Pagerbti jubiliatės Irenos atvyko gausi Kauno rajono savivaldybės komanda: vicemeras Lukas Alsys, Socialinės paramos skyriaus vedėja Margarita Venslovienė ir Babtų seniūnas Gediminas Pupinis.

„Jūs visą gyvenimą buvote aktyvi ir energinga, tad gražaus jubiliejaus proga norisi jums palinkėti meilės šeimoje ir stiprios sveikatos“, – sveikino L. Alsys.

Irena gimė 1925 m. balandžio 25 d. Šilalės rajone, Smalkvičių kaime, gausioje ūkininkų Bronislavo ir Aleksandros Ragauskų šeimoje: turėjo du brolius ir keturias seseris. Jubiliatė dar paauglystėje neteko tėvo, todėl nuo mažens teko dirbti sunkius ūkio darbus.

Būdama 21 metų ištekėjo už Jono Trumpiškio. Deja, Irenos šeiminę laimę sudrumstė Sovietų Sąjungos pradėti trėmimai. 1951 m. spalio 2 d. kartu su vyru ir dviem vaikais ji buvo išbuožinta ir išsiųsta į Krasnojarsko kraštą, Užuro avininkystės tarybinį ūkį. Pagal sovietų įsakus, į Sibirą tremiama buvo tik Irena, o jos vyras su vaikais būtų likęs Lietuvoje, tačiau šeima nenorėjo skirtis. Jonas pats pasiprašė, kad ir jį ištremtų.

Siekis: I. Trumpiškienė žada sulaukti 114 metų. V. Vaičiūnės nuotr.

Pirmieji tremties metai šeimai buvo ypač sunkūs: vyrą išvežė kirsti miško, o Irena liko viena su mažais vaikais, jiems dažnai trūkdavo maisto. Tačiau I. ir J. Trumpiškiai buvo darbštūs žmonės: įsigijo gyvulių, pasistatė namą; tremtyje susilaukė dar trijų dukterų.

Po Stalino mirties šeima buvo reabilituota, bet grįžti į tėvynę negalėjo, nes į Sibirą buvo ištremti be teisės grįžti į Lietuvą, todėl persikėlė gyventi į Latviją, kaimą netoli Saldaus miesto. Praėjus dvejiems metams, 1962 m. pavasarį, sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Babtuose.

Tėvynėje Irenai, kaip tremtinei, nebuvo leista dirbti net gyvulių fermoje, todėl dirbo statybose pagalbine darbininke.

Jau gyvendama Lietuvoje su vyru susilaukė dar vienos atžalos – sūnaus. Šiandien šimtametė džiaugiasi šešiais vaikais, keturiolika anūkų ir aštuoniolika provaikaičių, dar du netrukus gims. Deja, prieš metus vyriausia Irenos dukra mirė.

Irena dar prieš penkerius metus buvo labai guvi, nuolat skaitydavo knygas, mėgdavo megzti – visi anūkai ir proanūkiai turėjo jos numegztas kojines.

Sukaktuvininkė daug metų dalyvavo Babtų kultūros centro pagyvenusių žmonių ansamblyje – buvo puiki šokėja ir nuostabi pasakininkė. Jos dukros šiuos talentus paveldėjo iš mamos.

Nors fizine sveikata šimtametė nesiskundžia, kaip pati sako: nieko neskauda, tačiau atmintis šlubuoja. Senjorė gyvena su sūnaus šeima tame pačiame name, kurį savo rankomis statė jos vyras.

„Mamai didžiausias džiaugsmas dabar yra mūsų apkabinimai, švelnumas ir bučiniai, kuriuos ji labai mėgsta. Mūsų tėčio nebėra labai seniai, bet nuolat prisimename jį, koks geras žmogus buvo, nagingas“, – prisiminimais dalijosi šimtametės dukra Regina.

Visą gausią šimtametės šeimą vienija bendrystė ir begalinė meilė, kurią Irena su vyru Jonu įskiepijo savo vaikams nuo mažumės. Pati jubiliatė pažadėjo, kad gyvens dar ilgai. „Tikrai sulauksiu 114 metų“, – tikino Irena.