Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima | kl.lt

DIRBANTIS 80-METIS: SAUGOJA SPORTAS IR ŠEIMA

Energingas 80-metis. Retą tokio amžiaus sulaukusį žmogų galime apibūdinti šiais žodžiais. Tačiau visu etatu Kauno klinikose tebedirbantis gydytojas Lukas Mackevičius – būtent toks.

Važiuoja ir naktį

„Jei nebūčiau buvęs sportininkas ir sudilinęs sąnarius, sveikata būtų puiki. Neseniai pasikeičiau klubo sąnarį – jau trečias mėnuo turiu biuletenį, reabilituojuosi. Bet šiaip aš tebedirbu visu etatu. Jei iškviečia, keliuosi naktį ir važiuoju į darbą“, – šypsosi gydytojas anesteziologas reanimatologas L.Mackevičius.

Sportuojantis, bitininkaujantis, eilėraščius rašantis senjoras trykšta energija ir pozityvumu.

Pokalbio susitinkame svečiuose pas pašnekovą – šimtamečiame name Fredoje. „Namą pastatė mano žmonos senelis tarpukario Vytauto Didžiojo universiteto rektorius profesorius Pranas Jodelė“, – rodydamas ant namo kabančią memorialinę lentą, pasakoja L.Mackevičius.

Žymiausiam tarpukario Lietuvos chemikui technologui ir kitiems garsiems šios giminės vyrams skirtas vadinamasis muziejinis kambarys. „Maža ta Lietuva. Aš su Birute, savo būsimąja žmona, studijų metais susipažinau Šventojoje. Mano šviesaus atminimo tėvukas Kazimieras Mackevičius transporto inžinerijos buvo mokęsis pas Birutės senelį. Mano uošvis Kostas Labanauskas taip pat buvo gydytojas – jis tituluojamas sporto medicinos pradininku Lietuvoje“, – apie dviejų giminių sąsajas užsimena pašnekovas. Ir prisimena vaikystę.

„Gimiau Vilkaviškyje, augau Panevėžyje, vėliau Mažeikiuose. Augau daugiavaikėje keturiolikos vaikų šeimoje. Nelengva buvo pokario metų vaikystė. Eilėje prie duonos tekdavo stovėti per naktį“, – pasakoja senjoras. Ir prisimena dar vieną vaikystės epizodą: su prie klumpių prikaltomis pačiūžomis labai nepatogu mokykloje eiti prie lentos.

Pagarba: vadinamajame muziejiniame kambaryje saugomas L.Mackevičiaus žmonos Birutės garsių giminės vyrų – P.Jodelės, Labanauskų – atminimas. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Sportavo profesionaliai

Aktyviai sportuoti L.Mackevičius pradėjo taip pat dar mokykloje. „Būdamas septyniolikmetis moksleivis, per vieną dainų šventę Tirkšliuose pamačiau svarstį. Pakilnojau – tapau čempionu. Pirmą kartą gyvenime pajutau, kad galiu nugalėti. Buvau žemo ūgio, neturtingas – merginos nepastebėdavo. Kai gauni medalį, kurioje nors srityje esi pirmūnas, – tada jau pastebi, – šypsosi pašnekovas. – Ėmiau daug sportuoti. Pastebėjau, kad sunkiojoje atletikoje aplenkiu savo bendraamžius.“

Pamačiau svarstį. Pakilnojau– tapau čempionu. Pirmą kartą gyvenime pajutau, kad galiu nugalėti.

L.Mackevičius prisipažįsta net planavęs studijuoti sportą. Tarnaujant sovietinėje kariuomenėje Maskvoje, noras dar sustiprėjo. Atlikdamas privalomąją karinę tarnybą, Maskvos sporto batalione L.Mackevičius spėjo padirbėti ir sporto instruktoriumi: „Sekėsi gerai. Apie dešimt sporto šakų kultivavau ir komandas vedžiau. Maždaug šešiose sporto šakose mano kvalifikacija buvo tokia, kad aš galėjau pasiekti trečią atskyrį. Mūsų komanda Maskvos zonoje buvo trečioje vietoje.“

Tarnaudamas kariuomenėje L.Mackevičius nusprendė paduoti dokumentus stoti į Maskvos kūno kultūros institutą. „Tačiau netiko mano diplomo nuorašas – reikėjo originalo. Nepavyko jo greitai gauti, todėl likau už borto“, – prisiminęs tuomet nemalonų momentą, dabar pašnekovas šypsosi. Džiaugiasi grįžęs į Lietuvą ir tapęs mediku.

