Atsargiai paklausiu, ar galiu jos amžių įvardyti 70+. Pašnekovė nusišypso: savo metų neslepiu, man – 73-eri. Vis dėlto, kai klausausi pasakojimo, neapleidžia mintis, kad G. Marcinkevičienės paroje – daugiau nei 24 valandos: tiek daug ji spėja visko nuveikti.

Dar negali nustygti

„Pagal zodiaką esu Šaulys, negaliu nustygti vienoje vietoje, man reikia judesio. Be to, gyvenimas nėra vien rožėmis klotas. Kartais reikia save pastatyti ant žemės, įtvirtinti. Tokiais atvejais labai gelbsti veikla ir bendravimas. Gerų emocijų suteikia kūryba – piešimas, žaislų mezgimas“, – vardijo pašnekovė.

Šiuo metu Domeikavos biblioteką puošia kūrybingos moters darbai. Tai jau devintoji G. Marcinkevičienės autorinė paroda. Domeikavos gimnazijoje galima pamatyti jos mokinių piešinius.

Domeikavos bibliotekoje senjorė savanoriauja: veda nemokamus piešimo kursus suaugusiesiems ir džiaugiasi, kad norinčių mokytis piešti netrūksta. Taip ji realizuoja save ir suteikia mokymosi džiaugsmo kitiems.

Veikla bibliotekoje užkūrė dar vieną užsiėmimą. „Labai mėgstu skaityti knygas. Tarsi nėra dienos, jei nepaskaitau valandą. Perkaitytą knygą trumpai aprašau. Po kiek laiko man patinka atsiversti, paskaityti, prisiminti“, – šypsojosi pašnekovė. Aktyvi Domeikavos bibliotekos skaitytoja sakė, kad labiausiai jai patiko Liusindos Raili (Lucinda Riley) „Septynių seserų“ ciklo knygos.

Ir dainuoja, ir sportuoja

Liepos 19 d. bus 30 metų, kai G. Marcinkevičienė lanko Domeikavos chorą „Versmė“, taip pat kuria jo fotometraštį, gieda bažnyčios chore. Ruošiantis apžiūroms, su kitais versmiečiais repeticijose užtrunka 2–3 valandas.

Prieš 25 metus moteris pradėjo stiprinti sveikatą: laukų keliukais nubėgdavo 5 km iki kūdros, išsimaudydavo ir tą patį atstumą bėgte įveikdavo atgal. Ji prisipažino, kad pirmiausia teko nugalėti vandens baimę ir išmokti plaukti.

Kai pradėjo mažinti fizinį krūvį, po maudynių jau nebėgdavo, o eidavo ir dainuodavo. Dabar jau kuris laikas nebėgioja, bet rytais daro mankštą ir daug vaikšto. Nėra iš tų madingųjų, kurios skaičiuoja žingsnius, vaikšto savo malonumui, bet kaskart nueina išties nemažą atstumą.

Savanorystė: senjorė veda nemokamus piešimo kursus suaugusiesiems./ G. Marcinkevičienės asmeninio albumo nuotr.

Su vyru kartą per savaitę daro iškrovos dieną. Tokie Marcinkevičių ketvirtadieniai – jau treji metai.

„Negaliu nepaminėti ir savo šeimos. 1971 m. ištekėjau už Vytauto Marcinkevičiaus, užauginome tris vaikus. Turime aštuonias anūkes ir du anūkus, dvi proanūkes ir proanūkį. 2021 m. balandžio 24 d. šventėme auksinį santuokos jubiliejų. Noriu padėkoti savo vyrui, kad mane visur išleidžia, pasitiki manimi“, – kalbėjo pašnekovė.

Kelios naudos

Kartu su kitomis Domeikavos senjoromis ne vienus metus važiuoja į Socialinių paslaugų centrą. Čia G. Marcinkevičienei ne tik patinka bendrauti su darbuotojomis ir kitomis besilankančiomis moterimis, bet ir veiklos.

„Mokėmės piešti ant šilko, kurti odos papuošalus. Esame pagaminę didelį bendrą darbą „Pieva iš arti“: tam pasitarnavo iš žurnalo lapų tūtelėmis susuktos abstrakcijos, nėrėme elementus iš lino didelei vazai, iš džiovintų gėlyčių, lapelių gaminome atvirukus, įrėminome ir pakabinome centro koridoriuje. Iš rudeninių lapų sukome rožytes, tepėme aliejumi ir klijavome karštais klijais ant rėmo“, – ką išmoko naujo, pasakojo aktyvi moteris.

