Šiandien esame tikri, kad mūsų valstybės vardas skamba garsiai ir užtikrintai – esame girdimi ir matomi kaip tvirta moraliniu ir vertybiniu požiūriu tauta. Tačiau dar prieš 35 metus Lietuvos vardas toli gražu ne kiekvienam demokratiniame Vakarų pasaulyje gyvenančiam buvo žinomas. Anuomet bet koks vakariečio dėmesys ar vizitas Lietuvoje mūsų tautai buvo itin svarbus – tai buvo ne tik materialinė ar humanitarinė pagalba, bet ir simbolis, kad demokratinis pasaulis – išvien su mumis. Vieni tokių vakariečių, teikusių pagalbą Lietuvai ir Europoje skelbusių atkurtos valstybės žinią, buvo dabartiniai Lietuvos garbės konsulai Prancūzijoje A. M. Goussard ir P. Minonzio – bene pirmieji prancūzai, apsilankę atkurtoje Lietuvoje ir pažinę ją vienu iš reikšmingiausių mūsų šalies istorijos laiku.
Pirmoji pažintis
Ryšį su Lietuva tiek A. M. Goussard, tiek P. Minonzio užmezgė dėl savo veiklos – rūpinimosi žmogus teisių klausimais įvairiose šalyse.
1990 m., sovietams įvedus Lietuvos ekonominę blokadą, pradėjo trukti ne tik naftos, dujų, bet ir būtiniausių prekių – tarp jų ir vaistų. Juos anuomet į Lietuvą padėjo tiekti tarptautinė organizacija „Farmacininkai be sienų“ (Pharmaciens sans Frontières (PSF), kurios Tarptautinio komiteto steigėjas ir viceprezidentas buvo P. Minonzio.
„1990 m. birželį Perkūno Liutkaus ir Ričardo Bačkio vadovaujama Prancūzijos lietuvių bendruomenė išsiuntė žinią apie sovietų įvestą Lietuvos blokadą ir iškvietė PSF pagalbą. Sužinoję apie tai pakrovėme į sunkvežimius medicinos reikmenų, kurių suteikė TULIPE (Transfert d’Urgence de l’Industrie Pharmaceutique) ir Prancūzijos farmacijos laboratorijų (LEM) humanitarinė struktūra, ir iš karto išvažiavome“, – prisimena P. Minonzio.
Pirmoji PSF misija, pasakoja P. Minonzio, sustojo Lazdijuose, prie pat sienos. Ten prancūzus pasitikęs tuometis Lietuvos sveikatos apsaugos ministras J. Olekas įspėjo kuo greičiau trauktis iš šalies, mat visai netoli, tarp Lietuvos ir Lenkijos sienos, buvusi sovietinė armija kėlė pavojų, grasino ginklais. Tik vėliau, sako P. Minonzio, jis sužinojęs, kad jų kalašnikovuose net nebuvo šovinių.
„Visgi išvykome po kelių valandų, bet pažadėjome savo paramą Lietuvai – šaliai, kurią atradau, bet kurios pirmąją nepriklausomybę tarpukariu prisiminė mano tėvai. Po kelių savaičių sulaukiau tuomečio šalies vadovo Vytauto Landsbergio padėkos. Nežinojau, kad tai buvo didžiulio ne tik humanitarinio, bet ir politinio nuotykio pradžia“, – kalba jis.
Anuomet, sako garbės konsulai, juodu buvo vieni iš nedaugelio prancūzų, apskritai žinojusių, kas yra toji šalis Lietuva, mat jaunoji to meto Prancūzijos karta buvo užaugusi Europoje, kurios žemėlapyje tokios valstybės nė nebuvo mačiusi.