Kelias: tikrosios pažinties su medicina pradžia L.Mackevičius vadina sanitaro darbą Greitosios medicinos pagalbos stotyje. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Vis dėlto ir grįžus į Lietuvą buvo pagundų studijuoti sportą. Tuo labiau, kad tuo metu L.Mackevičius buvo tapęs rimtu imtynininku, profesionaliai sportavo – kovėsi už Kauno imtynių sporto klubą „Žalgiris“, už Lietuvą. „Apie 1960 m. ir kiek vėliau Kaune būdavau pirmas, Lietuvoje – antras. Mano svorio kategorijoje buvome trys sporto meistrai“, – prisimena pašnekovas.

Čia, Kaune, jis jau ruošėsi stoti į Kūno kultūros institutą (dabar – Lietuvos sporto institutas), tačiau atkalbėjo tuometis instituto rektorius, iš pokalbio supratęs, kad arčiau širdies jaunuoliui vis dėlto būsianti medicina. „Man buvo iškilę daug žmogaus anatomijos klausimų, tokių kaip kūno svorio reguliavimas, reakcijos greitis, nervinis žmogaus tipas, susikaupimas, maksimalus jėgų sukaupimas ir jų realizavimas. Žavėjausi atletišku žmogumi. Studijos Kauno medicinos institute (KMI, dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) į visus klausimus atsakė su kaupu“, – tinkamu pasirinkimu džiaugiasi L.Mackevičius.

Istorija: L.Mackevičius (kairėje) su kolegomis prie pirmųjų barokamerų Kauno klinikose. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ėmus studijuoti mediciną, teko atsisakyti profesionalaus sporto. „Imtynių atsisakiau, kai 1968 m. įstojau į KMI. Atsivėrė visa žinių jūra. Buvau po kariuomenės, truputį atbukęs – mačiau, kad mano kursiokai du kartus tekstą perskaito ir viską atsimena, o man ir trečią kartą skaityti reikia. Mečiau imtynes kaip profesionalųjį sportą, pasilikau tik slides, plaukiojimą, bėgimą laisvalaikiu. Reikėjo rinktis, nes man ir KMI rektorius pasakė: turi pasirinkti arba sportą, arba mediciną“, – nelengvą pasirinkimą prisiminė pašnekovas.

Tikrosios pažinties su medicina pradžia L.Mackevičius vadina darbą Greitosios medicinos pagalbos stotyje Kaune. „Dabar aš jau 50 metų su ja pažįstamas. Lygiai tiek pat metų vedęs – su žmona Birute vasarą atšventėme auksines vestuves“, – skaičiuoja energingas senjoras.

Pažinties su žmona dieną jis prisimena labai aiškiai. „Su kursioku dalyvavome archeologiniuose Šventosios kasinėjimuose. Gyvenome vietoje įrengtoje stovykloje. Vieną dieną ten pastebėjau jaunutę lieknutę blondinę tamsiomis akimis ir balta balta oda. Tai buvo Birutė Labanauskaitė. Vakare teko jai sutvarstyti išsinarintą koją. Buvau dar tik antro kurso medicinos studentas, bet kažkaip sutvarsčiau. Taip prasidėjo mano pažintis su būsima žmona“, – pasakoja L.Mackevičius.

Barokameros galimybės

1978 m. baigęs KMI, iš pradžių L.Mackevičius ėmė dirbti gydytoju terapeutu.

Apie 1970 m. Lietuvos gatvėse padaugėjo automobilių – išaugo ir avarijų skaičius. Ligoninėse ėmė rastis reanimacijos skyrių. „Aš ir pats tokiame skyriuje ėmiau dirbti. Papuoliau pas profesorę Aldoną Lukoševičiūtę, kuri labai sėkmingai gaivindavo žmones po klinikinės mirties. Ji pirmoji Lietuvoje įvaldė mirusios širdies atgaivinimą defibriliacijos metodu, arba elektros šoku. Ji priėmė mane kaip asistentą ir mes pradėjome dirbti – studentams dėstyti reanimatologijos kursą“, – pasakoja L.Mackevičius.

