Tylos poetę E. Striogaitę vėl prabilti privertė Žmonės | kl.lt

TYLOS POETĘ E. STRIOGAITĘ VĖL PRABILTI PRIVERTĖ ŽMONĖS

  • 8

2020 m. Geriausios knygos rinkimuose dalyvauja ir kaunietės poetės Enrikos Striogaitės knyga intriguojančiu pavadinimu "Žmonės", kuriuo poetė tarsi maištauja prieš populiarumu neva įprasminamą gyvenimą, dirbtinai kuriamas žvaigždes ir blizgius, bet nelabai tikrus gyvenimus.

Pasak literatūros kritikės ir komisijos narės Linos Buividavičiūtės, knyga "Žmonės" persmelkia tikrumu ir gyvastimi. Čia jautriai ir pagarbiai liudijami skirtingi likimai, o netikėtos asociacijos atskleidžia gyvenimų susipynimus – jie kuria ir sustiprina knygos vientisumą. Ir nors eilėraščių subjektai užklausia, kodėl apie juos rašoma, nes "nėra niekuo ypatingi", atsako pati E.Striogaitės poezija, net kuriama savita poetinė pozicija – mažo žmogaus gyvenimo įtikrovinimas, išpažinimas, lūkesčiai ir nusivylimai yra reikšmingi. Nes tie mažieji žmones – mes. Nes ši E.Striogaitės knyga – apie mus.

E.Striogaitės poezijos rinkinyje itin jautriai ir pagauliai susijungia buities ir būties dedamosios, ir jų dermė atsiskleidžia tuose dideliuose mažų žmonių gyvenimuose. Jie susitinka – prie "Maximos" kasų, šerdami valkataujančias kiemo kates ir maitindami savo pavargusių širdžių troškimus, supami septynių vienatvių, jaunystės meilę pamatydami po penkiasdešimties metų prie prekybos centro.

Meno kūrinys be skaitytojo, žiūrovo tarsi neegzistuoja, bet jis netampa geresnis, akcentuojant dabartinį taip geidžiamą masiškumo kriterijų.

Primindama, kad už E.Striogaitės knygą galima balsuoti Geriausios metų knygos rinkimuose (http://www.skaitymometai.lt/index.php?4129419854), "Santaka" kalbina poetę apie "Žmones" ir juos įkvėpusius Žmones.

– Jūsų knyga "Žmonės" pateko į Geriausios metų knygos rinkimų penketuką poezijos kategorijoje, balsavimas dar vyksta. Ar jaudinatės dėl būsimų rezultatų?

– Meluočiau sakydama, kad man tas pats, nes išties apsidžiaugiau sužinojusi, kad komisija išrinko ir "Žmones". Man tai netikėta, nes knyga neturi absoliučiai jokio užnugario: ją išleidau pati, jos nereklamuoja jokia leidykla, o jos, kaip žinome, yra įtakingos ir stengiasi dėl savo autorių jau bent dėl finansinio tikslo, o ir įtakos.

Taip pat per keturiolika tylos metų (tiek laiko ne tik nepasirodė jokia mano knyga, bet ir nebuvo viešojoje erdvėje publikacijų) neturiu jokių gerbėjų ar draugų rato. Kai, prieš pat pasirodant knygai, skaičiau savo eilėraščius viename literatūriniame festivalyje, prie manęs priėjo viena literatūros procesą akylai stebinti moteris ir tiesiai šviesiai pasakė: "Tau reikia visur, kur įmanoma, dalyvauti, ypač Vilniuje, nes eilėraščiai puikūs, o tu esi visiškai nežinoma." Ji buvo teisi – savame Kaune dar yra žinančių, kad rašinėju (ir tai labiau apie kitus, t.y. straipsnius apie kultūrą), o, tarkim, Vilniuje – nelabai, nes pagaliau – iš kur, juk keturiolika metų praktiškai niekur nesispausdinau; jei kas iš anksčiau ir atsimena mano vardą, tai labiau kaip būtąjį laiką.

Kita vertus, tas mano vardas ar pavardė man mažiausiai reikšmingi. "Žmonės" išėjo ne norint įtvirtinti savo vardą, apskritai, neketinau daugiau išleisti knygos, ne veltui daugelis pamiršo, o dar daugiau ir nebuvo įsiminę. Taigi knygų daugiau leisti neketinau, o tiksliau – ketinau neišleisti jokios knygos, nes ir taip jų daugybė, taip pat ir gerų.

