Architektūrologas – apie laikmečių palikimą | kl.lt

ARCHITEKTŪROLOGAS – APIE LAIKMEČIŲ PALIKIMĄ

  • 1

"50 metų – tiek reikia, kad atsirastų istorinė perspektyva ir galėtume pastatus nagrinėti istoriniu požiūriu", – įsitikinęs Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto dėstytojas, architektūrologas Vaidas Petrulis.

Su aktyviu Kauno modernizmo stiliaus puoselėtoju pasikalbėjome apie modernizmo architektūrai tenkančius iššūkius, architektūros tyrimų svarbą siekiant suvokti laikmečio gyvenimą, šios profesijos vingrybes ir tai, apie ką kalbės mokslininkai bei istorikai po šimto metų.

– Ar žmogus be architektūrinio išsilavinimo gali atskirti, kuris pastatas iš architektūrinės pusės yra vertingas?

– Galima sakyti, kad istoriniai stiliai, kaip barokas, gotika, yra lengviau atpažįstami, jie greičiau patraukia dėmesį, nes tokius pastatus yra įprasta lankyti kaip istorinę ar meninę įdomybę. XX a. architektūroje buvo nuspręsta atsisakyti puošnumo, dekoravimo, imta žiūrėti į erdvę kaip į tūrių, proporcijų ir santykio žaismą. Grožis formuojamas be ornamentikos, tad uždavinys ją suprasti yra sudėtingesnis. Aš manau, kad nemažai žmonių, žvelgdami į tarpukario modernizmo pastatus, kelia klausimą – tai kur tas grožis ir kas čia įdomaus?

Iš esmės, tai nelabai skiriasi nuo dailės. Leonardo da Vinci kūrinius lengva atpažinti kaip meną, bet stebėdami, pavyzdžiui, Paulo Klee darbus ar Kazimiero Malevičiaus kvadratą daug kas gali paklausti, ar čia tikrai tas menas, kurio atvažiavo pažiūrėti į galeriją.

Lengviau suvokiami pastatai, kurie buvo kurti kaip simboliniai ir architektūriniai orientyrai. Antai tarpukario Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejus su M.K.Čiurlionio galerija, Prisikėlimo bažnyčia, karininkų ramovė, centrinis paštas bei keletas kitų objektų iškilo ne tik kaip funkciją atlikę pastatai, tačiau ir kaip reprezentaciniai, miestą puošiantys paminklai. Šią kokybę jie išlaikė iki mūsų dienų.

Tačiau įspūdį apie miestą susidarome per bendrą aplinką, o ne per vieną ar kitą orientyrą. Gyvenamoji aplinka, mokyklos, ligoninės, kiti visuomeniniai pastatai yra lygiai tokia pat svarbi miesto dvasios dalis kaip ir bažnyčios. Pagal juos mes pajuntame, ar miestas dinamiškas, konservatyvus ar šiuolaikiškas. Deja, žmonės šiuos objektus rečiau suvokia kaip vertybę.

Tarpukaris Lietuvai yra labai svarbi tema, kuri turi įvairių pjūvių.

– Ar egzistuoja gera ir bloga architektūra?

– Architektūra arba atitinka savo uždavinį, arba ne. Pavyzdžiui, neseniai feisbuke draugai dalijosi nuotraukomis su specifiniais Rumunijos gyvenamosios architektūros pavyzdžiais. Tai milžiniškos, gausiai dekoruotos pseudopilys. Žinoma, tai atrodo baisiai ir neatitinka įprastų šiuolaikinės architektūros estetinių lūkesčių. Tačiau tam socialiniam sluoksniui pastatai siunčia aiškią ir suprantamą žinią – visiems aišku, kas čia yra "karalius", o kas ne. Tad jei architektūra perduoda savo žinutę, ta prasme ji yra gera ir tinkama.

Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje kyla esminis klausimas: kaip mes suvokiame pastato paskirtį? Ar ją apibrėžia tik užsakovo lūkesčiai, ar tai visgi platesnę reikšmę ir prasmę turintys objektai?

Tenka konstatuoti, kad architektūra nėra vien privatus sumanymas. Pastatą supa aplinka, jis yra matomas ir veikia daugelio žmonių gyvenimus. Tad gera architektūra neabejotinai yra ta, kuri tinkamai perskaito konteksto kompleksiškumą ir geba pateikti unikalų tik šiai vietai, laikui bei bendruomenei tinkamą sprendimą.

