D. MARGEVIČIUS: GYDYTOJO DARBAS YRA LABAI KŪRYBINGA, O NE TIK ALGORITMAIS PAREMTA PROFESIJA

Nors gimė, augo ir mokėsi Kaune, jaunas medikas Deividas Margevičius džiaugiasi darbo vietomis Kauno rajone: Garliavos pirminės sveikatos priežiūros centre (PSPC) Garliavos poliklinikoje ir Zapyškio ambulatorijoje. „Graži gamta, Nemunas, Zapyškio bažnyčia – tai atsiveria pro darbo kabineto langą. Mane supa vaizdai, kurių mieste nematyčiau“, – šypsojosi Deividas.

Jaunas specialistas taip pat darbuojasi ir Kauno miesto poliklinikos Panemunės poskyryje. Zapyškyje šeimos gydytojas palyginti dar naujokas: čia jis paskirtas vasario mėnesį, kai Garliavos PSPC atidarė naują padalinį.

Atspėjo nuo vaikystės

„Jau darželyje auklėtojos sakė, kad užaugęs būsiu arba kunigu, arba gydytoju, – prisiminimais dalijosi pašnekovas. – Mokykloje (Deividas baigė Kauno Maironio universitetinę gimnaziją – red. past.) sekėsi biologija, matematika, chemija, todėl savo ateitį siejau su tiksliaisiais mokslais. Tiesa, dabar suprantu, kad gydytojo darbas yra labai kūrybinga, o ne tik algoritmais paremta profesija.“

Pasirinkimui, kur studijuoti, pasak D. Margevičiaus, didelę įtaką darė mama, mokytojai. Pradėjęs studijuoti Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU), jis suprato, kad nori įgyti praktinių žinių, būti arčiau paciento, todėl nuo antro studijų kurso pradėjo dirbti kardiochirurgijos, vėliau kardiologijos reanimacijose pagalbiniu darbuotoju.

Prioritetai keitėsi

„Dirbdamas reanimacijose sutikau įvairių žmonių su skirtingomis gyvenimo istorijomis, buvo labai gera darbo aplinka, profesionalus kolektyvas, kuris mokė dirbti ir bendrauti su pacientais. Studijų metais, tikriausiai kaip ir daugelis, svajojau tapti chirurgu, kelias vasaras atlikau praktiką chirurgijos skyriuose. Paskutiniuose studijų kursuose labiau dominti pradėjo terapinės specialybės“, – apie paieškas, kaip geriausiai save realizuoti, pasakojo pašnekovas.

Dilemos, kilusios XX a. provincijoje dirbusiam gydytojui, yra aktualios nepriklausomai nuo laiko ir erdvės.

Šeštame kurse D. Margevičius atliko internatūros praktiką Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, kur susipažino su, jo žodžiais, nuostabia vidaus ligų skyriaus gydytojų komanda. „Tada mano prioritetai galutinai pasikeitė. 2018 m., baigęs LSMU, įstojau į vidaus ligų rezidentūrą. Ją atlikau Respublikinėje Kauno ligoninėje, ketverius metus dirbau Kardiologijos skyriuje medicinos gydytoju. Po trejų metų rezidentūros (visa jos trukmė – penkeri metai) supratau, kad noriu turėti nuolatinį atgalinį ryšį su pacientais, būti pirmas, į kurį žmonės kreipsis pagalbos, patarimo. Dėl šių priežasčių perstojau ir pabaigiau šeimos medicinos rezidentūrą“, – kelią į galutinį pasirinkimą pasakojo jaunas gydytojas.

Įtaka: kur studijuoti, įtaką darė mama, šiandien sūnumi džiaugiasi abu tėvai./ D.  Margevičiaus asmeninio albumo nuotr.

Laikina stotele nevadina

Kol kas Zapyškyje D. Margevičius turi nedaug pacientų. Jis mano, kad tam įtakos turi tai, jog ambulatorija atidaryta palyginti neseniai, galbūt ne visi aplinkinių vietovių gyventojai spėjo išgirsti apie jos veiklą.

