Tai jau ne pirmas kartas, kai įkvėpimą užsienio menininkai atranda Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryboje.
Pasak M. Piotrowicziaus, paroda „Sonarium“ sukasi apie pojūčių vienybę ir takias meno disciplinų ribas. Siekiama parodyti, kad garsas nėra tik akustinė banga – jis gali egzistuoti vizualiu, erdviniu ir beveik apčiuopiamu pavidalu. Tai kvietimas patirti pasaulį kaip nuoseklią vibracijų sistemą – tiek fizinę, tiek vidinę. Jo kūriniuose lankytojui suteikiama unikali proga išvysti garsą ir net pamatyti balsą. Salėje darniai susijungia H. Dolinkiewicziaus preciziški tapybos ir skulptūros kūriniai. Abiejų kūrėjų bendradarbiavimas remiasi bendru meno, kaip ritmo ir vidinės patirties skleidėjo, suvokimu.
Tuo tarpu M. Shakarashvili gilinasi į tapatybės esmę, vaizdine kalba perteikdama kartvelų raštą. Gimtuosius rašmenis ji transformuoja, paverčia ne tik svetur, bet ir Sakartvele nesuprantamais. Menininkė pasitelkia aseminę rašto formą, t. y. tekstą, kuris yra ne įprastai skaitomas, bet suvokiamas kaip gestas, ritmas ir energijos pliūpsnis. Drobių paviršiuose stebime neapibrėžtus ženklus, fragmentiškas raides ir išsibarsčiusias formas. Jos neperteikia tiesioginės prasmės, bet atskleidžia vidines būsenas ir atminties pėdsakus.
Apie kūrybos filosofiją, ryšį su M. K. Čurlioniu – pokalbis su P. Piotrowicziumi (M. P.), H. Dolinkiewicziumi (H. D.) ir M. Shakarashvili (M. Sh.)
– Kaip apibūdintumėte save kaip menininką?
M. P.: Dirbu meno, mokslo ir juslinės patirties sandūroje. Mane ypač domina akimirka, kai nematerialūs reiškiniai, tokie kaip garsas ar vibracija, gali būti užfiksuoti ir perkelti į vizualią ar erdvinę formą. Man svarbiausia yra kalbos, jungiančios matematinį tikslumą su kontempliatyvia ir dvasine patirtimi, paieška.
H. D.: Kūryboje ieškau vizualios kalbos žmogaus egzistencinei ir dvasinei patirčiai išreikšti. Remiuosi plačiai suprantama sakralinio meno tradicija, taip pat siurrealizmu ir posttapybine abstrakcija. Mano įkvėpimo šaltiniai taip pat apima japonų medžio raižinius ir Tolimųjų Rytų kaligrafiją. Man praktikoje itin svarbus ženklas – jis tampa savotiško peizažo – erdvės vidinėms būsenoms reikšti – protagonistu. Remdamasis šiais elementais, plėtoju du pagrindinius tapybos ciklus: tai „Giesmės“, kuriamas ant medžio skydų, ir „Metafizinis peizažas“, realizuojamas daugiausia ant drobės ir popieriaus.
Pasikartojančios temos mano kūryboje yra vienatvės patirtis, suvaržymo ar įkalinimo formos – suprantamos tiek kaip žmogaus ribotumas, tiek kaip įsitraukimas į platesnes geopolitines sąlygas – ir apmąstymai apie absoliuto egzistavimą arba nebuvimą. Be tapybos, dirbu su medžio skulptūra ir kuriu maketus, kurie mano tapyboje tyrinėjamas idėjas perkelia į trimatę formą.
– Kurie kūriniai jums šioje parodoje svarbiausi?
M. P.: Mano darbuose dėmesys sutelkiamas į garso vizualizaciją. Pats kūrybos procesas prasideda nuo akustinio reiškinio analizės, kurį vėliau transformuoju į vizualią struktūrą – nuo plokščios notacijos iki trimačio pavidalo. Grafikos darbų ciklai veikia kaip tikslūs konkrečių garso dažnių įrašai, perkelti į geometrinę kalbą. Šios kompozicijos dažnai primena mandalas, kuriose matematinė struktūra derinama su meditaciniu ritmu. Tuo tarpu kiti kūriniai plėtoja šią idėją parodos erdvėje – jų pagrindinis tikslas yra sukurti vizualius trigarsius akordus, kur sluoksniuotos struktūros sąveikaudamos kuria harmoninius santykius, analogiškus muzikinėms konsonansams. Skulptūriniai objektai, sukurti naudojant 3D spaudą ir dervos liejimą, – bandymai įšaldyti garsą – suteikti jam apčiuopiamą, fizinę formą.
H. D.: Cikle „Giesmės“ svarbiu įkvėpimo šaltiniu tapo viduramžių rankraščiai. Semiuosi idėjų iš jų kompozicinių struktūrų – ornamentuotų rėmelių, inicialų ir mažesnių „langelių“, kuriuose peizažo fone rutuliojasi scenos. Šiuos formalius elementus naudoju tam, kad paliesčiau žmogaus būties paslaptį, mūsų santykį su savimi, kitais, gamta ir Absoliutu.
