Prieš išskirtinį renginį – pokalbis su kompozitore apie kūrybos inspiracijas ir procesus.
– Visada buvo smalsu iš paties kuriančio žmogaus išgirsti atsakymą į klausimą, kaip gimsta kūrinys. Iš kur jis atsiranda, kokia būna pradžia, kaip vyksta kūrybos procesas? Ar galėtumėte praskleisti šios paslapties šydą?
– Yra toks posakis: Viešpaties keliai nežinomi. Ši sentencija, ko gero, labiausiai tinka kalbant apie kūrybą, nes kiekvieno kūrinio gimimą paskatina vis kitokie veiksniai. Aišku, viskas susiję su turima patirtimi, išgyvenimais, su tuo, ką pamatėme ar išgirdome. Per tam tikrą laiko tarpą tie sluoksniai gula vienas ant kito ir vizualinio meno atstovų atveju išsilieja spalvomis ant drobės, o muzikoje – natomis ant penklinės. Universalaus atsakymo į šį klausimą nėra. Būna atvejų, kad ir kaip poetiškai tai skambėtų, kai kūrinys tiesiog nusileidžia iš dangaus. Telieka paimti, užrašyti ir įprasminti. Kai tuomet kas nors paklausia, kur ta gija, kur ta pradžia, sunku ką ir pasakyti. Gavus inspiraciją procesas toliau vyksta smegenyse, galvoje. Vaikštai, galvoji, spaudai klavišus, niūniuoji – labai lėtas procesas, tarsi lėtai verdamas maistas.
– Kur slypi kūrybiškumo šaknys?
– Gal ir pasikartosiu, bet tikrai jaučiu, kad įgytos patirtys tarsi prašo būti iškalbėtos, užfiksuotos, lyg rašytum dienoraštį. Tai tam tikra misija. Kažkur perskaičiau sentenciją, kurioje sakoma, kad kai manęs niekas neklausia, kas yra Dievas, aš puikiausiai žinau, kas tai yra. Tačiau kai kas nors paklausia, nebežinau, ką jam atsakyti. Panašiai yra su kūrybiškumu ir atsakymu į klausimą, kur jis slypi. Greičiausiai jau minėtose patirtyse, nerime ir siekyje iškalbėti savo laikmetį ir emocijas. Kitaip tariant, troškime išsipasakoti. Muzika – saugiausia tokios saviraiškos forma. Čia galima daug ką užmaskuoti, pateikti ne tiesmukai. Kartais iš pažiūros skambantys paprasti dalykai savo harmonijoje ir melodijoje turi dvigubą dugną. Tai būtina manosios kūrybos sąlyga. Netgi santykinai paprasta, nesudėtinga muzika turi inspiruoti klausytoją atrasti sau reikalingų klodų. Nesvarbu, ar tai vokalinis, ar instrumentinis kūrinys. Taigi, muzikos rašymas man nėra siekis išreikšti save, greičiau tai noras parodyti, kas aplinkoje mane įvibruoja. Tai situacija, kai visa aplinka įkaista iki kritinės temperatūros ir sprogsta tarsi fejerverkas, virsdama muzikos kūriniu.
Netgi santykinai paprasta, nesudėtinga muzika turi inspiruoti klausytoją atrasti sau reikalingų klodų.
– Galima tai pavadinti negalėjimu nekurti?
– Tikrai taip. Gali pasirodyti keista, bet jeigu kurį laiką neprisėdu rašyti muzikos ar groti, jaučiuosi labai blogai. Net nebūtina rašyti muzikos – pakanka prisėsti prie instrumento, muzikuoti, niūniuoti, be jokio mąstymo penklinėje žymėti ženklus. Jeigu kurį laiką dėl objektyvių priežasčių negaliu pasinerti į šį procesą, atsiranda tam tikras nerimas, nekantrumas, netgi labai žmogiškas piktumas – išgyvenu visą emocijų skalę, bet galiausiai vis tiek nenugalimos aplinkybės būna nugalėtos ir sėdu rašyti muzikos.
– Tačiau kiekvienu kūrinio gimimo atveju būna tam tikra inspiracija, idėja, galų gale – užsakymas?
