaryti kažką panašaus, nes žiūrėdama į jos fotografijas kaskart prisimindavau kino filmuose matytas Kauno vietas. Nutariau jas įamžinti ir pasidalyti instagrame, pamaniau, kad ir kitiems bus įdomu. Džiaugiuosi sulaukdama sekėjų žinučių su nuorodomis į Kaune filmuotus kino filmus, kurių pati dar nesu atradusi.

– Nuotraukose, kurias publikuojate socialinėse platformose, kadrai iš filmų: "Vaikai iš "Amerikos" viešbučio", "Skrydis per Atlantą", "Adomas nori būti žmogumi", "Mano mažytė žmona" ir kitų lietuvių kino darbų. Kodėl jūsų žvilgsnis krypsta daugiausiai į lietuvių kino klasikos kūrinius?

– Nekeliu sau tikslo domėtis ir žiūrėti tik tam tikro laikotarpio ar tik lietuvių kurtus filmus, nes pristigčiau turinio. Mano tikslas – parodyti, kad Kaunas, kaip filmavimo aikštelė po atviru dangumi, visada buvo patrauklus tiek lietuvių kūrėjams, tiek atvykusiems iš svečių šalių. Lietuviško kino ištakomis teko nuodugniau pasidomėti, kai studijavau menotyrą, nes kino istorija buvo viena iš disciplinų. Lietuvių kino klasika žinoma dažnam išsilavinusiam žmogui, todėl labai tikėtina, kad pamatęs vieną ar kitą sceną iš žinomo filmo susidomės visu mano projektu.

– Be lietuvių kino klasikos darbų, projekte "Kaunas Kine" yra ir Yano Frido filmas "Donas Sezaras de Bazanas", filmuotas Pažaislio bažnyčioje ir vienuolyne, taip pat komedija "Princo Florizelio nuotykiai", kuriame, kaip pastebėjote, Kauno rotušė nufilmuota visais įmanomais rakursais. Kuo skiriasi užsienio kino kūrėjų žvilgsnis į Kauną lyginant jį su lietuvių kino kūrėjais?

– Lietuvių kino kūrėjai Kauną dažniau vaizdavo tiesiog kaip miestą. Tačiau čia kino filmus kūrė ne tik Lietuvos kino studija, bet ir rusų kino studija "Mosfilm". Pastarosios kūriniuose Kauno senamiesčio mūrai ir siauros gatvelės tapdavo dekoracijomis kuriant vakarietišką atmosferą. Pavyzdžiui, 1983 m. Kaune buvo filmuojamos svarbiausios filmo "Nematomas žmogus" scenos. Pagal to paties pavadinimo H.G.Wellso romaną sukurtas meninis filmas turėjo nukelti žiūrovą į XIX a. Angliją. Ir Kaunas puikiai tiko šiai kelionei laiku.

– Kaunas su kinu siejamas jau seniai: praėjusio amžiaus 3-iajame deš. čia įkurta Lietuvos kinematografininkų sąjunga, steigtos kino mokyklos, filmų gamybos bendrovės, 9-ajame deš. Kaune filmus kūrė režisieriai Raimundas Banionis, Arūnas Žebriūnas ir kt. Tačiau dabar Kauno populiarumas tarp kino kūrėjų yra išblėsęs, ar nesutinkate? Galbūt šiandienis Kaunas nebėra toks kinematografiškas, koks buvo anuomet?

– Nenorėčiau su tuo sutikti. Taip, miestas keičiasi – jame lieka vis mažiau išklypusių šaligatvių ar aptrupėjusių sienų – dalykų, kurie padeda kurti autentišką praėjusių laikų dvasią. Bet nereikėtų dėl to liūdėti. Kaune šiandien veikia "Kauno filmų biuras", kuris rūpinasi būtent tuo, kad Kaunas patektų į kino kūrėjų žemėlapius. Ir jiems tikrai gerai sekasi. Juk pavyko į Lietuvą ir Kauną pakviesti serialo "Černobylis" kūrėjus, o netrukus turėtų pasirodyti dar vienas jų kuruotas serialas "Jekaterina Didžioji", kuriame pagrindinį vaidmenį atliko pasaulinio garso žvaigždė Helen Mirren. Dalis šio filmo scenų buvo filmuotos Pažaislio vienuolyne.

