D. BABILAS: SAVO IŠĖJIMU NORIU BŪTI PERKROVOS DALIMI

Nors ir paliko Kauno įvairių tautų kultūrų centrą, atsiriboti nuo tautinių mažumų gyvenimo Dainius Babilas negalvoja, o kol bręsta naujiems iššūkiams, kremta studijas Jungtinių Tautų institute ir svajoja apie gitaros pamokas.

Sprendimas – ne per dieną

Tądien, kai susitikome, D. Babilas į kartonines dėžes tebedėliojo sentimentus – nuotraukas, padėkas, diplomus ir simboliškai minėjo pirmąjį mėnesį be Kauno įvairių tautų kultūrų centro. Žinia, kad pasitraukia iš vadovo pareigų, socialiniuose tinkluose jis pasidalijo rugsėjo 20 d. Bendradarbiai ir tautinių mažumų bendrijų vadovai apie ilgamečio įstaigos direktoriaus sprendimą sužinojo dar anksčiau.

"Parašiau visiems bendrą laišką ir pakviečiau išgerti arbatos arba kavos", – D.Babilas neslėpė, kad teksto turinys daugumai buvo netikėtas. Kai kurių tautinių bendrijų atstovai į žinią sureagavo labai jautriai. Nerimavo, kad su lyg ilgamečio vadovo išėjimu prasidės permainos.

"Žmonėms centre yra jauku. Kai kurie jų išsigando, kad tam jaukumui iškilo grėsmė", – D.Babilui esą teko ne tik raminti tautinių mažumų atstovus, bet ir atsakyti į klausimą, kodėl jis traukiasi iš pareigų. Vieni buvo įsitikinę, kad vadovas sulaukė geresnio pasiūlymo, kiti manė, kad jam nusibodo darbas Kauno įvairių tautų kultūrų centre. Paklaustas, kaip yra iš tiesų, pašnekovas nusišypsojo, o tada pakartojo frazę, panašią į tą, kurią ne kartą girdėjome romantiškose kino juostose: jei myli – paleisk.

"Taip, myliu centrą, todėl išeinu iš jo, bet tai nereiškia, kad man neįdomu, kas su juo vyks toliau. Tiesiog tas pokytis ar perkrovimas, kaip aš sakau, yra reikalingas įstaigai, o aš savo išėjimu noriu būti perkrovos dalimi. Žinojau, kad kažkada turi ateiti pabaiga. Ją aš norėjau nulemti pats, – D.Babilas pasakojo, kad tokiam jo sprendimui įtakos turėjo ir epidemiologinės situacijos padariniai. – Šie metai buvo nepaprastai sunkūs, nes pandemija trenkė kaip reikiant. Visa įstaigos veikla paremta projektais. Negalėjome įgyvendinti daug tarptautinių veiklų, nes joms reikėjo atvykstančių žmonių iš užsienio ir mūsų išvykimo į užsienį. Projektų nėra, vadinasi, nėra ir lėšų. Nėra lėšų – reikia taupyti arba stabdyti kitas veiklas. Kažkokių mažinimų nebūtume išvengę, todėl pagalvojau, kad mano išėjimas bus proga pataupyti ir tuo pačiu subalansuoti įstaigos finansus."

Anot D.Babilo, metai praleisti su Kauno įvairių tautų kultūrų centru, buvo patys veržliausi jo gyvenime. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Dirbo ir naktimis

Kauno įvairių tautų kultūrų centrui D.Babilas vadovavo šešiolika metų. Įveikęs beveik dešimtį už save vyresnių kandidatų, tik ką studijas baigęs ambicingas ir veržlus 25-erių istorikas 2004-aisiais stojo už analogų šalyje neturinčio centro vairo. Tų pačių metų lapkričio 18 d. įvyko iškilmingas centro pastato atidarymas.

"Aš atėjau į tuščią pastatą, kur buvo tik baltos sienos ir reikėjo viską nuo pradžių kurti. Kalbu ne tik apie kažkokį materialų interjerą. Reikėjo įpūsti gyvybės į centrą, galų gale reikėjo bendroms veikloms suburti įvairių tautybių žmonių, – manęs, kad centre užtruks apie ketverius metus, įsisukus veiklai D.Babilas suprato, kad prabėgo keturiskart tiek. – Nesakyčiau, kad šešiolika metų greit pralėkė. Būtų greit, jei per tą laiką nieko nebūtų įvykę, bet dabar, kai tenka susitvarkyti darbo stalą ir susidėti viską į savo vietas, matai, kiek buvo veiklų ir projektų."