– Būna visaip. Yra žmonių, kurie vengia užsakymų, nes tai laisvės apribojimas, tam tikras terminas, įstatantis kūrėją į rėmus, privaloma tiesioginė komunikacija su konkrečiais muzikantais. Man patinka visokie atvejai. Netgi gavusi konkretų kūrinio užsakymą visų pirma pagalvoju, ką šiuo klausimu norėčiau ar galėčiau pasakyti. Visada duotą temą atvedu prie to, kas patinka man, ką jaučiu platesniame – mūsų visuomenės ar gyvenimo būdo – kontekste. Jeigu kalbėtume apie visiškai žemiškus dalykus, netgi tuomet, kai nerandu motyvacijos kūrybai, užduodu sau klausimą: kaip šiuo kūriniu galėtume papildyti mūsų turimą lietuvišką repertuarą? Taip suteikiu sau inspiraciją, prasmę ir poreikį. Kitu – ne užsakymo – atveju pasitaiko, kad kūrybinė idėja ateina tarsi iš niekur. Prisimenu vieną kuriozišką atvejį, kai būdama Graikijoje maudžiausi jūroje, grožėjausi stambiais akmenimis nuklotu paplūdimiu ir galvoje suskambo motyvas. Paknopstomis parbėgau iš jūros, radau piniginėje kažkokį lapelį, nubrėžiau jame penkias linijas ir tą motyvą užrašiau. Kad nebūtų per mažai, įdainavau melodiją į telefoną. Vėliau šis motyvas tapo vienos iš chorinių mano dainų inspiracija. Tiesą sakant, užbaigiau ją vos prieš tris dienas. Tarsi vakar regiu save besiiriančią iš jūros ir bijančią, kad tik nepamesčiau, kad tik tas motyvas nepaskęstų. Tai tik vienas iš pavyzdžių, rodančių, kad idėjos ateina labai įvairiomis aplinkybėmis. Pamenu, kartą, gavusi užsakymą „Gaidos“ festivaliui, ilgai negalėjau rasti sprendimo. Kūrinys turėjo būti skirtas dviem fortepijonams ir dviem perkusininkams. Smegenys buvo tarsi išnulintos, bet staiga, lakstant iš vieno susitikimo į kitą, kilo mintis: Viešpatie, mes gyvename tarsi galopu. Taip atsirado kūrinys „Galopu“, kuris buvo ne kartą sėkmingai atliktas. Turbūt kiekvienas kūrinys turi savo atsiradimo istoriją, kuri kartais būna labai įsimintina ir ryški, o kartais – spontaniška, tarsi atsirandanti iš niekur.
– Jeigu kalbėtume apie „Resurectio“, kurio premjerą išgirsime spalio 16 d., gerai prisimenu, kad pirminė idėja buvo inspiruota freskų, o galutiniame variante freskos virto prisikėlimu. Iš kur toks posūkis?
– Pavadinimas pakito, bet pradinės sąsajos išliko. Kažkada, lankydamasi vienoje iš Padujos koplyčių, pamačiau Giotto di Bondone nutapytą Kristaus gyvenimo, kančios ir Prisikėlimo freską. Ji man paliko labai gilų įspūdį ir jos inspiruota ėmiau pastebėti šios temos freskas kitose šventovėse. Iš jų ir gimė idėja sukurti kūrinį chorui, orkestrui ir dviem solistams. Vis dėlto kūrybos proceso metu stipresnį akcentą įgavo Prisikėlimo tema, čia vystoma ne tik pagal krikščioniškąją liniją. Prisikėlimą mes tapatiname su šv. Velykomis, bet juk dabar – ruduo, visai ne velykinis metas. Dėl mano regėtų freskų ir Dante’ės Alighieri „Dieviškosios komedijos“, kurioje minimi perkeltine prasme visų išgyvenami pragaras, skaistykla ir rojus, tarsi tam tikri gyvenimo etapai, man parūpo žmogiškosios patirties metafora, jos prisikėlimas. Visi esame jau kažkiek metų pagyvenę šioje žemelėje, visi esame kažką išgyvenę ir kartais atrodo, kad tai jau viskas – mirtis. Tokie pojūčiai ateina praradus artimą žmogų, įvykus kokiai nors krizei, kai, atrodo, jau miršti. Tačiau gebėjimas suteikti sau gyvybinių jėgų, tarsi gavus Šventosios Dvasios palaiminimą, gali būti prilygintas prisikėlimui. Ši metafora man pasirodė labai prasminga ir atliepianti žmogiškąją patirtį. Taip, vedami mano regėtų freskų, mes dieviškąją istoriją tarsi perfrazuojame į savo asmeninę, žmogiškąją. Kančia siejama su tamsa, neviltimi, bet jeigu randi savyje jėgų ar gauni kieno nors pagalbą, atgimsti, prisikeli. Tai žmogaus vidinio pasikeitimo, pabudimo istorija. Na, o penkios kūrinio dalys laisvai gali būti traktuojamos kaip muzikinės freskos, per kurias klausytojas nuo tamsumos per kančią, lydimas motinos ašarų, vedamas prie kapo ir atvedamas iki prisikėlimo.