– Kaip sekimas paskui skirtingų kino filmų kadrus, jūsų akimis, (pa)keičia Kauną? Ar galima sakyti, jog kas kartą, ieškodama autentiškos vietos iš kino filmo kadro, pati jaučiatės tarsi turistė?

– Nesu kaunietė, atvažiavau studijuoti į Kauną iš Panevėžio. Nors čia praleidau didesnę savo gyvenimo dalį ir, rodos, pažįstu miestą, kartais iškyla sunkumų identifikuojant filmuose užfiksuotas vietas. Tuomet man labai padeda vyras Teodoras Biliūnas ir gausus kauniečių draugų būrys. Kartais tenka pažaisti detektyvus, kol atrenkame, kuris būtent pastatas, kuris jo kampas ar langas įamžintas filmo scenoje. Fotografuojant vietoje sunkiausia rasti teisingiausią kampą ir padaryti taip, kad nuotrauka tartum susilietų su aplinka.

Žinoma, filmuose pasitaiko ir tokių scenų, kurių jau nebegalima atkurti, nes neliko pastatų. Vienas didžiausių nusivylimų aplankė, kai ieškojau vietos, kur buvo nufilmuota viena filmo "Adomas nori būti žmogumi" scena. Joje buvo pavaizduota tamsi tarpuvartė, o saulės apšviestame antrame plane pastatas, kurio balkoną remiančios kolonos buvo išsikišusios beveik iki pat gatvės. Žinojau tik vieną tokį pastatą Kaune – V.Putvinskio gatvėje. Tačiau tai buvo ne tas pastatas. Teko pasitelkti į pagalbą draugus. Paaiškėjo, kad panašios kolonos kadaise puošė ir I.Kanto g. 23-iuoju numeriu pažymėtą namą, kuriame Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais veikė Susisiekimo ministerija, įsikūrusi buvusiuose Kauno gubernijos valdybos rūmuose. Kolonų neliko, ir vieta pasikeitė. Su tuo pačiu filmu susijęs ir vienas geriausių atradimų per visą "Kaunas Kine" vystymo laiką – žiūrint sunku patikėti, kad tai lietuviškas filmas, operatoriaus darbas vertas aplodismentų. Ir nors šiame filme tarpukario laikotarpis parodytas ne iš gerosios pusės, jame išties galima užčiuopti Smetonos laikų Kauno dvasią.

– Ar projektą skiriate patiems kauniečiams – pamatyti naujus gimtojo miesto rakursus, ar jis galėtų į miestą pritraukti ir filmų turizmo mėgėjus? Jei ne atvykti į Kauną, tai galbūt susidomėti lietuvišku kinu?

– Pirmiausia, projektas yra skirtas kauniečiams. Norisi, kad jie pamatytų savo miestą dar vienu, neįprastu rakursu. Instagramo platformoje filmų aprašymus iki šiol pateikiau lietuvių kalba, bet neseniai teko padaryti išimtį. Kai pasidalijau scena iš serialo "Černobylis", paskyrą užplūdo užsieniečiai, teko skubiai pildyti aprašymą anglų kalba. Net neabejoju, kad šis serialas paskatins turistus užsukti į Lietuvą. Gal kas nors pasidomės ir lietuvišku kinu. Bet ne mažiau svarbu, kad jis būtų įdomus mums patiems.

– Ar projekto "Kaunas Kine" sklaidą planuojate tik virtualiose platformose (instagrame, feisbuke)?

– Šis projektas nėra komercinis. Man – tai dar vienas akiratį praplečiantis laisvalaikio užsiėmimas. Norėtųsi jam skirti daugiau laiko, bet ne visada išeina, todėl apie sklaidą ne socialiniuose tinkluose dabar negalvoju.

GALERIJA

  • Projektas „Kaunas Kine“: kelionės laiku filmų kadruose užfiksuotomis miesto vietomis
  • Projektas „Kaunas Kine“: kelionės laiku filmų kadruose užfiksuotomis miesto vietomis
  • Paskata: iš Panevėžio kilusi K.Šilinytė projektą skiria kauniečiams. „Norisi, kad jie pamatytų savo miestą dar vienu, neįprastu rakursu“, – sako ji.
Kristinos Šilinytės asmeninio albumo nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS