S. GLINSKIO KŪRYBOS STOTELĖS: ATPAŽĮSTAMI IR NEMATYTI VAIZDINIAI

"Aš iš tų menininkų, kurie nekalba apie savo darbus, aš tapau", – tokiais žodžiais modernizmo šalininkas, tapytojas Stanislovas Glinskis kovo 11 d. pasitiko žiūrovus, atvykusius į Kauno paveikslų galeriją, kurioje pristatyta retrospektyvinė autoriaus paroda "Kelias". Šioje galerijos erdvėje K.Glinskio darbai buvo eksponuoti prieš beveik tris dešimtmečius, taip pat simbolinę, 1991-ųjų sausio 13 d.

Vietoj įžangos

Ekspozicija atskleidžia plačią menininko darbų paletę. Čia galima išvysti kūrinius, kurių idėjos siekia kūrybinio kelio pradžią – septintąjį dešimtmetį. Nemaža dalis – aštuntojo, devintojo dešimtmečių; parodoje pristatomos ir nepriklausomybės metais, ir visai neseniai sukurtos drobės.

Aiškindamas savo paveikslų turinį autorius teigia esą "viskas ir taip aišku". S.Glinskio paveikslai kalba patys už save. Taip, dauguma vaizduojamų siužetų nėra konceptualūs, priešingai, kasdienybėje sutinkami motyvai. Tarp tokių – natiurmortai su virtuvės stalo turiniu, gamtos peizažai, portretai, gyvūnų atvaizdai, tačiau iš dalies apibendrinti, kiekvieno pasąmonėje pažįstami vaizdai, nėra savaime aiškūs ar baigtiniai.

Abstrahuotos formos, net archetipiniai, pirmapradžiai vaizdiniai suteikia galimybę stebėtojui pačiam susikurti prasmes, gilintis ne tik į vaizduojamą objektą, bet ir technines užduotis, kurias sau kėlė tapytojas.

Pirmas paveikslas, pasitinkantis žiūrovą, nusileidusį į parodų erdvę, – Nukryžiuotasis, tapytas 1972 m. Pažvelgus į šį darbą pasidaro aišku, kad socialistinio realizmo tapybos galerijoje išvysti neteks. Motyvas lietuviškas, tapymo maniera – ne. Šiame kūrinyje susipina ekspresyvūs potėpiai, figūros ir fono niveliacija, dominuoja žemiškų spalvų koloritas.

Žemyn nulinkusios lūpos ir išdidintos akys tampa svarbia priemone perteikiant vidinę nukryžiuotojo būseną, sakralų siužetą kaip simbolį nustumiant į antrą planą. Lietuviškumą darbe galima sieti ne tik su krikščionišku motyvu, kurį vainikuoja erškėčių vainikas, bet ir kontekstu, kuriame kūrinys atsirado.

Aštuntąjį dešimtmetį, Lietuvai būnant SSRS sudėtyje, religija buvo neigiama. Lietuviški, liaudies meno drožinius primenantys motyvai, ypač – šventųjų atvaizdai, tapo savotiško maišto simboliu. Tokia tautinio meno drožyba šiam kūriniui įtakos turėjo ir estetine prasme – apibendrintos plokštumos, skobimo žymes primenantys štrichai, realių proporcijų, detalių stoka, referuoja kaimo amatininkų manierą bei veikia kaip priešprieša Sovietų Sąjungos brukamam kanoniniam socrealizmo stiliui.

Žuvys. 1980 m.

(Ne)svarbios detalės

Kitus menininko kūrinius taip pat lydi formų, proporcijų deformacija, vienų detalių sureikšminimas, kitų atsisakymas. Tai ypač lengva pastebėti sienoje, kurią puošia penkiolika natiurmortų ir vienas simbolistinis siužetas.

Natiurmortai išsiskiria savo kontrastu, paaštrintomis tamsiomis linijomis, sezaniškiesiems paviršiams konstruoti pasitelkiant spalvos diferenciaciją. Butelių ir ąsočių angos drobės plokštumoje vaizduojamos iškreiptos ir ima byloti apie kadaise praūžusią postimpresionizmo bangą.

K.Glinskio buitiniuose natiurmortuose sprendžiamos ne tik spalvinės užduotys, bet ir daiktų santykis erdvėje. Vieni objektai vaizduojami iš viršaus, kadruojami, atsiduria neapibrėžtoje vietoje, tarpusavyje konkuruoja dėl pirmojo plano. Kiti vaizduojami gana statiškai, tapytojo užfiksuoti akių lygyje.

Nors pasitelkti objektai realistiški, atsisakoma smulkmenų, jos nedetalizuojamos ir tai suteikia daiktams archajišką prasmę.

Matomas puodelis iš tiesų nėra mėlynas, aukštas, pailgas ar koks kitoks, kokį tapo menininkas: puodelis tampa tiesiog puodeliu, universaliu objektu, tokiu, kokį kiekvienas žiūrovas turi savo namuose. Jis perteikia savo paties idėją, funkciją, o ne estetinę tam objektui būdingą visumą. Ir tokiu asketišku principu galima stebėti visą sieną – gilintis į menininko šviesotamsos sprendimus, kompozicinius pasirinkimus, formų bei spalvų dermę drobėje.

Portreto transformacijos

Apie modernią tapybą šioje parodoje galima kalbėti ir atsižvelgiant į eksponuojamus portretus. 1977-aisiais nutapytas "Bocmanas" – kubizmo atgarsis. Nors kūrinys nėra kelių rakursų sujungimo į vieną pasekmė, tačiau primityvokas pagrindinių veido bruožų stilizavimas, žmogaus odai nebūdingas šaltai melsvas koloritas sugestijuoja būtent šią meno srovę. Žinoma, pats Bocmanas pasipuošęs jūreivišku dryžuotu drabužiu, tad žiūrovui tiesiogiai gali priminti ir paties kubizmo genijaus Pablo Picasso figūrą.