– Dvasinė tematika Jūsų muzikoje užima svarią dalį. Prisikėlimo tematika muzikoje sutinkama išties dažnai. Iš kur ta drąsa imtis jau daug kartų įprasmintos temos, nebijant tam tikro pasikartojimo?
– Kiekvienam kūriniui ateina savas laikas. Dabar matau, jaučiu ir gyvenu premjeros laukimu. Žvelgdama į savo metus suprantu, kad esu etape, kai žmogus linkęs daug ką permąstyti, persvarstyti ir visiškai natūralu, kad, bėgant metams, tampi drąsesnis. Esi daugiau visko perėjęs, peršokęs, įkritęs, puolęs, atsikėlęs – patirtis ir nugyventi metai, nutikusios istorijos, santykis su tikėjimu, su paprastąja žmogiškąja būtimi – visa tai natūraliai atvedė prie šio kūrinio. Esu tikra Kauno patriotė, kultūrinis veiksmas Kaune yra mano gyvenimo variklis, tad laikau labai gražiu sutapimu, kad Kauno valstybinė filharmonija būtent šiuo metu išsakė naujo kūrinio poreikį ir sutelkė tam puikias pajėgas: Kauno valstybinį chorą, Kauno miesto simfoninį orkestrą, dirigentą Robertą Šerveniką ir du puikus solistus: sopraną Guntą Gelgotę ir tenorą Karolį Kašiubą. Man ypač džiugu, kad šie kolektyvai ir šios asmenybės visi, išskyrus Karolį, jau ne kartą yra prisilietę prie mano kūrybos. Vien jau turint omenyje dirigentą R. Šerveniką galima pasidžiaugti, kad ši partitūra jam bus daugiau nei penktoji diriguotų mano stambios formos kūrinių sąraše. Tai išties geras jausmas. Taip pat noriu pasidžiaugti, kad šiame koncerte skambės ne tik mano, bet ir kito su Kaunu glaudžiai susijusio kompozitoriaus – Fausto Latėno – muzika.
Grįždama prie klausimo apie drąsą galiu tik dar kartą akcentuoti, kad ateina laikas, kai norisi pasakyti būtent tai, o ne ką nors kita. Metamorfozės, pabudimo, pasikeitimo ar prisikėlimo momentas ir mano pačios kūryboje jau ne kartą paliestas. Vienas įsimintinesnių atvejų – Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro užsakymu parašytas koncertas altui ir orkestrui „Pabudimas“. Tai visiškai pasaulietinis instrumentinis kūrinys, bet priklauso tai pačiai atsimainymo, naujo pabudimo, arba, kitaip tariant, prisikėlimo temos linijai.
– Įdomu, kas gi būna po prisikėlimo?
– Gali nutikti visaip. Juk, kalbant simboliškai, galima teigti, kad mes visada prisikelsime. Argi taip būna, kad žmogiškąja prasme visą laiką gyventume šviesoje, jausdami dvasinį nušvitimą? Gyvenimas banguoja ir dažniausiai po kurio laiko vis tiek pajunti nepasitikėjimą, nerimą, nusivylimą. Tačiau tai yra ciklas, kuris įprasmintas tiek metų laikuose, tiek Kristaus gyvenime, tiek mūsų pačių gyvenimuose. Norėtųsi, kad mūsų gyvenime dvasinio nušvitimo fazės užimtų kuo ilgesnius laikotarpius, bet iš kasdienės patirties matome, kad gyvenimas nuolatos kinta – mes kažkur atitolstame, mus pasiglemžia buitis, praradimai. Mums nuolatos reikia atsinaujinimo ir prisikėlimo.
Naujausi komentarai