Kūrybos procesas prasideda nuo patirčių kaupimo. Įsisavinu ir išsaugau formų, garsų, struktūrų ir emocijų prisiminimus. Užsirašau asociacijas, kelionių metu fotografuoju peizažų fragmentus, renku kūrinių reprodukcijas. Vėliau pasirenku pagrindo formatą ir sukuriu eskizą. „Giesmių“ atveju šis eskizas labai tikslus ir kruopščiai perkeltas ant medžio skydo. Spalva niekada nėra iš anksto nulemta; ji atsiranda tapant. Dažnai vadovaujuosi chromatinėmis įtampomis, būdingomis ikonoms ir ankstyvojo renesanso tapybai.
Tapybos procesas gali trukti savaites, nes man svarbu tikslumas. Daugiausia dirbu kiaušinio temperos technika, o labiausiai vertinu, kad procesas prasideda nuo paties dažo paruošimo, – trinu pigmentus su tryniu ir nedideliu kiekiu vandens, kad pasiekčiau norimą konsistenciją. Tai man leidžia visiškai kontroliuoti medžiagą. Tempera pasižymi nepaprastu spalvų intensyvumu ir savitu pusiau matiniu paviršiumi. Tai reikli technika, tačiau ji labai atitinka mano temperamentą ir lūkesčius kūrybos procesui. Medis yra mano natūralus pasirinkimas, ypač „Giesmių“ cikle, kur jo simbolinis svoris dera su nuorodomis į ikonų tapybą.
Naujausiuose darbuose toliau tyrinėju augalinius motyvus, įkvėptus istorinės ikonografijos. Nacionaliniame Lvivo muziejuje susidūriau su augalų vaizdavimu, kurie, be savo simbolinių reikšmių, tarnauja ir paveikslo erdvės struktūravimui. Jų beveik pasakiška kokybė man priminė rojaus augmeniją. Ši patirtis paskatino kurti savus „herbariumus“ – formas, kurios išreiškia rojaus ilgesį, o ne bandymą atlikti botaninę identifikaciją.
– Hubertai, Jūsų kūriniai taip pat atspindi lenkiškus motyvus. Kaip juos matote lietuviškoje aplinkoje?
– Lenkiškos gijos šaknijasi kultūroje, iš kurios esu kilęs – tiek Lenkijos tapybos tradicijoje, tiek platesnėje Europos ikonografijos istorijoje. Tačiau šios nuorodos visada transformuojamos ir apvalomos nuo fiksuotų prasmių. Jos nefunkcionuoja kaip tiesioginės citatos, o veikiau kaip platesnės vizualios kalbos elementai. Lietuviškame kontekste matau tai ne kaip kontrastą, o kaip susitikimo erdvę. Bendra regiono istorija, tradicijų susipynimas ir panašus jautrumas dvasingumui ir simbolizmui leidžia šias nuorodas skaityti universaliai. Mano naudojami ženklai nesusiję su viena vieta – jie veikia kaip patirties skleidėjai, galintys atsiliepti žiūrovui, nepriklausomai nuo jo kultūrinės kilmės.
– Marcinai, žavinga tai, kad lankytojai darbuose iš tiesų gali pamatyti garsą. Garsas taip pat yra jungiamasis elementas tarp Jūsų ir H. Dolinkiewicziaus kūrinių. Parodą sukūrėte drauge, papildydami vienas kitą.
M. P.: Mano bendradarbiavimas su Hubertu remiasi bendru meno, kaip ritmo ir vidinės patirties skleidėjo, suvokimu. Nors naudojame skirtingas medijas: aš dirbu labiau pasitelkdamas analizę ir struktūrą, o Hubertas – tapybos ir simbolinę kalbą, mes susitinkame suvokdami garsą kaip kažką daugiau nei grynai fizinį reiškinį. Mums abiem garsas tampa atspirties tašku kuriant formą, bet taip pat ir santykių metafora: tarp žmogaus ir pasaulio, tarp materijos ir to, kas nematoma.
H. D.: Retai dirbu tyloje – mane lydi muzika arba tinklalaidės, o kitoje kiekvieno paveikslo pusėje užrašau, ko klausiausi. Taip kūrinys tampa savotišku dienoraščio įrašu, laiko, kuriuo jis buvo sukurtas, pėdsaku. Kiekvieną darbą užbaigiu ne tik pasirašydamas kitoje pusėje, nurodydamas tikslią sukūrimo datą, vietą, bet ir mane lydėjusius garsus.
– Mariam, kaip apibūdintumėte save, kaip menininkę?
