Kuo paprasčiau – tuo geriau

Vilnietė dizainerė – viena iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parodos „Pasaka. Vaikystė Lietuvoje vėlyvuoju sovietmečiu“ lankytojų pamėgto eksponato – Begemoto – kūrėjų. Jau studijų metais žaislų srityje pradėjusi darbuotis moteris šiandien sunkiai ir suskaičiuotų visus savo į pasaulį išleistus „kūdikius“.

Iš pradžių N. Andriuščenko-Jurevičienė jėgas bandė Meno konstravimo biure, o galiausiai diplominio darbo tema – poroloniniai žaislai – nuvedė į Vilniaus kultūrinių prekių gamybinį susivienijimą „Neringa“. Dar 1972 m. įsteigtas darinys rūpinosi ne tik žaislų, bet ir baldų vaikams, vežimėlių gamyba.

„Lėlės, mašinėlės, visokie minkštieji, plastikiniai, metaliniai, mediniai žaislai – jų buvo įvairių ir nemažai. O aš užsiimdavau minkštaisiais“, – karjeros apyaušrį prisimena pašnekovė.

Pradėjusi dirbti įmonėje vilnietė netruko tapti vyriausiąja dailininke su jai pavaldžia šešių ar septynių skyriaus kolegų komanda.

„Reikėdavo vis kažką naujo sugalvoti, ir tada prasidėdavo nelabai malonūs keliai. Nes, pavyzdžiui, minkštuosius žaislus reikėdavo daryti kuo paprasčiau – kad technologija būtų paprasta ir bet kuris siuvėjas sugebėtų pasiūti tokį gaminį, nes aukštos klasės meistrų trūkdavo. Kaip man sakydavo, mūsų siuvėjos gali tik maišus susiūti“, – šypteli pašnekovė.

Pamėgo: Begemotas – vienas mėgstamiausių M. K. Čiurlionio dailės muziejuje surengtos parodos „Pasaka“ eksponatų. / M. Valasevičiūtės nuotr.

Nuo kailio lūždavo adatos

Akivaizdu, anuomet pasireikšti fantazijai erdvės buvo mažoka, o ką jau kalbėti apie nuolatinį deficitą, kuris taip pat smarkiai ribojo kūrybinį polėkį. Darbo priemonės buvo labai primityvios, trūko visko – nuo kokybiškų audinių iki elementarios furnitūros, spalvinių sprendimų, sako pašnekovė.

„Pavyzdžiui, reikėdavo dažyti poroloną, kuris šiaip baltas. Būdavo labai sudėtinga, nes iš pagrindinių spalvų dažniausiai vyraudavo šiek tiek žydros, šiek tiek žalios, šiek tiek rožinės. Bendraudavome su tokia chemike, bandydavome išgauti įdomesnių spalvų, bet viskas buvo labai primityvu, – pasakoja N. Andriuščenko-Jurevičienė. – Todėl kai pamatydavau tuos užsienietiškus žaisliukus ir palygindavau su mūsų... Sakykime, pats kailiukas – minkštas, spalvos ryškios. O pas mus jis būdavo storas, nes kita pusė ištepta klijais, kad tie plaukučiai laikytųsi. Ir toks kietas, kad adatas sulaužydavome.“

Būtent tokiomis sąlygomis gimė ir didžiulis žaislų-baldų projektas, skirtas tuomečiams Pionierių ir moksleivių rūmams.

„Sugalvojome kurti modulinius elementus, iš kurių būtų galima sudėlioti ne tik begemotą, bet ir kitus gyvūnus. Toje serijoje jų skirtingų gal 10–12 buvo. Tačiau gavome tik kažkokių atliekų, brokuotų medžiagų. Latekso – iš baldų, tokių geležiukų metalizuotoms skylutėms – batų fabriko. Darbas buvo tiesiog kruvinas, nes metalines detales reikėjo kalti plaktuku“, – prisiminimais dalijasi dizainerė.