Tačiau "Žmonės", tie knygos Žmonės buvo stipresni už mane, nors vis tiek spyriojausi, net pati save pagaudavau, kad tempiu gumą, bandau išsisukti, o ir "Žmones" į dienos šviesą paleidau be jokio užnugario. Kadangi maištaudama nesusisaisčiau su jokia leidykla, galėjau nepaisyti ir kai kurių taisyklių. Tarkim, madinga ant knygos nugarėlės užrašyti garsių rašytojų ar kritikų atsiliepimus apie knygą, o iš tikrųjų – pagyras. Taip knyga tampa neva geresnė ir ją labiau pirks, ir šitas leidyklų triukas tapo ne tik būtinybe, bet net siekiamybe, nes ja pademonstruojamas ir reikšmingas užnugaris. "Žmonių" knygos nugarėlėje taip pat yra atsiliepimų, bet ne grandų, juos išsako Alfukas, Natalija ir aš pati. Taigi už "Žmonių" stovi tie patys knygos Žmonės, o iš tikrųjų – niekas. Pasirodžius knygai, savo kailiu patyriau, kas tai yra... Nelengva, bet apie tai nenoriu kalbėti.

Kaip tik – trūksta kameriškumo, tikrojo elitiškumo, tylos: jei rėksi, į tave atsisuks, nieko čia sudėtingo; kur kas sunkiau, kad atsisuktų, kai tyli.

– Tačiau knyga sulaukė didžiulio susidomėjimo, daugybės palankių recenzijų, išrinkta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, eilėraščiai iš jos versti į anglų, rusų, lenkų kalbas, taigi ji nėra nepastebėta?

– Taip, išties stebėjausi tokiu dėmesiu "Žmonėms", juolab kad ir nusipirkti knygą nelabai įmanoma. Buvau nunešusi keletą jų į buvusį Centrinį knygyną Laisvės alėjoje, nuo kurio per keletą žingsnių gyvenu, bet ten man pasakė, kad turėčiau nuvežti į Vilnių ir jei ten priims, tuomet jos atkeliaus ir į Kauną. Ai, numojau ranka ir, žinoma, niekur nevežiau, taigi knygos Kaune įsigyti neįmanoma, na, nebent man parašius į feisbuką. Taip daugelis ir darė, pradžioje nespėdavau susekti visų žinučių. Kartą įdėjau vienam pažįstamam, kad 20 knygų nuvežtų į Vilnių, nes vilniečiai, o tai mane nustebino dar labiau, knyga ypač domėjosi, tai tąkart tos 20 knygų adresatų nepasiekė – bevežant buvo išpirktos.

Meluočiau sakydama, kad manęs tai nejaudina. Džiugina, ir net labai, bet labiausiai dėl to, kad tie prekybiniai triukai tėra muilo burbulai, kažkieno sugalvoti imituojant darbą, taip madingą marketingą ar rinkodarą, net nežinau, koks čia žodis labiau tinka, ir liūdna, kad mes visi tiems dalykams paklūstame, maža to, net patys siekiame būti madingi ar kaip? Nei knygai, nei kokiam nors kitam meno kūriniui tų visų dabartinių triukų nereikia, ne tik nereikia, jie – žalingi, netgi iškrypėliški, t.y. iškraipantys esmę, tvirkinantys kultūros vartotoją. Skaitytoją, žiūrovą reikia ne kažkaip atsivilioti – jis pats turi ateiti, jei neviliotume – taip ir būtų, bet dabar vyksta kažkokios košmariškos lenktynės – kas daugiau, kas garsiau, o dažniausiai – kas durniau. Meno kūrinys be skaitytojo, žiūrovo tarsi neegzistuoja, bet jis netampa geresnis, akcentuojant dabartinį taip geidžiamą masiškumo kriterijų, kuriam atnašaujama kaip sovietmečiu pagal lozungą: "Menas liaudžiai". Kaip tik – trūksta kameriškumo, tikrojo elitiškumo, tylos: jei rėksi, į tave atsisuks, nieko čia sudėtingo; kur kas sunkiau, kad atsisuktų, kai tyli.

– Kauniečiai rašytojai jus už "Žmones" apdovanojo Vieno lito literatūrine premija, Poetiniame Druskininkų rudenyje gavote "Žemaitės tašės" prizą.

– Juokingiausia, kad tai visai atskiri, vadinkime, apdovanojimai, bet jie siejasi, nes ant vieno popierinio lito buvo pavaizduota būtent Žemaitė. Kita vertus, nejau duosi tiems paprastiems "Žmonėms" kokius laurus, vieno lito juk jiems užteks. Ir tikrai užteks, dažnai tik atrodo, kad reikia, norėtųsi daugiau, bet paskui pamatai, kad tas daugiau yra visai kitur, ir, beje, gerokai daugiau.

