Sąjūdis pakvietė į savivaldybę

Šiandien jo pusėn liejasi liaupsės, padėkos ir įvertinimai, deja, per vėlai. Senovės baltų vėlių dievas Vėlinas jau vedasi Audrį į požemių karalystę. O kol buvo čia, jo bekompromisę poziciją dažnai lydėjo šnypštimas portalų komentaruose, pasirašytuose netikrais vardais: „Ir ką gi jis gero yra suprojektavęs, vertingo nuveikęs?“

Kas šiandien socialiniuose tinkluose rauda Audrio ar siunčia užuojautas jo artimiesiems, ranką prie širdies pridėjęs turėtų savęs paklausti: ar pasakei palaikymo žodį jam, pjudytam, kad neišlaikęs pokštelėjo ciniškam tarpukario vilos Žaliakalnyje griovėjui? Ar nenutraukei projektavimo sutarties, kai jo, įklimpusio bylinėjimosi pelkėje, projektai ėmė strigti? Ar neužginčijai jo nuomonės vien dėl savo asmeninės naudos?

Pavardė įpareigoja. Visą laiką į Kauną iš Vilniaus atsikrausčiusio A. Karaliaus buvo daug ir visur. „Po dviejų savaičių, kai 1984-aisiais pradėjau dirbti Kauno miestų statybos projektavimo instituto architektu, panagėse pajutau kaži kokį nerimą. Pakalbėjau su bendradarbiu Algiu Kanču, jis sakė: „Eik pas Pablą (Algirdą Kaušpėdą), jis irgi turi neišsipildžiusių muzikinių svajonių. Gal praeis...“ Taip susipažinau su Kaušpėdu, jis labai nudžiugo išgirdęs ketinimą užversti Kauną architektūrine roko produkcija ir pasiprašė į sąrašą, – apie įžūloką bandymą gūdžiu sovietmečiu įkurti roko grupę „Folksvagen“ yra pasakojęs Audrys. Tada jį kalbinau Romualdo Požerskio fotoalbumui „Menininkai ir mūzos.“ Iš pradžių muziką lipdėme visi (Arūnas Povilauskas, Gediminas Jurevičius, A. Kaušpėdas ir Arūnas Blūšius), aš rašiau kai kuriuos tekstus, grojau vadinamąja „block“ fleita ir tūba. Pirmajame „Folksvagenų“ koncerte su Blūšiumi „darėme judesį“ ant scenos, kurią atstojo keturi sustumti stalai, užkloti kažkokiu audeklu. Mūsų „frontmenas“ ant scenos netilpo, dainavo papėdėje ir mezgė kontaktą su publika. Buvome paruošę gal penkis gabalus. Publika šėlo, reikalavo biso. Buvom orūs – biso nebuvo. Nes, atvirai kalbant, nebuvo ką ir duoti – daugiau dainų tiesiog nemokėjome. Visgi koncertas buvo skandalingas, įtaigus ir su pasekmėmis. Tapo aišku, kad vienkartinio pasirodymo nepakaks. Po pusmečio, kai manęs grupėje nebeliko, „Folksvagenai“ virto „Antimi“.“

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę apvalūs Audrio akinukai švietė pirmojoje vėl nepriklausomo Kauno valdžioje.

„Posovietinė kadrų keitimo banga tuomet ritosi per Lietuvą. Kauno vyriausiuoju architektu tapau 1990-ųjų rugsėjį, pakviestas Sąjūdžio žmonių. Man buvo 29-eri. Tikėjau, kad viskas bus kitaip. Bus gerai. Geriau negu „prie ruso“.

Mano, kaip vyriausiojo architekto, užduotis buvo labiau ne spręsti architektūros klausimus (nors būta ir šito), o konvertuoti miestą iš sovietinės sistemos į europinę, kapitalistinę, grįstą privačia nuosavybe“, – tai originali Audrio citata iš interviu „Moters“ žurnalui prieš keletą metų. Tai buvo laikas, kai interviu iš A. Karaliaus, išskyrus teismų reporterius, retai kas ėmė.