– Mano kūryboje yra dvi linijos. Pirmoji – abstrakcija. Kita – figūratyvas, kuris taip pat maišosi su abstrakcija. Tačiau pagrindinė kryptis man yra abstrakcija, savotiškas konceptualusis menas. Dažnai naudoju raštą. Mėgstu tekstą. Kartais jis turi prasmę, kartais – visiškai ne, bet man patinka naudoti tekstą kaip vizualinę priemonę ir energiją.
Svarbiausia man dirbti su energija ir suteikti jai kryptį. Dirbu su aseminiu raštu. Tai gali būti išreikšta tiesiog taškais, linijų ritmais ir raidėmis. Prie to dirbu jau kelerius metus. Sakartveliškos raidės man padeda, nes jos unikalių formų. Kalbu ne apie tautybę, nes manau, kad menas yra menas ir jis neturėtų turėti tautybių, bet naudoju tas raides kaip unikalias formas. Jos man labai gražios. Taip pat man patinka mintis, kad dauguma žmonių negali perskaityti šio teksto. Stengiuosi, kad jis nebūtų lengvai įskaitomas. Mėgstu keisti vizualiką ir konceptus, nes nenoriu įstrigti vienoje koncepcijoje. Klausausi savęs, aplinkos ir ieškau įkvėpimo.
– Kūryboje mėgstate juodą spalvą. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie ją ir Jūsų filosofiją?
– Noriu tapyti juodai, nes manau, kad šia spalva galiu puikiai save išreikšti. Pirmus dvejus metus Valstybinėje meno akademijoje studijavau grafiką, vėliau perėjau į tapybą, bet grafikos skyriuje įgytą patirtį naudojau visą laiką ir tebenaudoju tapyboje. Mėgstu mišrią techniką, naujus techninius eksperimentus. Juoda spalva labiau nei kitos man suteikia didžiausią galimybę išreikšti save, nes, naudodama skirtingas medžiagas ir technikas, juodumoje išgaunu įvairias formas ir tonus. Nematau čia nieko negatyvaus. Priešingai, man tai labai stipri spalva.
– Ši paroda – Jūsų pirmas tokio masto prisistatymas Lietuvoje. Tačiau čia prisistatote ne pirmą kartą. Kaip Jus patraukė Lietuva?
– 2022 m. su kolegomis buvau pakviesta į Nidą, į meno plenerą. Nida, žinoma, yra labai ypatinga vieta, mane pakerėjo visa Neringa. Mėgstamiausia vieta tapo Juodkrantė – tas miškas mane taip įkvėpė, kad sukūriau seriją darbų apie jį. Vėliau draugai menininkai pakvietė mus į Troškūnus – tai nuostabi vieta, ten dalyvavau dukart. Vėliau dalyvavau plenere Anykščiuose, o šių metų vasarį tarptautinė kūrėjų grupė pakvietė mane į grupinę parodą Kauno menininkų namuose. Visada džiaugiuosi dalyvaudama kūrybiniuose projektuose Lietuvoje. Lietuva man labai svarbi politine ir istorine prasme, mūsų šalių ryšys stiprus. Mes labai mylime lietuvius ir jaučiame tą patį iš jūsų. Esu dirbusi Vokietijoje, Belgijoje, lankiausi daugelyje šalių, bet laimingiausia esu Lietuvoje. Čia jaučiuosi sava.
– Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie įkvėpimą, kurį radote M. K. Čiurlionio kūryboje?
– Lankiau lietuvių kultūros ir kalbos centrą Tbilisyje, norėjau išmokti kalbą. Ambasada paprašė manęs sukurti eskizų lietuvių–sakartvelų kalbų žodynui. Siekdama padaryti ką nors prasmingo, ieškojau įkvėpimo, kurį atradau M. K. Čiurlionio kūryboje. Atlikau savo tyrimą, skaičiau jo tekstus, ieškojau man artimų žodžių. Radau žodį „Pasaka“. Žinau jo reikšmę, bet jis ir skamba labai gražiai. Man Lietuva asocijuojasi su pasaka. Tai prasidėjo nuo Nidos. Norėjau šį žodį akcentuoti labai natūraliai. Dėl M. K. Čiurlionio – kai noriu kartvelams paaiškinti, kas jis toks, sakau, kad jis yra mūsų Pirosmanis. Vyresnė karta jį žino, bet jaunimui aiškinu taip. Jis man yra tarsi kosmose – toks rafinuotas, stiprus ir kartu švelnus. Jaučiu su juo sielos giminystę.
Paroda „Seno židinio prisiminimai“ man labai svarbi. Pasitikėjau kuratoriumi Arturu Savicku. Man patinka, kad paroda netriukšminga, darbai vienas kito neužgožia. Labai džiaugiuosi objektais – malkomis, kurias sukūriau specialiai čia per Kalėdas. Jos paprastos, bet dabar tai meno objektai su savo šešėliais.
Kas? Parodos „Seno židinio prisiminimai“ ir „Sonarium“.
Kur? Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16).
Kada? Veikia iki birželio 21 d.
Naujausi komentarai