Deja, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių ne visi galime leisti sau pradėti, kaip įvardija J. Petraitis, „gyvenimo statybas“ ir būti „apdovanoti“. Galbūt bus netikėta, bet Afrikos gentyse kiekviena šeima turi namą. Tačiau namas šeimoms nėra pasiekimų simbolis, jis – būtina gyvenimo sąlyga. Be to, pastatomas greitai, dažnai kolektyvinėmis moterų pastangomis, be investicijų.

Tikrumas, išmintis, aplinka

Kauno fotografijos galerijoje eksponuojama vokiečių fotografo Winfriedo Bullingerio paroda „Struktūros gyvenimui. Vietinė architektūra Afrikoje“, kaip pažymima parodos anotacijoje, atveria alternatyvų žvilgsnį į Afrikos žemyno architektūros paveldą – tokį, kuris ilgą laiką buvo nutylėtas Vakarų vizualinėje kultūroje.

„Nespalvotose nuotraukose fiksuojami pastatai iš Rytų ir Centrinės Afrikos, sukurti be architektų, bet ne be architektūros: iš vietinių medžiagų, rankomis, per kartas perduodant žinias. Šios struktūros, statomos klajoklių ir pusiau sėslių bendruomenių, liudija išlikimo strategijas atšiauriomis sąlygomis – be pertekliaus, be griuvėsių, bet su tikrumu, išmintimi ir santykiu su aplinka“, – rašoma anotacijoje.

Parodoje apsilankiusiam žiūrovui W. Bullingerio fotografijose užfiksuotos architektūrinės struktūros iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti labai nutolusios nuo jo fantazijų apie namą su vitrininiais langais, erdviais šviesiais kambariais, keliomis voniomis, šarvuotosiomis durimis.

Salos: su galvijais klajojantys mundariai gyvena ir nuolatinėse gyvenvietėse, ir už jų ribų. Ganydami bandas, jie vertingiausius daiktus sukelia į stulpus, o patys miega šalia ant medinių gultų. / W. Bullingerio nuotr.

Kadangi žiūrovo gyvenimas susijęs su komfortu ir gausa, jis linkęs svajones ir poreikius matuoti savo paties gyvenimo standartais, jam sunku suvokti, apie ką svajoja Afrikos genčių žmonės, gyvenantys uždarose bendruomenėse pagal savo papročius ir ritualus, nebendraujantys su svetimšaliais.

Kaip akcentuoja parodos kuratorius, fotomenininkas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, Kauno fotografijos galerijos vadovas doc. Gintaras Česonis, žvelgdami iš savo Vakarų civilizacijos perspektyvos į Afrikos gentis, turime daug stereotipų, tačiau parodoje eksponuojamos fotografijos parodo, kiek daug tikrumo šios gentys yra išsaugojusios. Nuotraukose žiūrovas pamato, kokia yra Afrikos genčių žmonių svajonė apie namą: pastatytą iš gamtoje randamų medžiagų, laikantis tradicijų, perduodamų iš kartos į kartą, pritaikytą tenykščiam klimatui.

Išeiti iš komforto zonos

Ši paroda apsilankiusiam joje žiūrovui gali tapti pabandymu išeiti iš tos patogios savo komforto zonos ir per dokumentines fotografijas, kurios, pasak parodos kuratoriaus, provokuoja žiūrovą pažinti tai, kas iki apsilankymo parodoje, atrodo, nė neegzistavo.

„Architektūrinės struktūros – ne tik namai. Tai būties būdai, istorinės atminties formos“, – teigia doc. G. Česonis. Paroda siūlo ne tik vizualią patirtį, tačiau ir labai įdomų pasakojimą, užfiksuotą W. Bullingerio interviu su vieno iš statinių savininku, nyangatom genties nariu Lyanu Losenoka.

„Žinios apie tradicinę Afrikos genčių architektūrą siekia tolimą praeitį. Jos stilius ir statybos metodai yra nuoseklūs, net jei pastatai nuolat keičiami naujais. Kiekviename kaime yra gyvenamųjų namų, grūdų sandėlių, gyvulių tvartų ir statinių, skirtų teikti pavėsį“, – interviu parodos autoriui pasakojo Lyanas.

Gyvenamieji namai statomi, pirmiausia, funkcionalumo sumetimais. Juose užtikrinama gera ventiliacija ir vidaus apsauga nuo stipraus lietaus. Grūdų sandėliai pastatyti ant medinių polių, kad grūdai būtų apsaugoti nuo graužikų ir drėgmės.

„Stogų konstrukcijos, kurios teikia pavėsį, yra atviros iš šonų. Jos tarnauja kaip kaimo vyresniųjų susitikimų vieta ir naudojamos tik vyrų. Kartais jose rengiami kaimo susirinkimai. Gyvulių tvartai pastatyti netoli kaimo įėjimo vartų. Kiekvienos architektūrinės struktūros naudojimo laikas priklauso nuo medžiagų, iš kurių ji pastatyta. Gyvenamasis namas ir klėtis gali tarnauti ketverius–šešerius metus“, – pasakojo Lyanas.

Nyangatom genties pastatai statomi iš vietoje randamų gamtos medžiagų. Tokios medžiagos turi pranašumą, kad namelių statyba nieko nekainuoja. Kiekviena šeima gali sau leisti turėti namą. Kiti pranašumai yra tai, kad gamtinės medžiagos skatina oro cirkuliaciją ir todėl turi vėsinančią funkciją. Jos padeda žmonėms ištverti vietos klimatą, karštį ir vėjus.