Vasarą kiekvieną dieną maudausi tvenkinyje. Šaltuoju metų laiku lankau baseiną. Kai yra sniego, ledo, slidinėju, čiuožinėju.

Tada sparčiai progresavo medicininė aparatūra, kaip ir visa anesteziologijos sritis. Ji atsiskyrė nuo reanimatologijos. Ši persikvalifikavo į intensyviąją terapiją. „Intensyvioji terapija – tai trumpas ir labai griežtas gydymas parą arba kelias, kad būtų atkurtos gyvybinės funkcijos, tokios kaip kvėpavimas, kraujotaka ir skysčių elektrolitų pusiausvyra. Juk kas palaiko gyvybę? Intensyvioji terapija. Ji mus labai užangažavo“, – pasakoja pašnekovas, tapęs KMI pirmos laidos intensyviosios terapijos internų (rezidentų) vadovu.

„Pažanga, pokyčiai šuoliavo dideliais tempais, ėmė diferencijuotis atskiros medicinos sritys. Atsiskyrė kardiologija, kardiochirurgija, neurologija ir neurochirurgija, vaikų skyriai, intensyvioji terapija, atsirado Endokrinologijos klinika, Sąjunginis endokrinologijos institutas. Viskas labai sparčiai plėtėsi“, – laiką apie 1970–1980 m. prisimena L.Mackevičius.

Jam dirbant Kauno klinikų Intensyvios terapijos klinikoje iš Maskvos gauta deguonies barokamera, skirta hiperbarinės oksigenacijos terapijai (HBOT) atlikti. Tai gydymas deguonimi didesniu slėgiu. Taip gydomos įvairios ligos, sukeliančios deguonies trūkumą kraujyje ir audiniuose.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

„Pasikvietė mane vadovai ir sako, kad reikia tą barokamerą įvaldyti. Iš pradžių nenorėjau. Bet paskui pradėjau domėtis, kaip ji veikia, – pasidarė įdomu. Turėjau galimybę pasižiūrėti, kaip šie aparatai veikia Vilniuje, Kardiochirurgijos centre. Vilnius buvo gavęs angliškų barokamerų – vadinamuosius vikersus. Ten jomis buvo gydoma išeminė širdies liga. Rygoje susipažinau kaip barokameros naudojamos toksikologijoje“, – prisimena pašnekovas.

Skirtingose gydymo įstaigose susipažinęs su barokameros veikimo galimybėmis grįžo į Kauną ir ėmėsi darbo. „Mūsų klinikos Kaune gautą barokamerą reikėjo skubiai įjungti. Kitu atveju aparatas būtų turėjęs grįžti į gamyklą testacijai. Iš Rygos grįžau pasiruošęs, ir 1981 m., lygiai prieš 40 metų, laiku įjungėme barokamerą“, – laiką atgal atsuka gydytojas.

Į hiperbarinės medicinos galimybes L.Mackevičius gilinosi Maskvoje, Karlskrunos mieste Švedijoje, jomis domėjosi ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Klaustrofobiški – atsisako

Vienas seansas barokameroje trunka valandą. L.Mackevičiaus teigimu, pasitaiko, kad klaustrofobiški (bijantys uždarų patalpų) asmenys atsisako gydymo barokamera arba negrįžta po pirmojo gydymo seanso.

Iš pradžių barokamera Kauno klinikose dažniausiai naudota apsinuodijimams smalkėmis (anglies monoksidu) gydyti. „Barokamera kelias dešimtis kartų pagreitina smalkių išskyrimą iš organizmo. Žmogus greičiau atgauna sąmonę ir būna visavertiškai atgaivintas. Smalkių labai greitai patenka į kraują – kraujyje esantis hemoglobinas traukia smalkes kaip popierius vandenį. Deguoniui dar reikia padirbėti, kad jis patektų į hemoglobiną, o smalkės prie jo tiesiog limpa. Todėl žmonės labai greitai apsinuodija smalkėmis ir miršta. Juk ir ugniagesiai sako: liepsnos beveik nebuvo, o žmogus užduso. Ir uždūsta nuo smalkių. Dabar tokių atvejų pasitaiko rečiau. Didžiausia problema – su rūkoriais, kurie dar ir išgeria. Jie užsirūko cigaretę lovoje ir su ja užmiega: gaisro kaip ir nėra, tik patalai apsvilę, bet žmogus uždusęs arba vos gyvas“, – L.Mackevičiaus žodžiais, jei gyvybė dar teberusena, – gelbsti barokamera.