Jau nuo pat pirmų gyvavimo dienų centras sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo – apie jį rašė spauda, žmonės plūdo būriais. Tuo metu nedidelė, vos kelių žmonių komanda sukosi kaip voverės. Dienomis jie dirbo centro renginiuose, o naktimis sėsdavo prie įvairių projektų rašymo, tvarkydavo dokumentus.

"Ne kartą buvo taip, kad namo grįžau tik 3–4 val. paryčiais", – buvęs centro vadovas tikino nesigailįs bemiegių naktų ir įdėto darbo. Pastarasis esą subrandino geranoriškus darbuotojų tarpusavio santykius ir abipusiu pasitikėjimu paremtą ryšį su miesto tautinėmis bendrijomis. Laikui bėgant, tai tapo fundamentaliu pagrindu inovatyviems sprendimams, kuriuose tautinių mažumų temos atsiskleisdavo šiuolaikiškai – per tarpdisciplininį meną, tarptautinio lygmens jaunimo veiklas ir neformalų ugdymą suaugusiesiems. Skirtingai nei Tautinių bendrijų namuose Vilniuje, beveik 400 kv. m patalpos Kaune senamiestyje nebuvo suskirstytos į atskirus bendrijų kambarėlius. Ne tik renginiai, bet ir ansamblių repeticijos, susirinkimai buvo organizuojami vienodai derinant veiklos tvarkaraščius visiems atvirose centro patalpose.

Problemos nėra vienodos

Per šešiolika metų Kauno įvairių tautų kultūrų centre įgyvendinta 90 projektų, čia įvyko daugiau nei 1,2 tūkst. renginių – koncertų, parodų, muzikos vakarų, knygų pristatymų, seminarų, susitikimų su kultūros žmonėmis. Iš dvidešimties Kaune registruotų tautinių mažumų bendrijų pusė jų reiškiasi aktyviai ir dažnai varsto centro duris.

"Čia kaip ir su lietuviais – juk ne visi šoka kepurinę. Taip ir su tautinėmis mažumomis. Kaune aktyviausi yra armėnai, rusai, žydai, lenkai, vokiečiai, totoriai, pastaruoju metu – ir ukrainiečiai. Vardijant visada yra tikimybė, kad kažką praleisi, todėl gali ką nors supykdyti. Tarkim, pas mus centre kabo keturių religijų šventovių piešiniai – Katalikų bažnyčios, stačiatikių cerkvės, totorių mečetės ir žydų sinagogos. Ateina vokiečiai ir klausia, o kodėl nėra evangelikų liuteronų bažnyčios? – buvęs centro vadovas pasakojo, per nemažai metų išmokęs rasti teisingus atsakymus, o dėmesį visiems ateinantiesiems dalyti vienodai. – Reikėjo brandos ir tolerancijos, kad nei su vienais, nei su kitais santykių pernelyg nesustiprintume, bet ir neatitoltume. Reikėjo žiūrėti, kad veiklos, kurias vykdo centras, visus burtų, o ne neskaidytų."

Už gebėjimą kalbėti, girdėti ir suprasti centro darbuotojai pelnė ypatingą Kaune gyvenančių tautinių mažumų pagarbą ir pasitikėjimą, todėl jie dalijasi ne tik džiaugsmais, bet ir savo rūpesčiais. Paklaustas, su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria Kaune gyvenantys tautinių mažumų atstovai, D.Babilas negalėjo sukonkretinti – vienas atsakymas anot jo, visiems netinka. Juolab kad žmonės, nors ir keičiasi, tautines mažumas vis dar tapatina su tam tikrais politiniais įvykiais ar konkrečiomis asmenybėmis, vadovaujasi įsisenėjusiais stereotipais. Todėl ne visi tautinių mažumu atstovai jaučiasi vienodai drąsiai.