Kita vertus, labai keistai pasijuntu, kai apdovanoja mane, nes su "Žmonėmis" man kažkas įvyko, jie yra tarsi savarankiški, aš ten reikšminga tiek pat, kiek Lionė, Bronė, Irutė, Alfukas ar kiti. Tai puikiai pajuto knygos dailininkas Arvydas Poška, sukūręs knygos viršelį.

Taigi silpnumo akimirką aš galbūt ir norėčiau kokių laurų, bet "Žmonėms" tikriausiai jų nereikia. Kaip jie buvo stipresni nutarę pasirodyti, taip jie ir liko stipresni už mane. Jie man pačiai parodė, kad gyvenimo neišsipildymas, nelaiminga meilė, neviltis, skausmas ar klaikios beprasmybės išgyvenimai yra didžiulės vertybės, kurios augina sielą, o tas, regis, pilkas neįdomus gyvenimėlis yra be galo reikšmingas jei ne jį gyvenančiajam, tai šalia jo esančiam žmogui. Arba jį stebinčiam ir taip gaunančiam pamokas. Mes taip glaudžiai vienas su kitu susiję, kad kai tą pamatai, pajunti, imi stebėti ir tuomet suvoki, kad mūsų po vieną tiesiog nėra, dažniausiai mes net neįtariame, kokią įtaką padarėme, kokį pėdsaką įspaudėme ne reikšmingoje ar nereikšmingoje savo biografijoje, o kito žmogaus širdyje.

– Beje, knygos vienas puslapis yra tuščias. Esate minėjusi, kad jį specialiai tokį palikote?

– Na, ne visai specialiai, tokio sumanymo nebuvo. Tiesiog dėl vieno eilėraščio suabejojau, jam dar reikėjo laiko, tačiau projekto terminas, vadinamasis deadline'as spraudė į kampą, todėl tą eilėraštį išvis išėmiau, knyga jau buvo sumaketuota, galvojau, vėliau tiesiog įrašysiu ranka. Taip ir padariau daugeliu atvejų, tačiau ne visos knygos yra su tuo įrašytu eilėraščiu: vienose jis yra, kitose – nėra, dar kitose jis kitoks. Taigi, taip jau išėjo, kad knyga turi nemažai versijų.

Beje, išimtas eilėraštis vadinosi "Laiškas draugui", dabar, kai pagalvojau, gana simboliška, kad būtent jo vietoje atsirado tuščias lapas. Laišką draugui sutrukdė parašyti ta projektų mašinerija, kita vertus, kitaip ir negalėjo būti, gal net gerai, tai liko kaip dvasinis orientyras – nei laiškas draugui, nei gyvenimas nėra projektas, tai tiesiog laiškas, tiesiog gyvenimas, ir kad ir koks jis būtų, yra prasmingas jau pats savaime arba dėl kitų. Į "Žmones" ir sugulė paprasti, skausmingi, regis, pilki ir nė kiek neįdomūs gyvenimai, tačiau tuo ir ypatingi, kaip ir kiekvienas iš mūsų.

Į „Žmones“ ir sugulė paprasti, skausmingi, regis, pilki ir nė kiek neįdomūs gyvenimai, tačiau tuo ir ypatingi, kaip ir kiekvienas iš mūsų.

– Negaliu nepaklausti apie knygos žmones, nors turbūt šis klausimas jau ir atsibodo, vis dėlto, regis, vienareikšmio atsakymo nepateikėte. Kiek realūs knygos žmonės, kur juos sutikote, kodėl pasirinkote būtent juos?

– Kažin ar ir dabar atsakysiu. Man sunku įsivaizduoti, kad, tarkim, gali būti negraži kokia nors spalva, gėlė ar žodis, turiu omenyje ne kontekstą, o apskritai – nepriėmimą, nes gražios visos spalvos, visos gėlės ar žodžiai: vieni – viename kontekste, kiti – kitame. Vis dėlto yra vienas žodis, kurį man sunku girdėti, tai žodis "vienareikšmiškai" – mane baugina jo semantika ir dažnai jį vartojantys žmonės, gal jis kur nors ir tinka, bet itin retai. Taigi ir šiuo atveju vieno atsakymo nėra. Kita vertus, konkretesnis vis dėlto egzistuoja, bet dar bijau jį atskleisti, jei knyga būtų išrinkta, turbūt tektų. Bet tuo beveik netikiu. Nors norėčiau, kad tuos knygos Žmones pamatytų daugiau žmonių (menkai jie dar išėję į žmones) jau vien dėl alternatyvos glamūrinio gyvenimo paviršutinybės eskalavimui, dėl slapto troškimo įrodyti, kad poeziją suprasti galima, ir ji yra kiekvieno iš mūsų gyvenimuose.