Barokamera pagreitina smalkių išskyrimą iš organizmo kelias dešimtis kartų. Žmogus greičiau atgauna sąmonę ir visavertiškai atgaivinamas.

Gydytojas prisimena anksčiau bene kiekvieną naktį vykdavęs taip gelbėti apsinuodijusiųjų.

„Lietuviai – labai verslūs, sovietmečiu augindavo lapių, audinių, šiltnamiuose – daržovių, gėlų. Ūkinius pastatus, šiltnamius reikėjo šildyti. Žmonės pasidarydavo savadarbių šildymo sistemų – labai daug apsinuodydavo smalkėmis“, – pasakoja gydytojas.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Pašnekovo žodžiais, vėliau barokamerą gavo ir Šiauliai – Zoknių oro uoste taip pat neretai pasitaikydavo apsinuodijimų smalkėmis, ir Klaipėda. „Uostamiestyje dažniau būdavo gydomi sergantieji kesonine liga, t.y. po vandeniu dirbančių narų liga. Ja susirgdavo narai, kurie per greitai iškeliami iš didelio gylio. Tada ištirpęs azotas, kurį mes gauname kvėpuodami kaip balastą, sudaro burbulų, užkiša stambiąsias kraujagysles, ir žmogus miršta. Vienintelė priemonė gydant šią ligą ir šiandien – barokamera. Svarbu, kad žmogus per 6–10 val. per plaučius iškvėpuotų tą dujomis nevirtusį azotą. Skystas jis nespėja greitai pasišalinti. Veikiant barokamerai, skysti azoto burbuliukai per kelias valandas pasišalina per plaučius“, – vis dėlto, pasak L.Mackevičiaus, narai tesudaro 0,1 proc. visų barokamera gydomų pacientų.

Barokamera gali būti naudojama ir estetiniais sumetimais – grožio procedūroms. „Galima sakyti, vienintelės kontraindikacijos barokamerai naudoti – traumuota, sulaužyta krūtinės ląsta ir atviros plaučių kavernos (pūlingos ertmės – red. past.), cistos“, – užsimena gydytojas.

Pašnekovo žodžiais, bėgant metams pasikeitė tik barokamerų įranga – jos tapo žmonėms patogesnės. Šio gydymo galimybės ir dabar lieka neišsemtos. Štai 2019 m. Fiziologijos ir medicinos srities Nobelio premija skirta mokslininkams, įrodžiusiems, kad deguonis, tiekiamas didesniu slėgiu, padeda atgaivinti onkologinių ligonių po švitinimo apmarintas gerąsias ląsteles.

Gydytojo teigimu, barokamera galėtų būti taikoma ir gydant Alzheimerio ligą, parkinsonizmą, vaikų autizmą. „Tai ligos, kur chirurgija niekuo negali padėti. Taip pat reumatinės ligos, išsėtinė sklerozė, reumatoidiniai poliartritai, reumatinių ligų padariniai, kai žmogus nuo pirštų galų pradeda juoduoti, – mes gydome žmones su tokiais reumatiniais pakenkimais. Jei šeimos gydytojas parašo siuntimą, kartkartėmis jie gauna gydymą barokamera“, – sako L.Mackevičius.

Vis dėlto jis pastebi, kad ne visi šeimos gydytojai žino apie galimybę parašyti tokį siuntimą.

