Paskutiniai štrichai
„Kuo daugiau karo už lango, tuo daugiau paskutinės minutės viduje“.
Tokį įrašą Audrys Karalius paliko savo mirties dienos rytą. Vėliau, jau po žinios apie jo mirtį, šį įrašą kai kurie vadino pranašišku.
Tačiau tą paskutinį šeštadienį kartu su A. Karaliumi dirbęs istorikas Jonas Palys jokių pranašiškų ženklų nepastebėjo. Jau keletą metų A. Karalius kūrė filmą „Palio miestas“ apie šią vasarą mirusį architektą Jurgį Rimvydą Palį.
„Audrys nesielgė kaip nors kitaip, buvo įprasta darbinė nuotaika. Dirbome prie būsimo filmo apie mano tėtį, kurį pradėjome prieš kokius trejus metus. Filmui reikėjo paskutinių štrichų, – A. Karaliaus mirties dienos momentus prisiminė J. Palys. – Audrys sakė išvakarėse parašęs daug laiškų rėmėjams, nes filmui užbaigti trūko lėšų. Filmo „Palio miestas“ idėja 100 proc. priklauso jam. Audrys ir mano tėtis bendradarbiavo daugeliu klausimų. Aišku, kai kuriais atvejais jų nuomonės nesutapdavo, bet sutapo esminis požiūris. Mums labai patiko Audrio idėja kurti šį filmą ir mes tai labai palaikėme.“
Audrys jautėsi savo stichijoje būdamas nepatogus. Jo gyvenimo pašaukimas buvo būti nepatogiu.
J. Palys prisiminė, kad filmuojant, dar prieš J. R. Palio ligą, A. Karalius prasitarė, jog labai gailisi apie vieną architektą (J. Palys neprisiminė kokį) nesukūręs filmo. Žmogus mirė. A. Karalius norėjo įamžinti J. R. Palį, jo vizijas, jo miestą.
Trijų žmonių keliai sutapo tik nutolus: apie vieną filmas liko nesukurtas, apie kitą – neužbaigtas, o A. Karalius pasitraukė filmuodamas paskutinį epizodą.
„Audrį pažįstu nuo 1989 m. Dirbau pas brolį laikraštyje „Noriu“. Jis mane vadindavo Paliuku. Audrys su mano tėčiu kartu dirbdavo, tai man ta draugystė buvo natūrali. Net negalėčiau pasidalyti pirmu įspūdžiu apie Audrį, nes jis mano gyvenime nuo penkiolikos metų“, – J. Palys šypteli, kad abu architektai – J. R. Palys ir A. Karalius – turėjo panašumų.
„Audrio charakteris nebuvo lengvas. Ir su klientais, ir su visais kitais jis gana sudėtingai bendraudavo. Jis buvo bekonformistinis. Buvome netgi susipykę dėl muzikos ir net vieni kitus išmetę iš draugų feisbuke, bet vėliau vėl visi vieni pas kitus grįžome. Jie abu buvo bekonformistiniai. Tiek Audrys, tiek mano tėtis, kuris irgi keldavo skandalų, jei jam kas nors atrodė netinkama. Pamenu, dar sovietmečiu buvo planas nugriauti smetonišką įvažiavimą į Kauno klinikas, suprojektuoti ir pastatyti naują. Tėtis išplėšė projekto lapus, sudraskė ir sumetė į šiukšlių dėžę, drausdamas griauti Kauną. Prisiminkime namą Žaliakalnyje, kurio griovimą stabdė Audrys, apsistumdymus, bylas. Audrio palikimas ir yra jo bekonformistiškumas: tiesiai kalbėti apie blogybes.“
Ir priešai atmins pagarbiai
Žinia apie A. Karaliaus mirtį Lietuvos architektų sąjungos pirmininką Gintarą Balčytį pasiekė Italijoje. „Esu Venecijos architektūros bienalės Lietuvos paviljono kuratorius. Kviečiau architektus atvažiuoti ir paskambinau Audriui, – vieną paskutinių pokalbių su A. Karaliumi prisiminė G. Balčytis:
Audrys iš karto užsikabino. Sakau jam: „Važiuojame“. O jis: „Ne važiuojame, o plaukiame“. Sutikau. Jis apsidžiaugė, sako: „Jei tu sutinki, tai plaukiame į Veneciją, ieškau kapitono.“
Jis iš karto puolė ieškoti kapitonų, bet po kiek laiko atsiprašė, kad nepavyks, nes išsiaiškino, kad į Veneciją neįplauksi su užsienio laivu, su užsienio kapitonu, na, vietinė, a la mafija. Tačiau vis tiek svarstėme suorganizuoti kokį nors plaukimą gal ant plausto ar kaip nors kitaip. Būtų gerai buvę, gaila, neįgyvendinta idėja liko tik atsiminimuose. Tikiu, kad būtume kaip nors atplaukę į tą mūsų bienalę.“
G. Balčytis ir A. Karalius pažįstami nuo studijų laikų. Abu mokėsi Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas), abu gavo paskyrimus į Kauną: A. Karalius – į Miesto projektavimo institutą, G. Balčytis – į Žemės ūkio projektavimo institutą.