„Dešimtajame dešimtmetyje, reikia pripažinti, prancūzai, išskyrus pagyvenusius žmones, apie Lietuvą žinojo labai mažai arba nieko. Tai neabejotinai buvo susiję su mūsų išsilavinimu. Mus mokė apie „didžiąją“ Sovietų Sąjungą, kruopščiai ištrinant Baltijos valstybių aneksiją, primetant globalią ir vadovaujančią vienos šalies viziją. Apie okupaciją žinojo tik emigrantai, istorikai ir labai gerai informuoti žmonės. Prancūzijos specialiosios tarnybos net buvo konfiskavusios vaizdo įrašą, kurį 1991 m. sausį filmavome Vilniuje“, – prisimena P. Minonzio. Jis apgailestauja, kad prireikė tragiškesnio įvykio – aktorės Marie Trintignant nužudymo filmavimo Vilniuje metu ir dviračių sporto pasiekimų – Raimondas Rumšas 2002 m. „Tour de France“ finišavo trečias, kad prancūzai pradėtų kalbėti apie Lietuvą. „Tuomet visi, net žurnalistai ir politikai, painiojo Baltijos šalis ir Balkanus. Turėjome spausti spaudą, kad pagaliau Lietuva būtų žinoma pasauliui“, – pasakojo garbės konsulas.
Diktatorius nulaužta nosimi
A.-M. Goussard, kovotoja už žmogaus teises, buvusi Tarptautinės žmogaus teisių organizacijos viceprezidentė, nuo pat 1991 m. pirmininkaujanti Prancūzijos–Lietuvos asociacijų Prancūzijoje koordinacinei tarybai, dar jaunystėje pasirinko kovos prieš komunistinį totalitarizmą kelią, o devintojo dešimtmečio pabaigoje Trua mieste organizavo Laisvės savaites – renginį, suburdavusį rezistentus iš viso pasaulio. Būtent viename jų, 1990–1991 m. sandūroje, susitiko ir jos keliai su pirmaisiais lietuviais.
„1990 m. gruodį Paryžiuje įvyko ESBO (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos) konferencija. Michailas Gorbačiovas paprašė Prancūzijos užsienio reikalų ministro neleisti dalyvauti Baltijos šalių atstovams, o šis jo prašymą įvykdė. Tuomet nuėjau pas Trua merą R. Galley, Antrojo pasaulinio karo pasipriešinimo didvyrį, ir sutariau, kad važiuosiu pasiimti Lietuvos atstovų į Paryžių ir parvešiu juos į Trua, specialiai į Laisvės savaitę. Taip per kelias dienas lietuviai galėjo susitikti su keliais šimtais vietinių žmonių ir užmegzti draugystės ryšius. Kai sausio 13-ąją per televiziją pamatėme įvykius Vilniuje, nusprendėme vykti. Radome keturis sunkvežimius, pripildėme juos suaukotų daiktų ir paskui juos išvažiavome automobiliu“, – pasakoja ji. Taip A. M. Goussard pirmą kartą susipažino ne tik su Lietuva, bet ir su vėliau tapsiančiu ilgamečiu bičiuliu ir kolega P. Minonzio.
Toji kelionė į Lietuvą vedė per Vokietiją, Lenkiją, Baltarusiją, tuometį muitinės postą Medininkuose, kur visą ekipažą pasitiko, kaip prisimena garbės konsulė, itin panašūs į rusų kareivius muitininkai. Nemenkai teko su jais pavargti, pasakoja A. M. Goussard, tačiau galų gale humanitarinė pagalba įvažiavo į Lietuvą. Riba, skyrusi Lietuvą nuo Vakarų pasaulio, buvo įveikta.\
Lietuva yra žodis, tolygus žodžiui Laisvė. Šiandien ji yra atgavusi savo vietą tarp kitų demokratinių tautų – ES, NATO, ESBO ir UNESCO.
„Už kelių šimtų metrų toliau mus pamatę pasieniečiai nustebo. Mes ką tik įveikėme blokadą. Nesvarbu, ką vežėme, svarbu, kad sugebėjome pervažiuoti. Siena buvo atvira ir europiečiai įvažiavo“, – savo pirmosios kelionės į Lietuvą įspūdžius pasakoja A. M. Goussard.
Tuomet – Vilnius: parlamento aikštė, nuo jo nesitraukiančių lietuvių dainos, betono luitai, saugantys parlamentą, vaikų piešiniai, plakatai su užrašu „Jėzau Marija, mes tave mylim, gelbėk mus“ ir, kaip įvardija A. M. Goussard, istorijos šiukšliadėžėmis virtusios metalinės statinės, kuriose buvo deginama viskas, kas galėjo priminti sovietizmą. Vėliau kelionė tęsėsi Kaune, pas dabar jau ilgamečiais draugais tapusius lietuvius.
