COVID-19 PERSIRGĘS KAUNIETIS: NESUPRATAU, SIRGAU AR ATOSTOGAVAU?

Portalui kauno.diena.lt parašė kaunietis Benas (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi), kuris neseniai persirgo COVID-19. Jis virusą vadina ne liga, o namų areštu. Pasak lengva viruso forma persirgusio 40 m. vyro, simptomai buvo tokie švelnūs, kad, jei ne priverstinė izoliacija, būtų nesusimąstydamas ėjęs į darbą.

„COVID-19 pristatoma kaip Dievo rykštė ar prakeiksmas, tačiau mano atveju pats žiauriausias jo simptomas buvo priverstinė saviizoliacija, kuri gali ir ligą įvaryti.

Ne, tikrai nebandau pasakyti, kad šios ligos nereikia saugotis. Būtinai reikia, būtina saviizoliuotis, nes daugybei žmonių ši liga gali sukelti labai rimtų komplikacijų, tačiau mano ir kelių mano pažįstamų atveju, gripas ar net stiprus peršalimas yra sukėlęs žymiai daugiau nemalonių potyrių nei COVID-19.

Mano atvejis nebuvo besimptomis – išgyvenau beveik visus simptomus, tačiau jie buvo tokie švelnūs, kad kitu atveju būčiau drožęs į darbą ir nesukęs sau galvos.

Viskas prasidėjo nuo keistoko akių skausmo, kuris persekiojo pora dienų iki viruso nustatymo. Nelabai kreipiau į tai dėmesį, nes daug dirbu kompiuteriu. Tačiau po poros dienų pajaučiau nugaros skausmu, „kaulų laužymą“ ties mentimis. Grįžus namo savijauta paprašė dar ir termometro, kuris parodė 37,4 laipsnio. Per porą valandų ji nukrito, bet savijauta buvo keistoka, ne visai gripo. Nutariau išsitiri. Ryte, važiuodamas tirtis, dar jaučiausi keistai, tačiau save jau bariau, kad dėl porą valandų pasisvečiavusios temperatūros išskydau ir neinu į darbą. Tačiau tyrimas buvo teigiamas. Saviizoliavausi.

Jei ne tas teigiamas testas, su tokiais pojūčiai eičiau ir į darbą, ir į barą, dar ir draugų į svečius pasikviesčiau.

Per pirmąją savaitę patyriau beveik visus COVID-19 atributus: pirmąsias kelias dienas maudė nugarą, beveik visą savaitę skaudeno galvą, beveik po savaitės porai dienų praradau skonio receptorius, viską vainikavo vieną dieną trukęs skaudus kosulys. Viskas. Per visą tą laiką dėl galvos skausmo išgėriau tris tabletes, visi kiti simptomai vargino labai menkai, jei ne tas teigiamas testas, su tokiais pojūčiai eičiau ir į darbą, ir į barą, dar ir draugų į svečius pasikviesčiau.

Savijauta netrukdė užsiimti kita veikla: nuo pat antros saviizoliacijos dienos plušėjau kieme, skyniau obuolius, susitvarkiau rakandus sandėliukuose, įsirengiau skersinį prisitraukimams, pradėjau daryti atsispaudimus, pritūpimus, ko namuose jau seniai nesu daręs. Kai buvo liūdna, užsikurdavau pirtį, kone kasdien kieme viriau troškinius kazane arba kepiau šašlykus, beveik kasdien gėriau alų arba vyną. Žodžiu, nerimas persekiojo vos keletą pirmųjų dienų, kol paaiškėjo, kad nieko neužkrėčiau (nei bendradarbių, nei artimųjų), o vėliau – pats geriausias namų areštas, jei toks gali būti. Visiems skambinusiems ir smalsavusiems atsakydavau, kad nežinau, ar sergu, ar atostogauju. O ir skambinusiųjų tonas ėmė greitai keistis – pirmąją savaitę visų balsuose jautėsi užuojauta, o antrąją – pavydas, kad jau tai būsiu perėjęs ir, galbūt, turėsiu imunitetą.

Pasikartosiu – šio viruso nelaikau nepavojingu, tačiau jis tikrai nėra visas savo aukas guldantis virusas. Per tą laiką kalbėjau su keletu pažįstamų, kurie tuo metu jau sirgo arba buvo persirgę. Visi jie pasakojo, kad nemalonūs potyriai tęsėsi keletą dienų ir nebuvo labai žiaurūs, vienintelis, kuris užsitęsė – kvapo ir skonio receptorių praradimas. Man jie dingo porai dienų. Tik po to prisiminiau, kad turiu butelį ne paties skaniausio alkoholinio gėrimo – galėjau išnaudoti progą suvartoti jį be kančių. Na, gal kitą kartą.“