"Reaguodamos į tarptautinius įvykius, kai kurios bendrijos yra atšaukusios ir savo koncertus. Teko kalbėti, raminti ir patarti, kas tokiais atvejais būtų priimtina, o ko geriau atsisakyti", – D.Babilas džiaugėsi, kad tokių nesusipratimų per jo darbo metus nebuvo itin daug.

Čia kaip ir su lietuviais – juk ne visi šoka kepurinę. Taip ir su tautinėmis mažumomis.

Sumažėjo atsakomybių

Išėjęs iš centro, D.Babilas durų neužtrenkė, todėl kaskart važiuodamas pro šalį sustoja ir užsuka vidun.

"Gera išeiti iš darbo, kai durys tau lieka atviros. Kai gali ateiti pasikalbėti, išgerti kavos, pasinaudoti kompiuteriu, jei reikia. Tavęs neveja ir džiaugiasi, kad užsukai, – D.Babilas neabejojo, kad dar kurį laiką centre jis bus dažnas svečias. – Yra dalykų, kuriuos likusiems darbuotojams reikia paaiškinti, sustatyti į savo vietas. Tik su kiekviena diena to "palikimo" vis mažėja ir aš džiaugiuosi."

Džiaugsmą pastaruoju metu lydi ir kitas jausmas – palengvėjimas. D.Babilas juokavo, kad jau nepamena, kad turėjo tiek mažai atsakomybių. Tiesa, tai nereiškia, kad išėjus iš Kauno įvairių tautų kultūrų centro liko begalė laisvo laiko. 41-ų vyras toliau užsiima savanoriška veikla bent keliose didelėse organizacijose, negana to, vėl ėmė studijuoti. Šįsyk – tarptautinę konfliktologiją Jungtinių Tautų institute Ženevoje. Kaip tik šią savaitę jam prasidėjo nuotolinės paskaitos.

"Dabar tas laikas, kai ne tik turiu mažiau atsakomybių, bet ir galiu pergalvoti, kas buvo padaryta per tuos metus, sudėlioti ir apsispręsti, ką noriu daryti ateityje. Beje, vienas iš planų – išmokti groti gitara. Niekaip tam nerasdavau laiko, o keliaujant šis gebėjimas labai praverstų", – buvęs centro vadovas žadėjo dažniau aplankyti ir gimtąjį Panevėžį, kur jo laukia tėvai.

Svajoja apie kalnus

Darbai? Nors aiškios vizijos kol kas nėra, D.Babilas neabejojo, kad ilgametė jo patirtis, geri santykiai su tautinių mažumų bendrijomis leis ir toliau tęsti ankstesnę veiklą, tik jau kitoje vietoje. Galbūt Lietuvos kultūros taryboje, į kurią jis kandidatuoja. Iš sąrašo, kuriame yra dvidešimt pavardžių, kultūros ministras kartu su Lietuvos kultūros ir meno taryba atrinks dešimt kandidatų ir teiks tvirtinti Vyriausybei. Naujos sudėties taryba pradės veikti nuo 2021 m. birželio 1 d.

Per šešiolika metų tarp centro darbuotojų ir tautinių mažumų bendrijų užsimezgė itin glaudus ryšys. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Vyras nesikremta, jei dėl naujo darbo tektų dažniau važinėti iš taško A į tašką B. Užkietėjusiam keliautojui, aplankiusiam ne vieną pasaulio kampelį ir užkopusiam į keturiasdešimties valstybių aukščiausias viršūnes, patinka keisti aplinką, tačiau ne mažiau patinka po visų kelionių grįžti atgal į namus, kur jaučia visišką ramybę.

"Kaune – mano šeima, vaikai mokosi, draugai, kolegos, daug žmonių, su kuriais susiję svarbiausi mano gyvenimo įvykiai. To negalima palikti jokiu būdu", – baigdamas pokalbį D.Babilas vylėsi, kad kai kitą kartą susitiksime, šnekučiuosimės ne apie jo darbus, bet apie jo didžiausią aistrą – kalnus. – Kuo daugiau rūpesčių darbe, tuo aukštesnio kalno norisi. Šią vasarą su bičiuliais turėjome kopti į kalnus Mongolijos Altajuje, bet dėl pandemijos teko keisti visus planus. Kad ir kaip būtų, tikiu, mums pavyks įgyvendinti savo svajonę, o tada jau tikrai bus ką pasakoti."