Tai buvo vienetinis projektas, prie kurio kūrėja su kolegėmis darbavosi daugiau nei pusę metų. Ir, kaip sako pati, nepaisant visko, rezultatas netgi pranoko lūkesčius.

Šviesmečiai nuo realybės

Vis dėlto dažniau kūrėjams tekdavo susitaikyti su tuo, kad jų pateiktas prototipas vargiai toks ir išvys pasaulį.

Stengdavomės kurti tokius žaislus, kuriuos būtų galima priglausti, apsikabinti, paimti už galūnių. Kažką tokio minkšto, mielo.

„Kai išeina masinės gamybos serija, pamatai, kaip labai viskas skiriasi. Tu įdedi sielą, apipavidalini taip, kaip turi būti, o darbininkui svarbu pinigėliai. Kuo greičiau padaryti, kuo daugiau uždirbti. Tad tie žaislai tik retkarčiais būdavo panašūs į tuos vadinamuosius etalonus, kuriuos tu sugalvoji. Apskritai tais laikiais svarbiau buvo ne kokybė, o kiekybė“, – sovietmečio realijomis dalijasi vilnietė.

Visuotinio deficito laikais būta ir kuriozinių atvejų, mat kasdienio gyvenimo reikmėms bandyta savintis net žaislų pramonei skirtus resursus.

„Pamenu, kartą, nuėjusi į sandėlį atsirinkti medžiagų, radau labai dailų kailiuką. Išsirašiau jį ir pasiėmiau į skyrių. Pradėjome karpyti, galvoti, kokių minkštų žaisliukų galima padaryti. Kilo didelis triukšmas, nes tas kailiukas buvo gautas specialiai direktoriaus pavaduotojui. Pasirodo, iš jo jis norėjo pasisiūti tuo metu labai madingas kepures sau ir savo draugams. Taip jau išėjo, kad netyčia jį apvogiau“, – šypteli pašnekovė.

Nestandartiškai kitoniški

Ne mažesniu iššūkiu kūrėjams tapdavo ir privalomas nomenklatūrinis vertinimo etapas ir ideologinė kontrolė, įgavusi meno tarybos pavidalą. Būtent ši institucija spręsdavo, ar žaislas pasieks vaikus.

„Ten „prie meno“ gal koks vienas ir buvo, bet daugiausia – partiniai, profsąjungos veikėjai, iki ministro. Tai buvo žmonės, kurie tiesiog pasakydavo: „O man negražu.“ Tekdavo taikytis su jų pastabomis, laviruoti“, – pasakoja pašnekovė.

Kūrėja neneigia – gyvenant už geležinės uždangos plėsti akiratį, pažinti, kuo gyvena kiti srities atstovai visame pasaulyje, taip pat būdavę be galo sunku: „Buvo toks geriausių pavyzdžių paviljonas su užsienietiškais darbais, komandiruotės į Maskvą, kur irgi vykdavo parodos. Bet daugiausia – literatūra, ir ta pati labai menka. Demokratinės Vokietijos žurnalai, nes kitokių nelabai gaudavome, o jeigu būdavo kažkas įdomiau, tai tik nespalvotos kopijos.“

Kaip sako pašnekovė, dabar būtų sunku pasakyti, kas įkvėpdavo kūrybinėms idėjoms, tačiau ji atvira – tuo metu vaiko vaizduotės lavinimu, bent jau sąmoningai, ne itin rūpintasi.

„Bandydavai kažką sugalvoti, kas būtų įdomiau, linksmiau. Suteikti nuotaiką, paieškoti nestandartinių, kitoniškų proporcijų – pavyzdžiui, kokie nors žmogučiai didelėmis galvomis. Stengdavomės kurti tokius žaislus, kuriuos būtų galima priglausti, apsikabinti, paimti už galūnių. Ką nors minkšto, mielo“, – sako dizainerė.

