Kūrėja užsimena, kad spektaklyje „Traces“ (liet. – pėdsakai) atsiskleis ryškesnis temperamentas, nei įprasta lietuvių ir skandinavų kūrėjams. Jos patirtyje pėdsaką paliko darbas su Italijos trupe. Šokėjas ir pedagogas P. Prievelis į pasirodymui suteikia savito požiūrio ir judesio kalbos.

Apie naujausią spektaklį – pokalbis su šokio menininkais U. Kavaliauskaitė (U. K.) ir P. Prieveliu (P. P.).

– Esate šiuolaikinio šokio menininkai ir pedagogai. Kuo jus žavi scenos menai?

U. K.: Būti kūrėju šiame lauke – sugebėjimas perlipti per save ir išeiti iš komforto zonos ne tik pačiam, bet ir žiūrovui. Mane žavi momentas, kai supranti, kad tau kažkiek nepatogu, bet nepatogumas atveria galimybių pajausti tai, ko nesi jautęs. Kai priartėdamas prie savęs ir žiūrovo turi galimybę pasinerti ir patirti kūrybinės kelionės nežinomybę ir momentinį tyrumą. Tai išskiria scenos menų galią ir jėgą, kuria galime pasiekti širdis.

Į šokį turi ateiti kaip visiškai tuščias lapas. Visa galia gimsta, kai esi ir kuri. Supranti, kad esi tame sūkuryje, ir viskas įsibėgėja. Jauti, ir kaip mintys sukasi, ir kūnas duoda gairių, kur link keliauti. Šie momentai – nuostabiausi. Kai užfiksuoju, kad čia ir dabar gimsta grynas ir tyras pasirodymas.

P. P.: Mane jaudina nenuspėjamumas. Kūrybos procese daug įdomių momentų įvyko visiškai atsitiktinai, pamirštant choreografiją, pradedant daryti ką nors kito, tiesiog juokaujant ir truputėlį susimąstant. Kai pats einu žiūrėti spektaklio, stengiuosi stebėti iš skirtingų pusių: iš filosofinės meninės idėjos, iš socialinio konteksto. Su viena kolege kažkada esame kalbėję, kad praktiškai visi spektakliai yra apie santykius. Ar tai santykis su manimi, ar su aplinka, ar santykis tarp dviejų, trijų, penkių žmonių. Santykis su tuo, kas yra aplink, su tuo, kas yra viduje.

– Šokio spektakliuose šokėjo ir choreografo darbas kūrybos procese gan glaudus. Kaip kūrybos procesas vyko šiame spektaklyje?

U. K.: Kaip choreografė, pasitelkiu daugiau išorinę akį, o judesio medžiaga ateina per Paulių, jo improvizacijas. Tai bendra minčių kelionė. Kūrybos procese daviau nemažai laisvės Pauliui siūlyti, eksperimentuoti, tačiau kaip kūrėja turiu savo braižą, kuris automatiškai persiduoda ir įgauna pavidalą, – buvo įdomu ieškoti būdų Pauliui atrasti savitą ryšį su mano choreografijos idėjomis.

– Drauge kuriate ne pirmą kartą, praeitais metais išleistas spektaklis „Sauliaus ir Alex šokis“. Dabar – premjera „Traces“. Abu spektakliai – itin intensyvūs šokėjams.

P. P.: Man patinka fizinis šokis, nors nesakau, kad reikia draskytis, atlikti aukštus šuolius – man tai nėra šiuolaikinis šokis. Tačiau man jis neatsiejamas nuo šokėjo atletiškumo ir jame slypinčio rimto proceso, darbo su kūnu.

U. K.: Kaip ir Paulius, esu fiziška: man būtina išlieti visą savo energiją. Tiek kūryboje, tiek ir atlikdama vaidmenį siekiu mentalinės ir fizinės egzekucijos, dermės. Dėl to ir pasirinkau šokėjos profesiją. Dėl to kūrinys „Traces“ tapo labai išraiškingas. Vis dėlto mūsų kultūra nėra tokia ekspresyvi ir laukiu to diskomforto, kurį sukelsime. Man šokyje Lietuvoje trūksta emocinės laisvės, visiško savęs paleidimo ir išprotėjimo.

– Ugnės karjeroje – ne tik šiuolaikinio šokio, tačiau ir baleto atspindys. Kaip tai perteikiama premjeroje?

U. K.: Klasikinė judesinė išraiška šiame spektaklyje kyla dėl Karaliaus Saulės įvaizdžio. Kūrinyje naudoju du įvaizdžius: Karaliaus Saulės ir žirgo. Karalius Saulė – Liudvikas XIV – yra gracija, iš jo atėjo klasikinio šokio pozos ir tai tapo dalimi šio šokio spektaklio inspiracijos. Paulius, kaip šokėjas, savyje turi nemažai linijinio judėjimo kokybės, puikiai tinkančios prie Karaliaus Saulės didybės ir gracijos.

Kitas simbolis – žirgas – mus priartino prie baltiškumo. Tai davė laisvės, transformacijos ir savęs ieškojimo impulsą. Kai žirgai lekia, jie turi oro ir laisvės pojūtį savo judesiuose. Man patinka toks greitas judesys. Taigi, dviem gan kontrastingais simboliais siekiame kurti bendrą iliuziją.

– Kodėl pasirinkote kurti paslėptos tapatybės tema?

P. P.: Spektaklyje kalbama apskritai apie vidinį jausmą, kai dėl įvairių socialinių ir kultūrinių normų nepritampi prie tam tikros sistemos, formos, struktūros. Kai negali iki galo būti savimi, o visuomenėje jautiesi tam tikru autsaideriu, atskirtu tarsi nematoma siena. Tą vienokį ar kitokį jausmą patiriame visi. Tai tarsi slapstymasis už šydo, kurį praskleidęs supranti, kad formuojant visuomenės suvokimą įvairiais žmogaus teisių klausimais dar yra ką nuveikti. Selektyvumo, kokias ES vertybes mes priimame, o kokių – ne, neturėtų būti.

U. K.: Neidentifikuoju savęs kaip LGBT, tačiau besąlygiškai palaikau kitus šia tema. Man įdomu kalbėti šia tema, nors asmeninių išgyvenimų neturiu. Tačiau surinktą medžiagą apie kitų patirtis siekiu išryškinti per choreografiją. Lietuvoje itin svarbu kalbėti šia tema. Nesirinkome kurti spektaklį, kurį stebėdamas žiūrovas patirtų tiesioginį diskomfortą, bet iš šalies žvelgdamas gali patirti: matai, kaip nuvargsta kūnas, vykstant spektakliui keičiasi nuotaika, atlikėjo minkštos ir žaismingos išraiškos pereina į grimzdimą giliau.

– Kas jums yra emocinė laisvė?

P.P.: Ramybė. Pusiausvyra tarp kovos, realybės suvokimo, svajų, geismo. Neturi būti švelnu, viskas rožėmis klota, tačiau nejausti baimės, manau, yra pagrindinis aspektas, apibrėžiantis emocinę laisvę.

U. K.: Man tai laisvė patirti neribojant savęs ar savo patyrimo. Dažnai save apribojame dėl ne dėl įsipareigojimo būti socialinės bendruomenės dalimi, tačiau išsigąstame, kad nepritiksime ir kaip nors keistai atrodysime. Kodėl viso šito neatsisakyti?

Kas? Spektaklio „Traces“ premjera.

Kur? Kauno menininkų namuose.

Kada? Rugpjūčio 8 d. 19 val.