Paklaustas, ar kuo nors skiriasi miesto ir kaimo pacientai, gydytojas patikino: tiek miesto, tiek priemiesčio pacientai yra įvairūs: reiklūs, besidomintys savo sveikata, norintys pasitarti, išsitirti, turintys įvairiausių nusiskundimų, tačiau pasitaiko ir tokių, kuriuos reikia padrąsinti atlikti tyrimus, kreiptis konsultacijos į specialistą, paraginti nuolat vartoti paskirtus medikamentus, neignoruoti profilaktinių programų.

„Dėl to negalėčiau išskirti kokio nors vieno atvejo savo profesinėje kasdienybėje, nes kiekvienas pacientas yra skirtingas. Negali žinoti, su kokiais nusiskundimais, ar negalavimais žmogus ateis pas tave, turi būti visuomet pasiruošęs įtarti, diagnozuoti ir gydyti. Darbas įkvepia toliau tobulėti, domėtis, kelti kvalifikaciją, atnaujinti žinias“, – kalbėjo Deividas.

Paklaustas, ar šios vietovės netaps laikinomis stotelėmis karjeros kelyje, jaunas medikas patikino, kad šiuo metu nori savo žiniomis, energija, įgūdžiais padėti pacientams Zapyškyje, Garliavoje, Panemunėje.

Laisvalaikis: knygos ir kelionės

Pasmalsavus, ar, dirbant trijose gydymo įstaigose, lieka laiko sau, D. Margevičius buvo atviras: nepaisant darbų gausos, visuomet randa laiko pakeliauti, paskaityti. „Esu keliavęs tik po Europą ir supratau viena – visuomet svarbiausia yra kompanija: draugai, šeima, su kuria keliauji. Tada nesvarbu oro sąlygos, vėluojantys lėktuvai, prarastas bagažas, atšauktos viešbučių rezervacijos. Visa tai atsitraukia į antrą planą, jei šalia – linksmi, draugiški, tiesiog savi žmonės“, – patikino pašnekovas.

Jaunas gydytojas pasidalijo svajonėmis: jis nori perskristi per visą žemyną ir aplankyti Rytų šalis – Japoniją, Kiniją. „Būtų įdomu pažiūrėti, kokios jų diagnostikos ir gydymo galimybės, arba tiesiog pakeliauti, pamatyti visiškai kitokią kultūrą, tradicijas. Taip pat noriu pamatyti piramides, nes nemažai romanų, kuriose jos aprašytos, perskaičiau vaikystėje ir paauglystėje. Knygose visada žavėjo kitokia kultūra, papročiai, žmonės“, – pasakojo jaunas medikas.

Pomėgis: šeimos gydytojas mėgsta keliauti, svajoja aplankyti ir Rytų šalis – Kiniją ir Japoniją. / D. Margevičiaus asmeninio albumo nuotr.

Ar su knygomis D. Margevičius draugauja ir dabar? Labiausiai šeimos gydytojui patinka skaityti romanus, nes tada gali atitrūkti nuo realybės, persikelti į visai kitą pasaulio kampelį, o gal ir visai neegzistuojančią vietą. Paskutinė perskaityta knyga – Michailo Bulgakovo „Jaunojo gydytojo užrašai“. Tai išties simboliška, nes romane pasakojama apie ką tik pabaigusio mokslus gydytojo darbą kaime.

„Aišku, aš nepriimu gimdymų, neatlieku kitų sudėtingų intervencijų kaip knygos herojus. Nepaisant to, kiekvienas darbas ir šiandien kelia savų iššūkių. Iš autobiografinės M. Bulgakovo knygos suprantu, kad dilemos, kilusios XX a. provincijoje dirbusiam gydytojui, yra aktualios nepriklausomai nuo laiko ir erdvės. Dirbdamas suprantu, kad ambulatorijoje sprendimus gali tekti priimti vienam ir greitai. Manęs tai visiškai negąsdina, nes jaučiu, kad įvairios praktikos, darbas Kardiologijos skyriuje, vidaus ligų rezidentūra ir daugybė kitų įvairių profesinių patirčių mane formavo kaip asmenybę ir gydytoją, dovanojo intelektinių ir psichologinių galimybių atlikti šeimos gydytojo darbą drąsiai ir užtikrintai“, – tvirtino D. Margevičius.