Kitame portrete "Fedios" žmogaus veido bruožai intensionaliai sukeistinami, virsta net gerokai atgrasūs – viena didžiulė Fedios akis spokso tiesiai į žiūrovą, kita, užversta voko, žvelgia žemyn. Net Fedios cigaretė ir ta nulinkusi, be gyvybės. Koloritas taip pat skleidžia niūrią atmosferą. Portrete galima pastebėti kiek daugiau ekspresyvių potėpių, grynesnio, tarpusavyje nemaišyto dažo, kuris potėpis po potėpio sukuria vokiečių ekspresionizmui būdingą Fedios portretą.

Šios, iš dalies šaržiškos manieros tapytojas neapleido ir vėlesniuose darbuose. Puikus to pavyzdys – "Žmogus iš Pravieniškių" (2000 m.). Aštraus veido, pailgos, pusę veido dengiančios nosies žmogus primena kaukę, liūdesio simbolį, apipintą mėlyno fono.

2012-aisiais nutapytas "De Jure" dar labiau sulaužo tradicinę portreto traktuotę. Vaizduojamas portretas yra dekonstruojamas, veidas šiame darbe nebėra apvalus, o tampa kelių plokštumų sukurtu objektu, kurio paviršius drauge išlaiko tik siūlės.

Pagal Darviną. 1977 m.

Per atstumą

Nors S.Glinskis fiksuoja gana skirtingų profesijų, socialinių sluoksnių žmones, tematiškai visi portretai artimi, kalba apie tam tikrą atskirtį, liūdesį, vienatvę. Apie negatyvias emocijas byloja ir menininko parodos arsenalą papildę klounų bei arlekinų vaizdai.

Tipiškai pozityvūs, juokdarių, minios linksmintojų pareigas užimantys veikėjai S.Glinskio drobėje neišvengia akibrokšto su melancholija bei liūdesiu. "Klounas" (1990 m.) subtiliai perteikia išorinius bei vidinius veikėjo išgyvenimus. Žiūrint iš toli, klounas linksmas, ryškiu baltu kontūru apvesta šypsena, kurią užpildo mėlyna spalva. Priėjus iš arčiau, šypsena tampa tik iliuzija, už kurios slypi liūdesio perkreipta mina, o iki tol klouno šypseną ryškinusi mėlyna spalva iš tiesų viso labo maskuoja jo liūdną miną. Panašiu principu konstruojamas ir "Klounas #2" portretas, kuriuo afišuojama paroda.

Dviprasmei liūdesio temai priskirti galima ir 2016-aisiais nutapytą "Brisių". Nors šuns motyvas dažniausiai kelia teigiamas emocijas, su garsiuoju Jono Biliūno kūriniu sietinas pavadinimas, o ir paties šuns nerimastinga mina byloja apie pragaištingą galą.

Minėti tema panašūs kūriniai įdomūs ir tuo, kad atskleidžia tam tikrą menininko poziciją aplinkos atžvilgiu. Senesnės drobės kiek šaltesnio kolorito, visų jų veikėjų akyse matoma raudona spalva. Po nepriklausomybės, ypač po 2000-ųjų, nutapyti darbai, nors ir gvildena panašias temas, tai daro pasitelkiant šiltesnių spalvų paletę. Galima kontempliuoti, ar moderni, sovietams nepriimtina tapybos maniera bei prislėgti portretai turi tiesioginių sąsajų menininko kūryboje, tačiau unikalias interpretacijas tegu susikuria patys lankytojai.

Energijos kibirkštys

Nemenką ekspozicijos dalį sudaro dar neminėti įvairiu laikotarpiu tapyti peizažai. Jie bene labiausiai išlaisvėję, atskleidžia tapytojo sugebėjimą fovistiškai reikšti spalvas, puikiai pažaboti stačiakampį formatą.

Menininko tapomi peizažai – priešingai nei figūratyvios kompozicijos – žaižaruoja pozityvia, nepažabota energija. Prie to prisideda ne tik ryškūs koloritai, bet ir laisvė komponuoti. Pavyzdžiui, 2000-ųjų kūrinys "Mėnesiena" nėra realistiškas pleneras, o verčiau stilizuotas vaizdinys, medžių, užvaldžiusių visą paveikslą, įamžinimas. Jie tarsi žmonės, atsisukę į mėnesieną, garbina naktinį dangaus kūną, į jį tiesia savo šakas.

Stebint vandens, žuvų motyvus, sunku nejausti melancholiškos ramybės, auksinio viduriuko, kuris jungia liūdnus portretus bei energingus peizažus. Kaip ir pats vanduo, šiai temai skirti darbai – ramūs, plaukia pasroviui, įsilieja į parodos kontekstą. Juose galima užčiuopti ir filosofinių trapumo idėjų, – nutapytos žuvys ne vandenyje, o krante. Taip pat galima pasigėrėti menininko sugebėjimu modeliuoti erdvę.

Retrospektyvinėje parodoje iš tiesų galima atrasti visko: įvairių natiurmortų, kuriuose gilinamasi į šviesą, kompoziciją, bandoma žaisti postimpresionistų taisyklėmis. Ekspozicija dosni portretais, kurie atskleidžia ne tik kitokią tapybinę manierą, bet ir filosofiškesnes kiekvienam artimas temas.

S.Glinskio kūrybinėje retrospektyvoje galima išvysti daug veržlių peizažų, atsikartojančių motyvų, į kuriuos autorius žiūri vis naujai. Parodoje ne tik susipina menininką dominančios temos ir siužetai, bet ir tapybos kaip medijos galimybė – potėpio, spalvų paieška.