Gyvenimą tęsia ir Amerikoje

Sovietmečiu žaislų kūrėjai dirbo nelengvomis sąlygomis, tačiau N. Andriuščenko-Jurevičienei teko patirti, kad ir svetur žolė ne visada žalesnė.

„Kolegė iš „Neringos“ ištekėjo už vokiečio ir apsigyveno tais laikais dar Demokratinėje Vokietijoje. Ji pasakojo, kad ten, pavyzdžiui, reikalaudavo labai tikslios gyvūno kopijos. Reikėdavo eiti į zoologijos sodą, eskizuoti, tada kurti modelius, prototipus. Reikėdavo viską labai tiksliai paskaičiuoti: ne tik kiek medžiagos, bet ir kiek siūlų reikės. Iš pradžių jai buvo labai sunku“, – pasakoja pašnekovė ir dar kartą primena, kaip menininkui svarbu kūrybinė laisvė.

„Kas tos kopijos? Juk gali pamatyti nuotraukas, pasižiūrėti į tą gyvūną zoologijos sode. Man žaislas, nukopijuotas pagal kažkokį konkretų gyvą pavyzdį, su tobulomis, realistinėmis proporcijomis, nelabai įdomus. Aišku, pasižiūri, kad tikrai aukštas lygis, profesionalumas – neva kaip gyvas. Bet ar jis tikrai bus mielas, jei jo nenorėsi apsikabinti, nepasiguldysi į lovą, kaip mėgsta vaikučiai?“ – svarsto moteris.

Pati kūrėja prisipažįsta, kad iš žaislinių gyvūnų jai bene labiausiai patikę kurti beždžionėles. „Pagal įvairovę jų buvo gal kokios šešios ar septynios, visos skirtingos – ir didelės, ir mažos, vienos panašesnės į šimpanzes, kitos į orangutanus. Meškiukų irgi esu nemažai pasiuvusi, ir šuniukų, ir katinėlių. Dukra turėjo visą kolekciją mano žaislų“, – šypteli dizainerė.

Sovietmečiu pačios kurtų žaislų ji neišsaugojo, bet kai kurie jų iki šiol tęsia gyvenimą. „Žinau, kad vienas tebėra Amerikoje, pas mano tolimą giminaitę. Kitas – grupioko sūnaus namuose, su juo jis miegodavo nuo vaikystės“, – atskleidžia pašnekovė.

Mainais – parama Ukrainai

Šiandien N. Andriuščenko-Jurevičienė Vilniaus kolegijos studentams dėsto kompoziciją ir dizaino pagrindus ir toliau kuria. Pastaraisiais metais jos žaislai daugiausia gimsta iš vilnos, siuvami iš veltinio ir skirti veikiau savo malonumui, saviraiškai, o ne komercijai.

Pavyzdžiui, kasmet ji pagamina per pusšimtį konkrečius metus simbolizuojančių rankdarbių, kuriuos dovanoja draugams, kolegoms, prašydama savotiškų mainų – skambučiu į „Blue/Yellow“ paaukoti Ukrainai. Su bendramintėmis rengiamų kūrybinių dirbtuvių metu sumeistrauti darbeliai taip pat atitenka labdarai.

Vertindama šiuolaikinę žaislų pasiūlą ir gausą, menininkė pripažįsta, kad galimybės dabar beribės, tačiau dauguma masinės gamybos gaminių – be sielos, savitumo.

„Dabar visos medžiagos yra prieinamos. Galima gauti ir prisipirkti, ko tik nori. Dabartinėmis sąlygomis viskas įmanoma, nors, žinoma, dominuoja masinė gamyba. Šiandien mažiau domiuosi tais dalykais – kažką pamatau eidama pro kokią vitriną arba parduotuvėje, kartais feisbuke pasitaiko tikrai įdomių dalykų. Bet tie kokybiški, įdomūs kūriniai ir kainuoja nepigiai. Tai ne ta masinė gamyba, kur atkeliauja iš Kinijos. Bet kam ko reikia“, – šypteli pašnekovė.