– Kokią žinutę mums siunčia tarpukario architektūra?

– Tarpukaris Lietuvai yra labai svarbi tema, kuri turi įvairių pjūvių. Pirmasis – tai oficialiosios istorijos konstravimas. Minėtieji reprezentaciniai pastatai ne tik Kaune, bet ir kituose miestuose ir miesteliuose pasitelkiami iliustruoti mūsų istoriją.

Ir be abejo, šiuolaikinė Lietuva turi glaudesnį politinį bei kultūrinį ryšį su Pirmąja respublika nei su LDK. Tai mūsų identitetui be galo reikšmingas laikotarpis, tad natūralu, kad erdvėje ieškome liudijimų, kuriais remdamiesi galime papasakoti mums svarbią istoriją, ar, galų gale, kur galime susirinkti paminėti Vasario 16-ąją.

Kita dalis – tai gyvenamoji architektūra, kurioje atsiskleidžia ne tik politiniai ar infrastruktūriniai to meto visuomenės sumanymai, tačiau kiekvieno žmogaus indėlis. Kiekvieno, kuris ėmė paskolą, ieškojo architekto, baigusio studijas kažkur Prahoje ar Romoje. Kiekvienas pastatas slepia unikalią istoriją, pasakojančią, kodėl objektas atsirado, kas lėmė, kad jis yra toks, koks yra. Jungdami šias istorijas matome kur kas platesnį laikotarpio paveikslą.

– Apie kokią architektūrą kalbės lietuvaičiai, švęsdami 200 metų sukaktį?

– Galvoju, kad XX a. devintojo dešimtmečio architektūra, ar netgi iki XXI a. pradžioje, ekonominio pakilimo laiku iki krizės statyti pastatai, kuriuos mano kolega Martynas Mankus vadina puikmečio architektūra, jau tampa egzotika. Šiuo metu formuojasi naujos tendencijos. Toks spartus architektūros idėjų kaitos procesas, tiesiog stulbina. Aš tikiu, kad po 100 metų tie architektūriniai sluoksniai bus atpažįstami ir apie tai bus kalbama.

– O ar ne per daug kalbame apie modernizmą? Apie ką kalbėsime toliau?

– Iš tiesų, galima drąsiai pripažinti, kad ypač po 2015-ųjų, kai Kaunas gavo Europos paveldo ženklą, informacijos srautas ir žmonių skaičius, kurie domisi šiuo reiškiniu, akivaizdžiai išaugo. Tačiau toks intensyvus susidomėjimas, ko gero, laikinas reiškinys.

Tuomet, pagal visą logiką, ateis laikas sovietmečio architektūrai. Nors ir dabar yra, kas šiuo periodu domisi, daro profesionalius tyrimus, meninių fotografijų parodas, tačiau visuotinio susidomėjimo dar nėra. Architektūros istorijoje įprasta sakyti, kad istorinei perspektyvai susiformuoti būtina 50 metų laiko distancija. Kiekvienais metais dalis sovietmečio palikimo peržengia šią ribą.

Beje, kalbant apie dėmesį praeities architektūrai, galime įžvelgti paralelių su cariniu laikotarpiu. Tarpukariu visuomenė išgyveno labai panašias reakcijas, kokiomis mes dabar žvelgiame į sovietmečio pastatus. Didžioji dalis pastatų buvo pragmatiškai pritaikyti, tačiau svarbiausių architektūrinių simbolių dėl politinių motyvų siekta atsikratyti. Ko gero, žinomiausias pavyzdys – diskusijos, ar verta griauti Kauno Soborą.

Kita vertus, tikiu, kad tarpukaris išliks įdomus ne tik dėl kelių saugomų paminklų, tačiau ir todėl, kad būtent šio laikotarpio pastatai kuria charakteringas, savitą, unikalią dvasią turinčias erdves. Kaune dabar yra apie 6 tūkst. pastatų, pastatytų tarpukariu. Tad tol, kol žmonės šiuose pastatuose gyvens, dirbs, mokysis, tol apie tarpukarį bus kalbama.

Rašyti komentarą
Komentarai (1)

NUO

kalbų -prie darbų -reikėtų pradėti sparčiau tvarkyti unikalų Kauno modernizmą ,nes gerokai apšiuręs yra ir nerūpestingai alinamas toliau

SUSIJUSIOS NAUJIENOS