Svarbusis tryliktukas

Daugėlų pažinties istorija kiek primena romantiško kino filmo fabulą. "Taip jau atsitiko, kad buvę klasės draugai, su kuriais turėjau sutikti 1981-uosius, manęs nesulaukė, nes buvo išvykęs paskutinis autobusas. Tuomet prisijungti pasiūlė J.Gruodžio konservatorijos, kur jau tuo metu mokiausi, kompanija. Su ja važiuodamas autobusu ir laikydamasis už turėklo minioje pamačiau Rimą – ji man krito į akį. Vėliau kartu mokėmės. Viskas klostėsi savaime, pajutau, kad tai tas žmogus, su kuriuo noriu būti visą gyvenimą", – apie pirmą susitikimą pasakoja R.Daugėla. Pokalbyje dalyvaujanti Rima staiga prisimena piršlybas – jos vyko telefonu, būsimasis sutuoktinis negalėjęs sulaukti susitikimo akis į akį.

Studijų metais R.Daugėla visada buvo kostiumuotas, ryšėdavo kaklaraištį ir buvo nešinas lagaminėliu – tikras merginų numylėtinis. "Bet ne išvaizda mane labiausiai patraukė, o tai, kad jis buvo ir yra ryžtingas, ką užsibrėžia, tą ir įgyvendina. Žinoma, negaliu nepaminėti ir jo dėmesingumo", – šypsosi R.Daugėlienė.

"Susituokėme rugpjūčio 13 d. ir apskritai skaičius 13 mūsų šeimai yra labai svarbus, nes šią dieną, vasario mėnesį, gimė ir dukra Roberta, ir pats Rolandas", – pasakoja ji ir priduria, kad trys iš keturių šeimos narių gimę panašiu metu ir pagal zodiako ženklus yra Vandeniai, o visų vardai prasideda raide R.

Dabar panašieji Daugėlos skaičiuoja, kad pažįstami yra jau 35 metus, 33 metus susituokę civiline santuoka, o prieš Dievą prisiekė – prieš 30 metų. Pora užaugino 27-erių dukrą Robertą ir 19 metų sūnų Romantą.

Po santuokos pora negyveno kartu dar penkerius metus – mokėsi skirtinguose miestuose, po to R.Daugėlai teko tarnauti kariuomenėje. Todėl, kaip pasakoja pats R.Daugėla, gyvenime ir vaikų susilaukė vėliau, nei visiems tada buvo įprasta, ir mokslus teko pabaigti vėliau.

Suvedė muzika

Daugėlos savo šeimos židinį pradėjo kurti Šančiuose, namuose, kurie priklausė R.Daugėlos tėvams. Šalia gyveno ir močiutė, teta, kiti artimieji, todėl šeima vietovę praminė Šančių kaimeliu, juk šalia – visi brangiausi žmonės.

"Dabar mūsų namų teritorijoje, tik atskirame name, gyvena ir žmonos mama. O kaip per šventes smagu! Kartu švenčiame Jonines, nes močiutė Janina, kartu keliaujame pasitikti aušros ant Trijų mergelių tilto, o per Užgavėnes deginame Morę. Per didžiąsias metų šventes susėdame gausi šeima prie bendro stalo mūsų namuose", – didelės šeimos džiaugsmais dalijasi Daugėlos.

Muzika ir būtent dainavimas suvedė Rimą ir Rolandą. Žmona po ilgų profesionalumo ieškojimų įgijo solinio dainavimo specialybę – yra sopranas, o vyras tapo garsiu ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos chorvedžiu. Gyvenime tekę vadovauti devyniems chorams, o du iš jų – "Cantate Domini" ir "Vivere Cantus" buvo paties ir sukurti. R.Daugėlos biografijoje – vadovavimas penkiems tarptautiniams chorų festivaliams, darbas keturiose muzikos mokymo institucijose ir gebėjimas tuo pat metu būti auksarankiu meistru: remontuodamas senąjį namą chorvedys daug ką darė pats.

Šiandien tarptautinėje arenoje žinomas, daugybe apdovanojimų įvertintas R.Daugėla yra Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademijos docentas, vadovauja trims chorams – Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos, VDU Muzikos akademijos ir Vytauto Didžiojo bažnyčios – bei kasmet ne tik puoselėja ir oganizuoja penkis tarptautinius festivalius, bet ir pats yra tarptautinių festivalių žiuri pirmininkas ir narys.

Ką reiškia dirbtui su kolektyvu, puikiai žino ir R.Daugėlienė: jau aštuoniolika metų ji – berniukų chorinio dainavimo mokyklos "Varpelis" pedagogė.

"Tai labai specifinis darbas, kadangi tenka dirbti su mutuojančius balsus turinčiais berniukais. Reikia daug kantrybės, bet kai galiausiai jie uždainuoja, supranti, kad buvo verta stengtis – nustemba net patys", – šypsosi R.Daugėlienė.

J.Naujalio muzikos gimnazijoje, berniukų chore "Varpelis" ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dirbančiai moteriai yra tekę pavaduoti ir sutuoktinį, kai prieš aštuonerius metus jam sušlubavo sveikata. "Iš tiesų ji puiki chorvedė, šauniai susitvarkė. Gal net geriau už mane", – gražių žodžių žmonai negaili muzikas.