– O kodėl bijote?

– Dėl vienareikšmių vertinimų (šypsosi). Mane gąsdina kritikuoti ir teisti įsisiūbavusi visuomenė, nededanti jokios pastangos mąstyti savarankiškai, atjausti, mėginti suprasti, nenorinti priimti įvairovės, kitoniškumo, nebranginanti tylos ir paprastumo. Gal dėl to ta knyga ir atsirado.


Adelė

jaukioje Žaliakalnio krautuvėlėje

mažytėje mėsinėje

už prekystalio

pamačiau jį

keletą metų klasiokai

perdavinėdavo jo raštelius

kvapnius džiovintus žolynus

keistai išpieštus akmenėlius

[svajojo tapti dailininku]

įtikinėdavo kaip stipriai

mane įsimylėjęs

alpsta vien nuo mano balso

Cha! Jis man negražus

• Jums išpjovos? – kietas ledinis žvilgsnis sužvilgo

• Ar aš prašiau išpjovos? Tikrai ne

prašyčiau kiaulės širdies.

Oi, kokia didelė

malonėkite ketvirtį

po šitiek metų jis manęs nepažino –

gerokai susenusios apibrizgusios

susibuvusios

su nutrintu maximos maišeliu

aš pirmą kartą regėjau

kaip suvirpėjo oras

prie jo ausies

• Miela ponia, širdį pjaustome tik per pusę

daugiau nesmulkiname.

Imsite?

• Ne. Pusės man per daug

IRUTĖ

po penkiasdešimties metų

sutikau savo jaunystės meilę

maximoj

prie kasos

vienas kitą vos atpažinome

[kaip ir daugelis vyrų jis išsilaikęs geriau]

pirko liesos varškės ir grietinės

savo žmonai

kaip anuomet

susikibom už rankų

prie neveikiančio šviesoforo

mėginom perbėgti gatvę

aš parklupau

sutrikęs jis prie manęs pasilenkė

pirmąkart jį pabučiavau

dideliu greičiu lėkęs automobilis

kliudė – – – – – – – – –

jo pirkinių krepšelį

liesa varškė ir grietinė

ištiško ant asfalto

ir mano drabužių

GIRTA SAULĖ

girtuoklėlę,

kasdien sutinkamą

prie Kęstučio maximos,

kaulijančią centų pigiausiam alui

mama norėjo pavadinti Saule,

bet persigalvojo: kai būsi sena,

kokia iš tavęs saulė,

o jei dar stora kaip aš,

tai ką – stora saulė?

ji niekam nėra sakiusi

pase užrašyto savo vardo,

ji – Laisvės alėjos Saulė

(na, dar Kęstučio maximos

ir Šančių, kur gauna pavalgyti)

kartą, ties Laisvės alėjos fontanu

mačiau ją su raudonais aukštakulniais,

kaip Dievą myliu, ėjos tarsi karalienė –

tiesi, ori, išdidi

visiems tai pasakoju,

nors niekas netiki,

bet juk ne kiekvienam pasiseka pamatyti

seną, storą, girtą saulę

GALERIJA

  • Tylos poetę E. Striogaitę vėl prabilti privertė Žmonės
  • Tylos poetę E. Striogaitę vėl prabilti privertė Žmonės
  • Tylos poetę E. Striogaitę vėl prabilti privertė Žmonės
Rašyti komentarą
Komentarai (8)

Enrikai

Rašykit, rašykit, labai puikiai rašot. Ir ne tik eilėraščiai geri, ir tekstai, rašiniai KD atgaiva tiesiog būdavo. Tiesiog Dievo dovana yra arba ne. Jums duota rašyti.

Nežurnalistui

Juk akivaizdu, kad nuskintos vaistažolės - gaurometis ir jonažolės - nešiaip lauko gėlės. Galvojate, kad arbatėlės atsiranda nenuskynus žolių - lauko gėlių? Tas perdėtas rūpestis dėl žolių-gėlių kelia daug abejonių?

Ačiū ---pradžiuginai

pasidalinai , išdrįsai .Laukiu gyvo knygos pristatymo ir susitikimo .
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS