A. STIPNIECĖ: KŪRYBIŠKUMAS YRA DOVANA

Stiklo menininkė iš Latvijos Ancė Stipniecė – viena Tarptautinio stiklo meno festivalio "Vitrum 2020 Pulsas" parodos "Skaidri erdvė" dalyvių. Dirbdama su stiklu menininkė žavisi medžiagiškomis stiklo savybėmis ir šios išskirtinės medžiagos gyvybe. O savo kūriniais siekia žiūrovus įtraukti ir provokuoti.

Kauno rajono muziejuje Raudondvaryje veikiančioje parodoje galima išvysti A.Stipniecės kūrinį "Laike ir erdvėje" ("In Time and Space"). Apie jį, stiklą ir kūrybos kelią – pokalbis su latvių menininke.

– Kodėl menas tapo svarbus jūsų gyvenime?

– Pirmą kartą iš arčiau susipažinau su menu per muziką. Mano mama yra muzikali asmenybė, taigi jau septynerių metų mane pradėjo leisti į muzikos mokyklą – aštuonerius metus grojau pianinu ir dainavau chore. Tikiu, kad būtent muzika padėjo tapti kūrybinga asmenybe ir suteikė pasitikėjimo savimi. Namuose grojau senu, išsiderinusiu pianinu, tačiau vis sugebėdavau sugalvoti įvairių kompozicijų, dalyvaudavau muzikos mokyklos organizuojamuose konkursuose. Baigusi muzikos mokyklą, troškau atrasti kažką naujo, tad nusprendžiau studijuoti stiklo dizainą.

Mano tikslas – priversti žmones mąstyti, provokuoti juos veikti, diskutuoti apie kūrinio perteikiamą temą.

– Kada suvokėte, kad stiklo menas bus tai, kuo užsiimsite gyvenime?

– Tuomet, kai pradėjau suprasti stiklą ir ėmė sektis, 2017-ieji buvo labai reikšmingi ir motyvuojantys. Pirmą kartą pasirodžiau tarptautiniu mastu studijuodama antrame kurse – parodoje-konkurse "Jaunesniųjų stiklo keliai 2017" (angl. "Junior Glass Ways 2017" Sezava, Čekija) pristačiau kūrinį "Geltona" (angl. "Yellow"). Kūrinys laimėjo sidabrinį apdovanojimą vyresniųjų kategorijoje. O vasarą, "Nacionalinio stiklo festivalio 2017" Liuksemburge metu (angl. "7th International Glass Festival 2017 Luxembourg"), šį kūrinį nupirko meno kolekcininkas. Man labai svarbus jausmas, kad žmonėms patinka mano kūryba, tai suteikia motyvacijos toliau užsiimti kūrybine veikla ir tobulėti.

– Esate ne tik stiklo menininkė, tačiau ir interjero dizainerė. Kaip pasirinkote būtent šias meno sritis?

– Visada domėjausi įvairiais kūrybos būdais. Žinojau, kad man reikės paramos ir nukreipimo tinkama linkme, jei noriu, kad mano meniška liepsna toliau liepsnotų. Kai buvau 15 metų, pradėjau lankyti Dizaino ir meno mokyklą Rygoje, kur su stiklu kaip medžiaga susipažinau pirmą kartą. Pabaigusi mokyklą, susikoncentravau į interjero dizainą, tad vienu metu mano darbai tapo tokie techniški, kad pajaučiau stiprų norą išreikšti save kūrybiškiau, suteikti savo sielai galimybę kurti. Mane įtraukė darbas su stiklu: jausti jį rankomis ir kurti apčiuopiamą meną (skirtingai nei dirbant su interjero dizainu, kuris kuriamas naudojant tam tikras informacines technologijas). Trokštu suderinti dizainą ir meną, kurio neribotų potencialas ir nepagrįsti atradimai.

– Kas šiuo metu užima didesnį vaidmenį jūsų gyvenime – dizainas ar stiklo menas? Kaip šias meno rūšis derinate tarpusavyje?

– Abu turi didelę reikšmę. Išreikšdama save kaip menininkę ir kurdama iš stiklo, patenkinu vidinį poreikį ir pašaukimą kurti. Interjero dizainas, taip pat, kaip ir menas, man yra natūralus troškimas aplinkai suteikti daugiau grožio – mėgstu matyti gražius daiktus savo aplinkoje.

Šiuo metu kuriu savo stiklinių lėkščių kolekciją, kurios pavadinimas "Nuoga" (angl. "Nude"). Sukurti šią kolekciją mane įkvėpė žmogaus kūno grožis, natūralūs kūno linkiai ir formos, spalva ir odos jautrumas. Šiuo projektu aš kalbu apie šiandien aktualią temą – natūralų grožį ir žmonių lygybę, nepaisant odos spalvos ir geografinio bendruomeniškumo. Šiuo metu itin domiuosi funkcinio stiklo menu.

– Kokius matote stiklo, kaip medžiagos, pranašumus?