„Tai, galima sakyti, visus tuos 40 metų su juo ir džiaugsme, ir liūdesyje praleidome. Mes kartu nedirbome, bet dalyvavome bendroje veikloje per jo prizmę. Jis puolė leisti jaunųjų architektų katalogus, rengti parodas, o kai ėmė leisti architektūros žurnalą, tai susitikti su juo buvo kasdienybė, – aktyvų ir visuomenišką A. Karalių G. Balčytis mena nuo pirmųjų studijų metų. – Prisiminimų yra begalė. Audrį užvesdavo didelės idėjos. Idėjos buvimas buvo jo egzistencijos būdas. Be idėjos nėra prasmės ką nors daryti.“
Kauno architektūros problemos, G. Balčyčio nuomone, vienokiu ar kitokiu būdu buvo paviešintos A. Karaliaus pastangomis, tad čia jo nuopelnas Kauno bendruomenei. Nors pokalbiu nesiekėme sudėlioti viso nuoseklaus A. Karaliaus asmenybės paveikslo, bet G. Balčytis išskyrė ir ypatingą A. Karaliaus žodžio kandumą.
„Audrys turėjo Dievo dovaną rašyti, bet, iš kitos pusės, kandumo jam irgi netrūko. Kartais nebūtinai tas kandumas būdavo taiklus. Tiesmukiškas požiūris, iš vienos pusės, turi teisingą kryptį, o štai metodai gali būti ir kitokie. Matyt, kartais ir jį užknisdavo vynioti žodį į vatą. Jis anksčiau buvo nuosaikesnis, buvo ir aštresnių pasisakymų, bet ateina laikas, kai žmogus nustoja vynioti žodį į vatą, – pastebėjo G. Balčytis. – Be jo sunku įsivaizduoti tolesnį ne tik architektūrinį, bet ir kultūrinį Kauno gyvenimą. Dauguma, nesvarbu ar jis draugavo, ar pykosi su jais, atsimins jį su pagarba. Bet kokio rimto reikalo pagrindinis dalykas yra idėja ir gebėjimas tos idėjos laikytis. Tai gerbia visi – ir draugai, ir priešai. Esu tikras, kad jį atsimins kaip tikros idėjos žmogų.“
Stichija būti nepatogiam
„Kažkada labai seniai, prieš kokius trejus ar ketverius metus, birželio mėnesį, A. Karalius sumanė liepos 1-osios Architektų dienai sudėlioti architektuomenės grojaraštį „Spotify“ platformoje ir į šį reikalą pavadino mus su Egle Bazaraite.
Formatas buvo toks: visi po dešimt dainų, bet iš eilės po vieną, – man burtai lėmė pradėti, tad pradėjau nuo Wimo Mertenso „Iris“. Sukome ratą po rato ir išėjo toks maloniai melancholiškas, architektūriškai snobiškas kratinys, kurį malonu paklausyti, kai sieloje reikia ramybės“, – feisbuke prisiminė architektas Lukas Rekevičius.
Architektų diena minima spalio pirmą pirmadienį. Tai Pasaulinės architektūros diena, paskelbta 1996 m., nors anksčiau Architektų diena buvo minima liepos 1-ąją. Liepos 1-oji, sako L. Rekevičius, buvo Audrio sugalvota Architektų diena: „Kad suburtų architektų bendruomenę, jis vis ieškodavo prasmės, kaip tą Architektų dieną švęsti ne tik šventimo būdu. Grojaraštis ir buvo jo mintis.