Savivaldybės rūmuose Audrys ilgai neužsibuvo. „1991-aisiais jaunoje valstybėje tvyrojo milžiniška politinė įtampa. Ekonominė blokada, Vakarų trypčiojimas, sausio kariniai konfliktai, beveik nevaldomas ekonominis virsmas, destrukcija Kauno miesto taryboje... Neatlaikęs įtampos gegužę nusižudė Kauno vicemeras Saulius Gricius (vos 28-erių!). Birželį atsistatydino meras Vidmantas Adomonis. Tą pačią dieną atsistatydinome ir mes, V. Adomonio bendražygiai. Buvau maksimalistas, išėjau į niekur. Namie laukė trys vaikūzėliai: septynerių Džiugas, penkerių Urtė ir ką tik gimusi Viltė. Tačiau neprapuoliau. Grįžau į architektūrą, nors ir vienas kaip pirštas“, – tąkart prisiminė Audrys.

Erdvės: „objektų“ (taip architektai vadina savo suprojektuotus pastatus) architektūros A. Karaliui nepakako, jam rūpėjo didesni masteliai. / E. Ovčarenko / BNS nuotr.

Kūrybinė energija ir ironija

Netekęs galimybės Kauną iš sovietinio į europinį konvertuoti globaliai, A. Karalius šį darbą tęsė lokaliai – iš Raudonosios armijos į Savanorių „konvertuotame“ prospekte 2000-aisiais pasaulį išvydo „Los Patrankos“ (pavadinimas – žinoma, ©Karalius), negailestingo laikmečio numarinto kino teatro pasakiška reinkarnacija į klubą, 2002-aisiais už trijų sankryžų – buvusi baldų parduotuvė, perrengta mūsų kraštuose dar nematytos žaismės fasadu, o viduje papuošta ironiškais raudonais laiptais, atseit, raudonu kilimu, nutiestu naujiesiems lietuviams, atvykusiems įsigyti plytelių, unitazų ir šviestuvų.

Keli žingsniai į šalį nuo Savanorių prospekto, Aušros gatvėje, sovietmečio baldų fabrikas „Karigė“ pagal A. Karaliaus su kolegomis parengtą projektą konvertuotas į „Aušros“ gyvenamąjį kompleksą. Perkurtas buvusio statinio praeities gabaliukas – užapvalintas fasadas – žalių siauručių gatvelių susikirtime švyti ryškiu raudoniu. „Kai į galvą atėjo šis sumanymas, širdyje tapo ramu – žinojau, kad konkursą laimėsime“, – tada sakė Audrys. Statytojo skelbtas architektūrinis konkursas (su premijomis!) buvo to meto naujovė. A. Karalius ir kiti garsiausi Kauno architektai entuziastingai populiarino šią užsieniuose įprastą praktiką.

Pavardė įpareigoja. Visą laiką į Kauną iš Vilniaus atsikrausčiusio A. Karaliaus buvo daug ir visur.

Rūpėjo didesni masteliai

Tačiau „objektų“ (taip architektai vadina savo suprojektuotus pastatus) architektūros A. Karaliui nepakako, jam rūpėjo didesni masteliai. 2003-aisiais Audrys su kitais Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus aktyvistais visa galva pasinėrė į Centrinės miesto dalies bei Nemuno slėnio idėjinio architektūrinio-urbanistinio konkurso rengimą, kiek apgailestavo, kad negali pats dalyvauti, nes yra vertinimo komisijoje. Nors visos šiame konkurse pristatytos idėjos dabar jau yra supeliję savivaldybės šiukšliadėžėse (išskyrus pėsčiųjų tiltą iš Nemuno salos į kitą krantą ir poziciją, kad saloje galimi tik visuomeninės paskirties statiniai), kad būtumėte matę, kokį susidomėjimą tada sukėlė konkurso projektų svarstymas – buvo tikra kūrybinės minties, sveikų diskusijų puota!

2004-aisiais A. Karalius parengė Kauno laisvosios ekonominės zonos urbanistinę koncepciją. Tais pačiais metais po audringų, verslo spaudimu pažymėtų diskusijų Karaliaus Mindaugo prospekte prasidėjo prekybos centro „Akropolis“ su antžeminiu daugiaaukščiu garažu statybos. Audrys ne kartą kėlė į viešumą, kad tik užsakytuose reklaminiuose straipsniuose būsimasis garažas blizga stiklo sienomis, palengvinančiomis jo monstrišką, barokinę Karmelitų bažnyčią užgožiančią prigimtį. Kad tik tuose straipsniuose piešiamas prie garažo konstrukcijų prikabintas tiltelis į Nemuno salą, o prekybos centro „suprivatizuota“ viešoji gatvelė su suoleliais, medeliais yra atvira ištisą parą.