Įvairiapusiškumas: G. Marcinkevičienė prisidėjo prie Kauno kultūros centro ir tekstilės studijos „Gijų sodai“ projekto „Mitinio žvėries kilimas“ kūrimo./ G. Marcinkevičienės asmeninio albumo nuotr.

Pamėgo vaikystėje

Vis dėlto svarbiausia veikla G. Marcinkevičienei yra piešimas. „Aš nuo mažens mėgau piešti, labiausiai patiko įvairios kompozicijos. Mane žavėjo gėlių formos ir jų spalvos. Baigusi mokyklą, pradėjau dirbti „Kaspino“ fabrike, tapiau skareles, o vakarais lankiau dailės mokyklą. Ten labiausiai patiko lieti akvareles, o tuomečiame Stepo Žuko technikume puikiai sekėsi tapyti guašu. Baigusi technikumą, gavau paskyrimą į Dailės kombinatą. Kai ištekėjau ir susilaukiau vaikų, man leido dirbti namuose, gaminau tautinių drabužių karūnas. Vėliau dirbau dailininke-meistre, dariau įvairius dirbinius“, – pasakojo pašnekovė.

Motyvai: labiausiai G. Marcinkevičienę žavi gėlių formos ir jų spalvos. / G. Marcinkevičienės asmeninio albumo nuotr.

Draugystė su daile nenutrūko ir persikėlus gyventi į Domeikavą. Pradžioje dirbo tuometėje Kauno 39-ojoje vidurinėje mokykloje dailės mokytoja, o nuo 1997 m. rugsėjo 1d. iki 2013 m. gegužės – Domeikavos gimnazijoje dailės ir technologijų mokytoja.

„Kai prieš beveik dešimtmetį išėjau į pensiją, irgi negalėjau nepiešti. Toliau su anūke Viktorija dalyvavome „Talentų vakaruose“.Parodos suteikia įkvėpimo toliau dirbti“, – tikino domeikaviškė.

Komentaras

Edita Žaromskienė, Kauno rajono trečiojo amžiaus universiteto vadovė./ Asmeninio archyvo nuotr. 

Genovaitė Marcinkevičienė – aktyvi Kauno rajono trečiojo amžiaus universiteto (TAU) studentė, į šio universiteto veiklą įsitraukusi nuo pat jo įkūrimo, 2012 m. Ji ne tik stropiai lanko paskaitas, bet ir rengia TAU fotometraštį, aktyviai dalyvauja universiteto organizuojamuose renginiuose: sporto fiestose, edukacinėse išvykose, akcijose, projektuose. COVID-19 pandemijos metu parengė ir pristatė savo darbus TAU almanachui „Tegul mūsų darbai kalba už mus“, siuvinėjo herbus Kauno rajono seniūnijų herbų pano. Kasmet aktyviai dalyvauja TAU organizuojamoje akcijoje „Šiltos Kalėdos“: mezga kojines, žaislus vaikams.

Nuo pat pradžių Genovaitė aktyviai įsitraukė į Senjorų apdovanojimų programą: dalijosi savanoriškos veiklos sėkmės istorija, siekdama įkvėpti ir kitus vyresnio amžiaus asmenis aktyviai įsitraukti į visuomeninę veiklą, skirti laiko asmeniniam tobulėjimui ir mokymuisi.

Už nuoširdų savanorišką darbą ir aktyvų dalyvavimą mokymosi visą gyvenimą veiklose ir Senjorų apdovanojimų programoje šiemet sausio 17 d. G. Marcinkevičienė pelnė aukso apdovanojimą.

Labai džiaugiuosi visais aktyviais TAU studentais, o ypač Genovaite, kuri yra ne tik darbšti ir atsakinga, bet ir iniciatyvi ir kūrybinga studentė, savo darbais prisidedanti prie Kauno rajono TAU veiklos puoselėjimo ir garsinimo. Džiaugiuosi, kad man teko garbė būti Genovaitės mokine, drauge dainavome Domeikavos mišriame chore „Versmė“, mūsų draugystė tęsiasi ir toliau.