Gydo bičių nuodais

L.Mackevičius yra paskelbs apie 50 mokslinių toksikologijos, hiperbarinės medicinos ir apiterapijos srities straipsnių. Jis prisistato ir bitininku-apiterapeutu. Užpatentavo savo sukurtą prietaisą, skirtą gyvoms bitėms prie ligonio atnešti. „Šis prietaisas, kuriame telpa apie 20 bičių, reikalingas, kai gydoma bičių nuodais. Turi atnešti bitę ir priglausti ją prie paciento kūno. Išlikdama šiame prietaise, bitė įgelia – suleidžia nuodus“, – į apvalią dėžutę panašų prietaisą demonstruoja L.Mackevičius. Ir prisimena atvejį, kai Klinikų Intensyvios terapijos skyriuje gydymui laikytos bitės ištrūko iš avilio į pasklido po palatas. Tuomet jis vidury nakties sulaukė kolegos skambučio. Pašnekovas prisimena: nors bitės niekam neįgėlė, skyriaus personalas buvo ne juokais išsigandęs.

Transportuoja: savo sukurtą prietaisą, skirtą gyvoms bitėms atnešti prie ligonio, L.Mackevičius yra užpatentavęs. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

L.Mackevičius – ir tarpukariu įkurtos, atgavus Nepriklausomybę atkurtos patriotinės medikų organizacijos „Fraternitas Lituanica“ narys, ir buvęs choro „Neris“ dainininkas, 30 metų giedojęs ir Kauno jėzuitų bažnyčios chore. Be to, rašo eilėraščius – šiemet išleista jo poezijos knygelė. Tarp eilėraščių – ir skirtas mamai. Ilgaamžę, 103 metų sulaukusią, mamą L.Mackevičius palaidojo šiemet.

Gydytojas vadovaujasi Hipokrato priesaku: „Medice, cura te ipsum“ – „Gydytojau, pasigydyk pats.“ Gyvena sveikai, sportiškai. Antras Hipokrato priesakas, kurio jam tenka laikytis darbe, – „Primum non nocere“ – „Pirmiausia nepakenk.“

Pašnekovas neabejoja – sveikatą, pozityvumą ir energiją padeda išsaugoti sportas ir gražūs santykiai su šeima. „Visą gyvenimą sportavau. Ir dabar sportuoju. Pakaunėje, Tabariškių kaime, turiu sklypelį žemės prie tvenkinio, vasarą kiekvieną dieną maudausi tvenkinyje. Šaltuoju metų laiku lankau baseiną. Kai yra sniego, ledo, – slidinėju, čiuožinėju pačiūžomis“, – vardija jis.

Šiemet Birutė ir Lukas Mackevičiai atšventė auksinių vestuvių jubiliejų. „Aš – egoistas. Prie savęs esu pasilikęs ir žmoną, ir dukrą Gabiją. Dukros Aistė ir Milda savo gyvenimus kuria atskirai, džiaugiuosi ir dviem anūkais – Matu bei Simonu“, – šypsosi gyvenimo džiaugsmo nestokojantis senjoras.

Šiuo metu jis labiausiai laukia reabilitacijos po klubo sąnario operacijos pabaigos – kad vėl galėtų stoti ant slidžių, pačiūžų.

GALERIJA

  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
  • Dirbantis 80-metis: saugoja sportas ir šeima
Justinos Lasauskaitės nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (23)

Anonimas

Sėdi senis užėmęs vietą ,o jaunas ,baigęs universitetą neranda sau darbo vietos ,aš esu pats pensininkas ir žinau ,kad dirbti galima kokiu nors sargu ar kiemsargiu ,bet ne gydytoju ,juk tokiame amžiuje man atrodo nėra kvalifikacijos kėlimo kursu ,gydomi žmonės ,o ne gyvūnai.

Nu gal

jis galvoja, kad yra nepakeiciamas, metai daro savo, kad ir kaip noretum jau gerai dirbti tikrai sunku, neseniai buvau pas viena tokia pensininke gydytoja, tai ne tik kad jau nusisneka ne i tema, bet pasiunte darytis toki tyrima, po kurio jau buciau galus atidavus, gerai kad kita gydytoja pamacius pasake, kad man negalima daryti to tyrimo.

Pensininkas

Kas pensijinio amžiaus duoda bileteni jam jau nepriklauso o ir darbuotojas trečią mėnesį iš eilės turi bilieteni va čia tai bent darbuotojas
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS