Šiandien Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ atidaroma Raimondos Jatkevičiūtės-Kasparavičienės (1959–2023) tapybos darbų paroda „Virš debesų“.

Šią parodą menininkė suplanavo dar prieš metus. Ketino ją pavadinti „Debesy“. Deja, nesame savo gražiausių troškimų valdovai. Gruodui kaustant žemę, lapkričio 19-ąją, menininkė iškeliavo anapilin, mums palikdama savo svajonę surengti paskutiniųjų darbų ekspoziciją. Paraiškoje Raimonda užrašė, kad jos tapyboje gamta yra metafora. Kokia gi ji, toji metafora, kokią paslaptį užminė mums dailininkė?

Išskirtinis menininkės kūrybos bruožas – paveiksluose dominuojanti ilgesio atmosfera. Galiu palyginti jos tapybos nuotaiką ar būsenas su portugališkuoju fado. Tai melancholiška daina apie nelaimingą meilę, išdavystę, mirtį ir neviltį, vandenyną. Svarbiausias emocinis elementas – ilgesys (saudade). Fado paprastai atlieka moteris, o jai pritaria du gitaristai, vienas groja portugališka, o antrasis – klasikine gitara, Portugalijoje vadinama viola.

Monmartre muziejaus sode. 2022 m. / Organizatorių nuotr.

Fado susidormavo XIX a. Lisabonoje. Dainų stilius – melodingas, bet kupino dramatiško skambesio, dainavimo būdas – išraiškingas, rafinuotas, persmelktas ilgesio. Būtent ji, toji ilgesio būsena, Raimondos kūrybai suteikė nepakartojamos traukos ir individualumo. Ilgesys jos tapyboje kyla kaip egzistencinė duotybė, prigimties neišvengiamumas, kaip kodinis sielos užraktas, kurio mygtukus virpančiais pirštais surinkus, atsiveria sunkios ir lemtingos durys.

Ji mėgo horizonto linija padalyti drobės kompoziciją tai pusiau, tai nuleisdama arba pakeldama ją, sukurti tvirtą paveikslo sandarą.

R. Jatkevičiūtė-Kasparavičienė 1984 m. baigė Dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija), įgijo keramikės specialybę. Savo biografijoje labai tiksliai, kaip šveicariškas laikrodis, įrašė, kad tapyti pradėjo 2004 m. Ruošdama straipsnį apie šią dailininkę, svarsčiau, koks pirmasis postūmis ją atvedė į tapybą. Menininkė atvirai prisipažino, kad pamiršo lemtingąją priežastį, bet datos – niekada. Postūmiu galiausiai įvardijo atsitiktinumą.

Nors Raimondos tarp mūsų nebėra, labai norisi surasti bent hipotetinę priežastį. Sakyčiau, ji paprasta – tapyba leido geriausiai išreikšti vidines būsenas, tapydama menininkė galėjo sukurti savo didžiąją metaforą: „Apie vienatvę, kai negyveni, o tik stebi gyvenančius, gal apie laukimą, kai šuo ir žmogus tampa labai panašūs“, – yra sakiusi R. Jatkevičiūtė-Kasparavičienė.

Raimonda tapydavo lėtai, jai šis procesas buvo ir meditacija, ir atsakomybė. Tapydavo ant drobės, aliejiniais dažais. Procesas ir medžiaga jai visuomet buvo svarbūs, ji vertino klasikinės tapybos būdą ir meistrystę. Dailininkės potėpis kruopštus, paviršių dengiant sluoksnis po sluoksnio, bet kartu lengvas ir peršviečiamas, lesiruotės technikos principu. Toks tapymas ir sukūrė paviršiaus atmosferiškumą, kolorito virpėjimą, jos tapybai būdingą mėlynos spalvos gylį ir plazdėjimą.

Iš (šuns) gyvenimo. 2021 m. / Organizatorių nuotr.

Patikusį motyvą Raimonda galėdavo kelis kartus pakartoti, tapyti jį keisdama paveikslo formatą, bet nieko daugiau. Atkartodavo kompoziciją be vizualios paklaidos, matematiniu tikslumu – toks paradoksalus kūrybiškumo ir tikslumo derinys.

Minimalizmas jos ankstesniuose darbuose turėjo gilią prasmę. Keli paprasti elementai tapyboje tapdavo kažkuo daugiau – ilgesio, begalybės ar amžinybės įvaizdinimais. Dailininkės darbų niekaip nepavadinsi gamtovaizdžiais: tai sielos peizažai, pasakojimai apie jausenas. Ji mėgo horizonto linija padalyti drobės kompoziciją tai pusiau, tai nuleisdama arba pakeldama ją, sukurti tvirtą paveikslo sandarą. Raimondai buvo svarbus estetinis paveikslo poveikis: „Grožis – tai šviesa, spalva, jų santykis, žmogaus vidinis švytėjimas, išskirtinumas arba būsena. Gali įkvėpti net oro virpėjimas, drėgmė, erdvė, šešėliai, rūkas“, – sakė ji.

Iš Šveicarijoje nutapytų paskutinių drobių skverbte skverbiasi nerimas. Ilgesio būseną keičia pranašiškas ėjimo motyvas. Menininkė jau neslėpdama savo nerimo užrašuose klausia, koks tas ėjimas, kur link: „Nenumaldomas žmogaus noras, poreikis eiti, judėti. Ir nesvarbu, ar kelias nuves ten, kur bus geriau, ar gerokai blogiau. Svarbus pats ėjimas.“

Smaragdinis ežeriukas. 2023 m. / Organizatorių nuotr.

R. Jatkevičiūtės-Kasparavičienės kelias nesibaigia – žemiškosios kelionės pabaiga reiškia naująją kelionę amžinybėn. Dailininkė gyva savo paveiksluose, mums liko jos talentas, mintys ir troškimai.

Kas? R. Jatkevičiūtės-Kasparavičienės (1959–2023) tapybos darbų paroda „Virš debesų“.

Kur? Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galerijoje „Drobė“ (Drobės g. 62-308)

Kada? Atidarymas balandžio 18 d. 18 val., veiks iki gegužės 12 d.