Be to, ne tik Audrys, visas Kauno architektų elitas matė: pavojingai arti miesto centro kylantis didžiulis prekybos centro tūris Laisvės alėjai neša mirtį. A. Karalius buvo vienas entuziastų skelbti tarptautinį idėjinį urbanistinį architektūrinį Laisvės alėjos sutvarkymo konkursą „Laisvės alėja – europietiška bendravimo erdvė“. Ar dar pamenate, kokio kauniečių susidomėjimo jis sulaukė? Kaip palapinėse Laisvės alėjoje žmonės tyrinėjo vizualizacijas, kaip ginčijosi, kaip buvo pasiryžę savo kūnais užstoti kai kuriuose projektuose numatytas iškirsti pėsčiųjų alėjų liepas?

2005-aisiais Audrio kartu su kolegomis Rimvydu Paliu, Gintaru Prikockiu ir Asta Prikockiene parengtą „Naujojo kranto“ urbanistinę viziją (t. y., dešiniojo Neries kranto prie Brastos gatvės konversiją) Kauno valdžia vežė į Kanų nekilnojamojo turto parodą. Tačiau realybėje įgyvendinama ne ji. Kai kartą gatvėje sutikau Audrį gana juodą jo gyvenimo dieną, nušvito tik prabilęs apie derinamą „kuklų 20 aukštų dangoraižį“ prie Petro Vileišio tilto Vilijampolėje. Pasakė tikįs, kad jis iškils. Atrodo, šis užsakovas liko ištikimas architektui, dievinusiam vandenį ir kūrybą šalia jo. „Laisvalaikio užsiėmimas? Jūra“, – taip vienąkart į interviu klausimą atsakė Audrys.

Išsaugota „Romuva“, paštas

Už tai, kad kino teatras „Romuva“ vėl veikia ir yra atviras kiekvienam, nusipirkusiam bilietą, kad Centrinis paštas tampa Nacionaliniu architektūros institutu, po rekonstrukcijos lauksiančiu visų lankytojų, turime būti dėkingi ir Audriui. „Žmonės kavingais veidais už „Romuvos“ kino teatro išsaugojimą“, „Paštininkų grupė“ – tai A. Karaliaus užkurti visuomenės sambūriai. „Kiekvienas žmogus daro tai, ką mato esant teisinga ir reikalinga“, – savo pilietinę poziciją yra paaiškinęs Audrys. Atrodo, ji tokia aiški ir paprasta, bet kažkodėl kitų ne visada priimta.

Netekęs galimybės Kauną iš sovietinio į europinį konvertuoti globaliai, A. Karalius šį darbą tęsė lokaliai.

Naujamečiai Architektų namų karnavalai, architektų profesinės šventės dienos piknikai Pažaislyje, vienos dienos festivalis „Okupacija“ Mėsos kombinate, ketverius metus jo biuro rūsyje veikęs neformalus klubas „Būda Piloto“, kuriame yra didžėjavęs Lietuvos dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas, Talino universiteto profesorius Reinas Raudas, semiotikos profesorius Alfredas Sennas, tapytojas Audrius Gražys, architektė Audra Kaušpėdienė, tapytoja Miglė Kosinskaitė, „Švento reikalo sala“ – architektų akcija Neries salelėje priešais Kauno pilį – be Audrio šios meniškos šėlionės buvo neįsivaizduojamos. Aišku, jų būta daugiau, ir ne tik Kaune. Palieku jas prisiminti kitiems. Kaip ir kitas akimirkas, nuspalvintas „karališkais“ naujadarais, juokučiais, taupiu „karališku“ šypsniu pro pražilusius ūsus ir barzdą.

P. S. Jei kada sugalvotumėte Audrio, ne tik architekto, bet ir melomano, atminimą pagerbti muzikos kūriniu, kartą jis pasidalino savo mėgstamiausiais: lietuviai Bronius Kutavičius, Liudas Mockūnas, Algirdas Klova, Vytautas Kernagis, „Merope“, Donis, latviai – Sniedze Praulinia, Raineris Kauperis, „Sus Dungo“, estai – Arvo Partas, „Jäääär“, vokietis Stephanas Micusas, italas Vito Paternosteris, portugalas Bernardo Sassetti, islandų grupė „Sigur Ros“, japonas Ryuichi Sakamoto.