Laiminga nelaimė

94 metų kaunietis Vladas Drupas dviratį, kuriuo vokiečių okupacijos metais gelbėjo žydų gyvybes, prieš 60 metų iškeitė į motociklą. Lakstė tuo motociklu taip pat aistringai, kaip ir gyveno. Tad dėsninga, kad į ketvirtąją dešimtį įžengusio viengungio skraidymas plieno žirgu baigėsi Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, ant operacinio stalo.

"Tai buvo laimingas nelaimingas atsitikimas, nes mane operavusi gydytoja tapo mano žmona", – tvirtino V.Drupas, žvilgsniu parodęs į neseniai mirusios žmonos portretą, šalia kurio išdidžiai kabo iškilios Lietuvos giminės – Giedraičių – herbas.

"Tas herbas čia neatsitiktinai – mano žmona kilusi iš XVI a. Videniškiuose gyvenusio Baltramiejaus Giedraičio giminės. Kai susipažinau su būsima žmona, nieko apie tai nežinojau. Jai, jaunutei chirurgei, patiko tai, kad aš valingas, neaimanuojantis ligonis, o ji man paliko įspūdį kaip labai gera, beje, pirmos sovietmečio gydytojų laidos specialistė. Kai susituokėme, apsigyvenome P.Višinskio gatvėje, išnuomotoje palėpėje", – labai santūriai, lyg ir nenoriai pasakojo V.Drupas, dėliodamas savo daiktus kelionei į Izraelį.

Jai, jaunutei chirurgei, patiko tai, kad aš valingas, neaimanuojantis ligonis, o ji man paliko įspūdį kaip labai gera, beje, pirmos sovietmečio gydytojų laidos specialistė.

Vaikystė Giedraičių pusėje

V.Drupas, sovietmečiu dirbęs įvairiose statybos organizacijose, joms vadovavęs, visą laisvalaikį skirdavo sklandymui, kurį ilgainiui iškeitė į akrobatinį skraidymą. Tapo žinomu ir iki šiol gerbiamu aukštojo pilotažo meistru ir iki šiol mėgaujasi Lietuvos padange, pilotuodamas akrobatinį lėktuvą.

Tiesa, atšalus orams, V.Drupas savo aistrą skraidyti beveik pusmečiui iškeičia į pomėgį žiemoti saulėtame Izraelyje. Mat karo metais jis, Šiauliuose ir jų apylinkėse išgelbėjęs dešimties žydų gyvybę, pelnė jų pagarbą ir dėkingumą – V.Drupui suteikti Pasaulio Tautų Teisuolio ir Tel Avivo garbės piliečio vardai ir išgelbėtieji jam sudarė sąlygas kiekvieną žiemą pailsėti Izraelyje, aplankyti kitus išgelbėtus žydus ir jų palikuonis.

Prisiminimų apie šeimą estafetę iš tėčio energingai perėmė jo aplankyti atėjusi dukra Violeta Drupas-Cole. "Mane sovietmečiu faktiškai augino ne tėvai, nes abu buvo visiškai prapuolę savo darbuose, o mamos tėčio plk. ltn. Leonardo Giedraičio, trumpai buvusio A.Smetonos adjutantu, sesuo Vanda Giedraitytė, – pasakojo moteris. – Ji jaunystėje su šeima gyveno Ukrainos dvaruose, carinėje Rusijoje studijavo stomatologiją. Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, grįžo į tėvynę, kurios nepaliko ir po antrosios sovietų okupacijos. Liko čia ir mano būsimi tėvai."

Dvylikametė vairuotoja

Violeta dažnai ateina aplankyti tėčio kartu su dukra Nika, gimusia JAV. "Aš tuoj po nepriklausomybės paskelbimo išvykau į JAV aplankyti 1944 m. iš Lietuvos pasitraukusių giminaičių. Anuomet nė neturėjau minties ten likti, bet atsitiko taip, kad gavau darbą vienoje architektūros firmoje, pradėjau mokytis, gilindama Lietuvoje įgytas architektūros žinias. Paskui ištekėjau, gimė dukrelė Nika, tačiau visą laiką ilgėjausi Lietuvos, tėvų, brolio, draugų ir tėvynėje prabėgusio laiko", – apie lemtingą kelionę į užatlantę pasakoja kaunietė.

Lietuvoje praleistas laikas jai atrodęs šiltesnis nei JAV. "Gal todėl, kad svetur man teko susidurti su daugybe problemų, mačiau turtingų žmonių vienišumą, o juk Lietuvoje palikau pakylėtą tautos bendrumo jausmą ir žmones, suvienytus svajonių apie ateitį", – teigė pašnekovė.

Pasak Violetos, tėtis turėjo didžiulės įtakos jos laisvalaikiui ir pomėgiams. "Kai buvau aštuonerių, tėtis pirmą kartą pasisodino mane automobilyje ant kelių, prie vairo. Dar po ketverių metų man buvo leista laukuose vairuoti automobilį savarankiškai. Anuomet tai buvo tikras stebuklas", – sakė pašnekovė. Ir tą stebuklą buvo galima pamatyti Pociūnų aerodrome, kur Violeta važinėdavo, žiūrėdama į kelią per automobilio vairo kiaurymę.

Apsiverkė danguje iš laimės

Pasak pašnekovės, tą jos važinėjimą automobiliu po aerodromą yra filmavęs Vytautas Dovydaitis, kai kūrė dokumentinį filmą apie Pociūnų aerodromą. O į aerodromą Violetą pasiimdavo tėtis, kuris kildavo į padangę sklandytuvu, o vėliau – lėktuvu. Dukrelė visa tai stebėdavo pasodinta po medžiu drauge su kitais lakūnų vaikais.

Stebėdama tai, ką tėtis išdarinėja danguje, mergina irgi panoro pakilti į dangų. Baigusi specialius mokymus žemėje ir danguje, kuriems vadovavo Jonas Bagdonas, Romualdas Pivnickas, Steponas Artiškevičius ir kiti Lietuvos aukštojo pilotažo meistrai, vos sulaukusi aštuoniolikos Violeta sėdo į "JAK-18" ir, tėčio palydėta, pirmą kartą savarankiškai pakilo į dangaus žydrynę ir apsiverkė. Iš džiaugsmo, nenusakomo laisvės, erdvės ir nepriklausomybės pojūčio.

"Skirtingai nei tėčiui, kuriam akrobatinis skraidymas buvo gyvenimo būdas, man pilotavimas tapo vienas iš saviraiškos būdų, iškrova. Kaip ir malonumas šokti iki nukritimo, lėkti greitkeliu dideliu greičiu, rašyti eilėraščius ar kiaurą parą diskutuoti rūpimais klausimais. Skraidymas man netapo gyvenimo būdu, nes, siekdama maksimumo, supratau, kad padangėje to nepasieksiu – šalia skraidė neeilinio talento vaikinai. Nebent būčiau anuomet turėjusi nuosavą lėktuvą ir galėjusi kiekvieną vakarą šlifuoti danguje aukštojo pilotažo figūras... Tad pasitraukiau iš dangaus negaišindama talentingesnių pilotų laiko", – neslėpė kartėlio dėl neįgyvendintos svajonės Violeta.

Nika ir Lietuva

V.Drupas buvo labai santūrus pagyrų prasme ir būtent tai stūmė jo ambicingą dukrą savarankiškumo link. Tėvo įtaka buvo jaučiama ir Violetai renkantis, ką studijuoti. Mat V.Drupas sovietmečiu šeštadieniais ir sekmadieniais imdavo savo dukrelę į savo vadovaujamų statybų objektus, kad įvertintų, kas ir kaip padaryta per savaitę. Tos statybos ir jų brėžiniai stumtelėjo Violetą architektūros studijų link.

"Dirbdama JAV architektūros srityje, daugiau nei dešimtmetį skyriau visuomeninei veiklai JAV Lietuvių bendruomenės kultūros taryboje ir Amerikos lietuvių inžinierių architektų sąjungos centro valdyboje. Be to, rašydavau straipsnius į "Draugą", vaidinau Čikagos mėgėjiškame teatre "Žaltvykslė",  drauge su bendraminčiais organizuodavome parodas, renginius... Argi viską išvardysi?" – retoriškai paklausė Violeta, glostydama katę Piką.

"Mes šitą katę radome su mama savo sode ir atidavėme močiutei Aldonai, bet ji numirė. Tad Pikos šeimininku tapo senelis Vladas, tačiau jis dabar ilgam išvažiuoja į Izraelį, ir Pika gyvens, kiekvieną dieną laukdama mūsų ateinant", – Pikos istoriją papasakojo Violetos dukra Nika. Penkiolikametė moksleivė į Kauną mokytis atvyko iš Čikagos vakarinio priemiesčio, kur, jos pastebėjimu, pamokų metu buvo daug žaidimo elementų, bet gaunamų žinių prasme lietuviška mokykla yra visa galva aukščiau. "Čia, Lietuvoje, mokiniai sumanesni", – dalykiškai įvertino patirtį Nika.

Ekstremalų dinastija

Kas Lietuvoje domina buvusią jaunutę amerikietę? Kokie jos norai, troškimai? Ar jie tokie pat ekstremalūs, kaip ir jos mamos ar senelio? Taip, Nika paveldėjo iš jų tvirtą charakterį, siekių aukštumą ir aiškumą. "Šiandienė svajonė – šuolis su parašiutu, o paskui – medicinos studijos", – nedvejodama atsakė Nika, o jos mama Violeta patikslino: "Ji nori tapti širdžių gydytoja."

Dar visai neseniai Nika lankė karatė treniruotes, daug dėmesio skyrė kūno kultūrai, tačiau dabar yra užsidegusi gan ekstremaliu jos amžiaus mergaitėms noru – važinėti motoroleriu. Beje, ar nepanašūs jos polinkiai į mamos, kuri dabar, užmiršusi savo praeitį, piestu stoja prieš šį Nikos sumanymą? "Ar ji nemato, kokia dabar transporto gausa, o ir pavojingai vairuojančiųjų keliuose netrūksta, – aiškino savo neigiamo atsakymo dukrai priežastį Violeta. Jos nuomone, dukra ilgainiui supras, kad, nuolat įpratusi vertinti gyvenimo situacijas, priimti sprendimus, mama buvo teisi.

Pati Violeta džiaugiasi, kad pasiekė tokią brandą ir padėtį, kai gali užsiimti tuo, kas jai patinka: rašyti, tapyti, domėtis giminės istorija, projektuoti, mokytis šaudyti jai atitekusiu mirusio brolio Vlado vardiniu pistoletu, kurį jis, mjr. Vladas Drupas, gavo už nuopelnus atkuriant Lietuvos kariuomenę.