„Kaune – pirmieji cepelinai, naktinis apsilankymas Taikos prospekto garažuose, kur buvo saugomos dešimtys ką tik nuverstų Lenino statulų. Įvairaus amžiaus ir įvairaus stoto leninai su nulaužtomis nosimis, kad niekam nekiltų minties grąžinti į vietą. Karo muziejus ir susitikimas su tais, kurie ir po 30 metų amžiams yra tapę mūsų draugais: Danute, Dariumi, Dainiumi (Gruzdžiais – red. past.). Daugybė vaizdų sugrįžta – autentiški, simbolizuojantys draugystę ir jos vertybes, kurios mus vienija ir dėl kurių esame pasirengę kartu kovoti iki galo. Be to, jaučiame nepaaiškinamą ir gilų jausmą, kad esame namuose, šeimoje“, – pasakojo A. M. Goussard.
Laisvės sinonimas
Geriau net nevažiuokite į Lietuvą, jei galvojate, kad čia negrįšite, – tai garsi šių garbės konsulų frazė. Daugiau nei per 30 metų pašnekovai Lietuvoje yra lankęsi per 100 kartų. „Kai myli – neskaičiuoji“, – sako A. M. Goussard. Vien šį pusmetį garbės konsulai prasitaria planuojantys net tris keliones į Lietuvą – viena iš jų juodu atvesianti į KTU Frankofonijos mėnesį, kuriame A. M. Goussard ir P. Minonzio pasidalys neblėstančios meilės Lietuvai patirtimi ir tuo, kas traukia juos čia vėl ir vėl sugrįžti.
„Lietuva – tai istorija apie meilę laisvei, neįtikėtino orumo žmones, pasiryžusius bet kokia kaina atgauti nepriklausomybę. Atlikęs misijas daugelyje šalių, Lietuvoje radau išdidžią, ryžtingą tautą, pasiruošusią susidurti su sunkumais ir priimti iššūkį išsivaduoti iš sovietų kontrolės, – dalijasi P. Minonzio. – Man, italų kilmės žmogui, širdį itin džiugino atrasta baroko architektūra, labai stiprūs ryšiai su Italija.“
Neįsimylėti Lietuvos, įsitikinusi A. M. Goussard, neįmanoma. Pažinusi Lietuvą atgautos nepriklausomybės pradžioje ir šiandien kartu su ja visai Europai garsiai kartojanti, kaip svarbu nenuleisti rankų ir padėti kovojančioms už laisvę tautoms, garbės konsulė sako: Lietuva – antras žodis po žodžio Laisvė, o Lietuvos vėliava, kuria A. M. Goussard apsisiautusi neretai dalyvauja Paryžiuje vykstančiuose mitinguose už Ukrainos laisvę, – svarbus to simbolis.
„Lietuva yra žodis, tolygus žodžiui Laisvė. Šiandien ji yra atgavusi savo vietą tarp kitų demokratinių tautų – ES, NATO, ESBO ir UNESCO. Prancūzijos–Lietuvos koordinacinė taryba mano, kad jos, kaip ir Lietuvos, misija šiandien yra lydėti ir palaikyti tuos, kurie kovoja už laisvę, demokratiją, Europą, nesvarbu, ar tai ukrainiečiai, baltarusiai, ar gruzinai. Lietuvos vėliava tai liudija“, – sako A. M. Goussard.
Šiandien prancūzai gerai žino, kas yra Lietuva. Jos vardas garsiau skamba ir kultūros (prisiminkime neseniai įvykusį Lietuvos sezoną Prancūzijoje), ir turizmo srityse, ir, be abejo, geopolitinėje erdvėje. Tai geografinis Europos centras, krepšinio šalis, o svarbiausia, kaip pabrėžia P. Minonzio, lietuviai – tauta, kuri iki šiol labiausiai padeda Ukrainai.
Kas? KTU Prancūzų kultūros centro organizuojamas Frankofonijos mėnuo. Susitikimas su A. M. Goussard ir P. Minonzio.
Kada? Kovo 21 d. 17 val.
Kur? KTU rektorato salėje (K. Donelaičio g. 73)
Naujausi komentarai