Stato moterys, padėdamos viena kitai. Namą jos gali pastatyti vos per kelias dienas.

Architektūrinės struktūros yra labai patvarios ir atsparios kintančioms oro sąlygoms. Šias struktūras, surinkusios statybines medžiagas miške, padėdamos viena kitai stato moterys. Namą jos gali pastatyti vos per kelias dienas.

Parodos ekspoziciją papildo portretinės fotografijos, kuriose įamžinti genčių nariai jiems natūralioje aplinkoje, kurioje gyvena ir dirba. Žmones, kaip ir architektūrines struktūras, W. Bullingeris fotografuoja analogine didelio formato kamera, todėl fotografavimo procesas – lėtas ir ilgas, jo metu fotografas turi užmegzti ir palaikyti kontaktą su portretuojamuoju. Fotografui su portretuojamuoju bendrauti padeda gidas, kuris genties atstovui paaiškina fotografavimo procesą, kodėl ir kaip W. Bullingeris nori jį įamžinti.

Detalės: pastatų architektūra tik prašalaičiui atrodo vienoda – vietos gyventojai genčių arealo ribas gali atpažinti iš skirtingos stogo formos. Nuotraukose – toposos genties namai. / W. Bullingerio nuotr.

Architektūra be architektų

Ekspozicijoje pradėtą pasakojimą galima pratęsti ir praplėsti apsilankius W. Bullingerio interneto svetainėje (https://wbullinger-arc.com), skirtoje du dešimtmečius vystomam projektui „Self-Contained“ (liet. autonomiškas, nepriklausomas, savarankiškas), kurio dalis ir eksponuojama Kauno fotografijos galerijoje.

Svetainėje pateikiamos nuotraukos, darytos Sudane, Čade, Etiopijoje, Ugandoje, Kenijoje, Tanzanijoje, Kamerūne, Centrinės Afrikos Respublikoje, kurias lydi tekstai apie jose įamžintas architektūrines struktūras.

Viename iš tekstų rašoma, kad Pietvakarių Etiopijoje gyvenanti dassanech gentis daugumai statinių naudoja medines konstrukcijas, dengtas gofruota skarda ir kitomis pramoninėmis medžiagomis, kad apsaugotų vidų nuo smėlio audrų, tačiau pasitelkiama ir tradicinių statybos metodų, naudojant tik gamtines medžiagas, nes ne visi išgali leisti sau gofruotą skardą.

Įdomu ir tai, kad toubou gentis, gyvenanti Čado šiaurės Sacharos dykumoje, išsiskiria statomomis uždaromis palapinėmis ir tvoromis, neleidžiančiomis svetimiems žvelgti į intymią gyvenamąją erdvę. Šiaurės Kenijoje gyvenanti gabbra gentis taip pat stato palapines, kurias naudoja tam tikrais tikslais, bet savo gyvenvietėse stato ir nuolatines trobeles, kadangi gabbra gentis tampa sėslesnė. Vis dėlto, kai moteris seka paskui savo partnerį į naują vietą, ant kupranugarių vis dar kraunamos išardytos palapinės – tai rodo, kad iš kartos į kartą perduodamos žinios apie gyvenamųjų ir kitoms funkcijoms pritaikytų struktūrų statymą nėra prarastos. Baka genties trobelės Centrinės Afrikos Respublikos pietuose yra supaprastintos iki pagrindinės kupolo formos. Jos skiriasi tuo, kad trobeles kartu su moterimis stato ir vyrai. Kaip ir nyangatom gentis, jie statyboms naudoja šakas ir lapus, randamus vietoje.

Projekto „Self-Contained“ svetainėje pažymima, kad kai kurios gentys ypač tiksliai ir kruopščiai stato statinius, kai kurios renkasi įvairesnius ir laisvesnius statybos būdus, todėl net iš tolo galima atpažinti, kokiai genčiai priklauso statiniais apstatyta gyvenvietė, nes jų stogų viršūnės skiriasi. Tai gali būti ir rodiklis, kad kitų genčių nariai išlaikytų atstumą.

„Liaudies architektūra reiškia architektūrą be architektų. Šios konstrukcijos yra tradiciškai efektyvaus ir kartu pažangaus gyvenimo būdo, susijusio su išteklių naudojimu, išraiška: atsisakymas visko, kas nereikalinga“, – rašoma projekto svetainėje.

W. Bullingerio paroda „Struktūros gyvenimui. Vietinė architektūra Afrikoje“ ir projektas „Self-Contained“ suteikia galimybę pamatyti ir sužinoti, kad funkcionalias ir aplinkai pritaikytas architektūrines struktūras galima sukurti be brangių medžiagų ar modernių technologijų: naudojant vietos išteklius, išvengiant pertekliaus. Natūraliai kyla klausimas, ar mūsų, vakariečių, svajonė apie nuosavą namą nėra svajonė apie erdves, užpildytas daiktais, o ne apie tikrąjį poreikį ir gyvenimo kokybę?

Kas? W. Bullingerio paroda „Struktūros gyvenimui. Vietinė architektūra Afrikoje“.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Iki rugpjūčio 24 d.