Dėkoja tėvams

Daugėlos įsitikinę, kad dainuoti gali kiekvienas, tuo ši muzikos forma juos ir sužavėjusi. Tačiau, jų teigimu, labai svarbu tam tikru laiku turėti gerą mokytoją. "Pabaigęs muzikos mokyklą nebūtinai turi tapti dainininku ar kokio nors instrumento virtuozu, tačiau buvimas arčiau muzikos suteikia daugiau inteligencijos visam būsimam žmogaus gyvenimui", – įsitikinusi tėvų pėdomis pasekusi dukra Roberta.

Nuo mažens pianinu skambinusi mergaitė jautėsi artima ir gamtai, domėjosi veterinarija, labai mylėjo gyūnus. "Per vieną gimtadienį dovanų gavau terariumą, kuriame buvo susirangęs žaltys, o vyras per savo gimtadienį sulaukė gražuolio haskio... Tai tik dalis buvusių namų gyventojų – namai kadaise buvę kaip zoologijos sodas", – su šypsena pasakoja Rima.

Roberta su dėkingumu prisimena tėvų pastangas įtikinti ją lengva ranka nemesti muzikos. Jai, kaip ir daugeliui mažųjų muzikantų, vaikystėje buvo sunku prisiversti lavinti savo grojimo techniką, tačiau šiandien ji, jau turėdama fortepijono bakalauro diplomą, dėkoja tėvams, kad neleido taip paprastai mesti muzikos.

"Dabar aš jaučiu malonumą, įdirbis jau padarytas. Pabaigusi mokslus supratau, kad vienas fortepijonas skamba liūdnai, todėl tapau koncertmeistere ir pritariu chorams. Mokysiuosi džiazo vokalo, susidomėjau ir grigališkuoju choralu, kurio muzikinį grožį pirmą kartą pajutau Kražiuose, grigališkojo choralo studijose. Mane patraukė esmė – juk viskas slypi vienoje grigališkojo choralo linijoje", – sako Roberta ir čia pat prisipažįsta: jos gyvenime muzika – ne vienintelė aistra. Mergina su užsidegimu pasakoja ir apie fotografiją, piešimą ir naują pomėgį – baltų kultūros paieškas.

"Manau, kad į viską, ką darai, reikia žiūrėti kūrybiškai, neapsiriboti diplomu, viena sritimi, nes net jei sieki pedagoginio kelio, turi būti lankstus ir įdomus", – neabejoja ji.

Grįžo prie ištakų

Muzika – gija, siejanti ir seserį su broliu. Nuo ketverių "Varpelyje" dainavęs Romantas vėliau pasirinko fleitą.

"Muzika visada buvo labai svarbi, tačiau šalia buvo įvairios sporto šakos ir kita veikla. Ilgai ieškojau savęs – klausiau, ar mano vieta muzikos kelyje, o gal kur kitur. Teko ir barmenu padirbėti, ir su finansine veikla susidūriau", – atvirauja vaikinas. "Tačiau supratau, kad gyvenime noriu daryti tai, kas man teikia malonumą, o tai neabejotinai yra muzika", – sako džiazo atlikimą studijuojantis Romantas: džiaze esą daugiau muzikinės laisvės.

Jaunieji Daugėlos sutaria, kad pajusti tokį ryšį su muzika padėjo didelis darbas, kurį atlikti nuolat skatino tėvai, tačiau ne mažiau reikšminga ir aplinka, kurioje užaugo.

"Pamenu, kaip žaisdavau su lėlėmis, o fone girdėdavau operų arijas, kurios dažnai skambėjo namuose. Mes daug laiko praleidome chorų repeticijose ir dabar nejučiomis suvokiame, kad atsimename įvairias partijas. Muzika savaime tapo mūsų dalimi. Išbandėme save kitose srityse, bet trauka buvo per stipri ir kartu grįžome prie ištakų", – broliui pritariant sako Roberta.

Meilė muzikai – ne vienintelis jausmas, kurį savo vaikams skiepijo tėvai. "Mūsų vaikų charakteris labai tvirtas, todėl sunku ką nors įdiegti, bet jie visko gyvenime mokosi ir išbando patys. Tada įvertina mūsų pastangas. Džiaugiuosi, kad jie gyvena laisvoje Lietuvoje ir yra patriotai", – sako Rolandas.

O kaip šeiminis ansamblis, vargu ar keturių muzikų šeima nemuzikuoja kartu? "Mūsų dažnai klausia, kodėl neparuošiame kokio nors koncerto, nes teoriškai mes tikrai galėtume tai padaryti. Bet kai tik pradedame dirbti, pasirodo, kad esame pernelyg individualūs – tuo viskas ir pasibaigia", – šmaikštauja R.Daugėla.

Laisvalaikiu po Lietuvą keliauti mėgstantys Daugėlos nepraleidžia progos aplankyti atokiausių bažnyčių. "Ten mes kartu ekspromtu ir sugiedame, kadangi sakrali tematika artima mums visiems, o mūsų skirtingi keturi balsai kuria puikų kvartetą", – šypsosi R.Daugėlienė.