– Stiklas yra magiška medžiaga. Esu įsitikinusi, kad jame slypi ypatinga energija. Fizinis darbas su medžiagomis panašus į procesą kuriant santykius su aplinkiniais. Stiklas nelengvai įkandamas, prireikia laiko, kol jį prisijaukini. Dirbdama įsivaizduoju, kaip kūrinys turėtų atrodyti, bet kartais nutinka, kad atidariusi stiklo lydymo krosnį randu tai, ko nesitikėjau. Man buvo sunku susitaikyti su tuo, kad stiklas yra savarankiška medžiaga ir nelengva ją kontroliuoti. Kai stiklas būna karštas, net negali jo liesti! Jis labai greitai iš skystos medžiagos pavirsta į kietą, ir jei jauti didelį stresą dirbdama su stiklu – gali paprasčiausiai sulūžti. Taigi, visada turi galvoti dešimčia žingsnių į priekį, kad gautum norimą rezultatą.

Stikle esantis pasaulis yra dar vertingesnis už jo išorines savybes. Jis keičia daugybę medžiagiškų būsenų – skystą, kietą, skaidrią, neskaidrią, trapią ar kietą it akmenį. Labai žaviuosi stiklo skaidrumo savybe – ji leidžia žaisti su šviesa, spalvų perėjimais, atspindžiais, gelme ir optika. Kai nušvinta šviesa, atsiranda kitas, naujas, pasaulis.

Impulsas: sukurti stiklinių lėkščių kolekciją „Nuogas“ A.Stipniecę įkvėpė žmogaus kūno grožis.

– Iš kur semiatės įkvėpimo?

– Mano didžiausias įkvėpimas – žmonės. Tas abipusis santykis su kūrybingais individais, jų pasaulėžiūra, atradimai, kūriniai ir sėkmės istorijos priverčia mąstyti, analizuoti ir kurti. Faktas, kad visuomenėje vis dar yra žmonių, kurie skirsto kitus į kategorijas ir stereotipus, – kol tai vyks, vis dar egzistuos rasizmas ir diskriminacija. Visi mes turime tą pačią teisę į visavertį gyvenimą, o mūsų kūnai savo nuogumu, natūraliu grožiu mus jungia.

– Ar stengiatės meną atskirti nuo kasdienybės?

– Kūrybiškumas yra dovana, su kuria esame gimę, ir tai yra nepakeičiama. Žmonės neturėtų savęs riboti, o suvokti, kad jie yra kūrybingi, ir leisti savo sieloms džiaugtis kūrybos procesu. Noriu daryti tai, kas suteikia man laimę, tad meno nuo savo kasdienybės neatskiriu.

Tikiu, kad kūrybiškumas yra vienas paslaptingiausių, nesuprantamiausių ir sudėtingiausių žmogaus psichikos reiškinių. Vieni teigia, kad tai Dievo dovana, kiti – kad šie gebėjimai yra genetiškai nulemti ir yra aplinkos, ugdymo rezultatas. Tikiu, kad, jei žmogus jaučia vidinį norą kurti, jis turi tai daryti.

– Kuriuo savo projektu labiausiai didžiuojatės ir kodėl?

– Man nepatinka būti komforto zonoje, visada stengiuosi atrasti kažką naujo, derinu skirtingas medžiagas, eksperimentuoju su stiklo perdirbimo technikomis. Žinoma, tai ilgai užtrunka, tačiau gavusi trokštamą rezultatą jaučiu tam tikrą pasitenkinimą ir pasididžiavimą savimi. Galiu prisipažinti, kad didžiuojuosi keletu sukurtų darbų. Vienas darbų, vertų paminėti, tai "Laike ir erdvėje" (angl. "In Time and Space"), kuris šiuo metu eksponuojamas festivalio "Vitrum 2020 Pulsas" parodoje "Skaidri erdvė". Mane itin domina analoginė fotografija, ypač vaizdų kūrimas tamsiame kambaryje. Šiuo atveju iššūkis buvo fotografijas vaizduoti ne popieriuje, bet ant stiklinių lęšių. Bevaizduodama fotografijas, išmokau taikyti seną sausos plokštės techniką, kuri yra šiuolaikinės fotografijos pagrindas. Po keleto eksperimentų sugebėjau pasiekti norimą rezultatą ir netgi pranokau savo lūkesčius.

– Kuo būtumėte šiandien, jei nebūtumėte pasirinkusi menininkės kelio?

– Tokio scenarijaus nėra! Tačiau, jei taip būtų nutikę, galbūt rinkčiausi astrologijos studijas. Kai buvau maža, mėgau knygas apie astrologiją, namuose turėjau jas tris ir skaičiau po keletą kartų. Atėjus vasarai, naktimis miegodavau balkone, kad galėčiau tyrinėti žvaigždes. Per astrologiją mes galime sužinoti gamtos paslaptis ir suvokti, kad vibracija ir energija veikia visur, ne tik aplink mus.

Pasitelkdama meną visada pasakoju kokią nors istoriją – asmeninę arba pasaulinę. Mano tikslas – priversti žmones mąstyti, provokuoti juos veikti, diskutuoti apie kūrinio perteikiamą temą. Jeigu mano kūryba tokiais būdais paveikia žmones, tada tikslas yra įgyvendintas. Taip pat labai mėgaujuosi kūrybos procesu – kūrybiškumas man padeda judėti į priekį, o judėjimas sukuria mano patirtį, kuri leidžia jausti, kad gyvenu.

A.Stipniecės kūrinį "Laike ir erdvėje" ("In Time and Space") galite pamatyti parodoje "Skaidri erdvė". Paroda Kauno rajono muziejuje Raudondvaryje veikia iki gruodžio 13 d.