Kiekvienos dainos įkėlimas į tą grojaraštį išėjo kaip dialogas, atsakymas į prieš tai kažkurio įkeltą dainą. Toks ne šiaip grojaraštis, o dialogo būdu surinktas. Aš sakau kažką, o kitas atsako įkeldamas dainą, Audrys keldamas dainą apibendrina, užduoda toną kitam raundui. Toks formatas tuo metu atrodė džiaugsmingas, o dabar atrodo net ir prasmingas.“
L. Rekevičius nepamena, ar kada kalbėjo su A. Karaliumi apie muziką. Nebent kur nors kartu išgirsta muzika priversdavo pakelti antakį, vadinasi, abu sureagavo panašiai į tai, ką išgirdo. Tačiau tai buvo labiau atsitiktiniai momentai, o ne koks nors kryptingas pokalbis. Labiau atsitiktiniai susižvalgymai.
„Yra toks posakis: jeigu reiškinį tikrai supranti, turi sugebėti jį apibūdinti 3–5 sakiniais. Jei to reiškinio nesugebi apibūdinti 3–5 sakiniais, vadinasi, tu jo iki galo nesupranti.
Aš galėčiau bandyti daugiau nei 3–5 sakiniais aiškinti, kas buvo tas Audrys Karalius ir kaip aš jį bandyčiau apibūdinti, bet kadangi negalėčiau jo apibūdinti 3–5 sakiniais, tai, matyt, aš jo iki galo nesupratau.
Audrys buvo ypač daugialypis ir daugiabriaunis personažas. Net skaitant postus, kai dabar visi su jais išlindo, dažnas rašo, kaip nemalonu, kad susipykome ir nespėjome susitaikyti. Sukeldavo konfliktą ir įtampą, bet anksčiau ar vėliau grįždavo į susikalbėjimą.“
A. Karalius save pristatydavo kaip nemalonų, nepatogų žmogų. L. Rekevičiui jis ir asocijuojasi kaip nepatogus, nes visą laiką keldavo fundamentalių klausimų, kurie kasdavosi po komfortiško būvio pamatais: „Nepatogumas yra Audrį gerai apibūdinantis bruožas. Kiti jaučiasi nepatogiai būdami nepatogūs. Audrys jautėsi savo stichijoje būdamas nepatogus. Jo gyvenimo pašaukimas buvo būti nepatogiam.“
Susitaikyti geresniame pasaulyje
„Kai išgirdau žinią apie Audrio mirtį, mane ištiko šokas. Buvau įsitikinęs, kad šis stiprus Žmogus, šis Kovotojas tikrai pergyvens mus visus, kad jo ugnis bus nešama kone amžinai. Šokas ištiko dar ir todėl, kad planavau su juo susitaikyti, bet vis neatrasdavau laiko, o gal – ryžto“, – atvirai ir skaudžiai sau pačiam feisbuke prabilo Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius dailininkas, filosofas Arūnas Gelūnas. – Vadinasi, nebuvau susitaikęs. Vadinasi, dabartinis aš nebuvo A. Karaliaus draugas. Tačiau idealiame pasaulyje, kokiame nors geresniame, metafiziniame, anapusybės plotuose, galbūt vėl tai įvyks.“
Kadaise buvę labai artimi draugai, praleisdavę kartu daug laiko, diskutuodavę iki išnaktų apie meną, architektūrą, Lietuvos dabartį ir ateitį. A. Gelūnas neabejoja, kad ir šiandien turi daug juos jungiančių dalykų. Ko gero, kaip ir kiti nespėję susitaikyti.
„Tiesiog jo bendražygiai, ko gero, neišlaikydavo tos bendražygystės dėl radikalaus jo pasisakymo už vertybes – jis jų nuosekliai laikėsi, nepripažino kompromisinių sprendimų niekur.
Tikėjimas vertybėmis, visuomenės dialogo galimybėmis, visuomenės gebėjimu susitvarkyti ir atrasti geriausią, pilietišką variantą – buvo ta idėja, kuria jis buvo įtikėjęs.
Tačiau tikrovėje tai reiškė daugybę susidūrimų su valdžios institucijomis, sprendžiančiomis agentūromis ir t. t. Buvo ir ta kita pusė – nuolatinio konfliktavimo.
Vienų akyse tai jį pavertė beveik šventuoju, kuris vienas kovoja prieš visas negeroves, labai mažai turėdamas bendražygių, kurie jį palaiko. Kitų akyse, aišku, jis buvo persona non grata. Turbūt todėl, dabar išgirdus jo pavardę, kai kurie žmonės dreba“, – pastebėjo A. Gelūnas.
Vertybių gynėjas
„Jis buvo kultūros profesionalas ir gurmanas – ne tik architektūros. Architektūra jam buvo kaip geresnio pasaulio pažadas. Jis turėjo marškinėlius su užrašu „Architektūra yra sustingusi muzika“. Architektūrą jis matė kaip universalesnę visos kultūros metaforą, kurioje jis jautėsi profesionalas“, – tęsė A. Gelūnas.
„Labai išskirtinis, į nieką nepanašus. Tikrai nepažįstu kito žmogaus, nors truputį panašaus į A. Karalių su visa jo savybių kolekcija, erudicija, kultūros išmanymu, domėjimusi viskuo ir tų nepaprastai plačių ryšių, bendradarbiavimo su įvairiais žmonėmis, įvairiose organizacijose.
Kartais visiškai nepažįstami žmonės su puikia iniciatyva, originalia idėja – pilietine ar kultūrine – Audrį sužavėdavo ir jis akimirksniu susidraugaudavo. Taip plėtė savo „gentį“, kur žmonės tikėjo dalykais, kuriais tikėjo ir jis. Ta „gentis“ buvo nemaža.
Net jei žmonės nebuvo artimi draugai, jie jautėsi vertybiškai tos „genties“ dalimi. Galima matyti, kas vyksta socialiniuose tinkluose. Tai nėra netikėta, nes jo vertybinė pozicija buvo labai įkvepianti.
„Vertybių gynėjas Audrys“ – galima būtų užrašyti ant paminklų. Nors jis pats buvo šmaikštaus, ironiško intelekto ir yra sakęs apie savo antkapį: „Užrašykite, kad darbo valandos nuo 1960 iki 2040 m. gruodžio 20 d.“, – A. Karaliaus žodžius prisiminė filosofas.
Neišsipildė darbo valandų prognozė – jos baigėsi žymiai anksčiau. Tačiau A. Gelūnas tiki, kad šmaikštūs Audrio žodžiai, pasakymai, pamokymai, vertybiniai pagrūmojimai turėtų likti atmintyje labai ilgai: „Manau, jeigu jis būtų prisimintas kaip šviesos nešėjas, su dideliu pilietiškumu ir kokybiškais, šviesiais sprendimais, viešojo ir kultūros lauko gynėjas – tai jam būtų didelis pasitenkinimas.“
R. Požerskis: jis kaip miesto sąžinės simbolis
A. Karaliaus inicijuoti karnavalai Kauno architektų namuose neprasprūdo pro žinomo Kauno fotomenininko Romualdo Požerskio objektyvą, kaip ir pirmasis „Folksvagenų“ su A. Karaliumi, vėliau virtusių „Antimi“, koncertas.
„Aš jį sutikdavau beveik kiekvieną dieną Vilniaus gatvėje. Mano pasisveikinimas su juo būdavo „Kur Karalius pėsčias eina?“ Mūsų bendravimas vyko tokia linksma forma, – šypteli fotografas R. Požerskis. – Jo suvokimas buvo tai, kad architektūra turi didelę įtaką ne tik žmogui, bet ir valstybei. Be to, architektūros ilgaamžiškumas įpareigoja, nes ji išliks kaip priminimas apie praeitį. Sakyčiau, A. Karaliaus buvo karališkas požiūris į tai – aštrus, kritiškas, su didele moraline atsakomybe.
Manau, jis džiaugtųsi, jei žmonės prisimintų jo pilietiškumą, norą išsaugoti paveldą, priešinimąsį grubiam to paveldo naikinimui. Jis kaip miesto sąžinės simbolis.“
Naujausi komentarai