Priminimai lankytojams

Kol dar ruduo lepina geresniais orais, namie sėdėti nevalia. Juolab kad Kaunas ir jo apylinkės išsiskiria gražiais vaizdais. Jų gausu ir Žiegždrių geologiniame pažintiniame take, jungiančiame du valstybės saugomus gamtos paveldo objektus – tokiu pat pat vardu pavadintą atodangą ir Kalniškių konglomeratą. Nuo jo lankytojai pradeda pasivaikščiojimą, o neretai ir baigia.

„Tačiau verta praeiti visu taku pirmyn ir atgal“, – girininkas Aivaras Audėjaitis šyptelėjo, o tada pridūrė.

Tie, kurie koordinatėse 54.888856,24.076650 žingsnius rinko, finišo tiesiojoje pripažino - duotoji atkarpa, tarsi geologijos vadovėlis.

Pačioje tako pradžioje neseniai iškilęs stendas primena, ko nevalia daryti gamtoje, kad nykstančių gyvūnų, augalų rūšių neužgožtų nenykstantys daiktai: stiklinė ir plastikinė tara, skardinės, padangos ir, žinoma, maišeliai. Netoli stendo įtupdyta šiukšliadėžė. Dar viena stovi tako pabaigoje. Trečios, ketvirtos ar penktos nė su žiburiu nerasite.

„Norime, kad viską, ką su savimi atsineša, žmonės ir išsineštų, todėl sąmoningai daugiau šiukšliadėžių nestatėme, – iš tako lankytojų A. Audėjaitis vylėsi tokio pat sąmoningumo, kitaip nei iš paukščių ir gyvūnų. – Būna, jie viską iš šiukšliadėžių išnešioja. Liūdna, bet kartais ir asocialūs žmonės taip padaro...“

Išbandyta: A. Audėjaitis neabejojo, kad, sykį praėję taku, čia grįš vėl. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Žvejų rojus

Rankos mostu nurodęs kryptį, girininkas pasileido 1,6 km ilgio atkarpa, kuria vingiuoja praminti, natūralaus ir sutankinto grunto takai, o ties konglomeratu ir kai kuriose kitose vietose – mediniai laipteliai. Tako pradžioje jie jau treti. Pirmieji dveji taip pat buvo mediniai, bet neįbetonuoti, be metalinių sutvirtinimų, todėl ir tarnavo trumpiau.

Prie greitesnės laiptelių baigties prisidėjo ir lankytojai, ypač žvejai. Nuplėšę lenteles jie pasidarė angą, kad sutrumpintų kelią iki Kauno marių krantų.

„Įrengdami dabartinius laiptus, padarėme jiems specialių nusileidimą. Kaip matote, pasiteisino. Bendruomenė pamėgusi šią vietą. Darbo dienos rytas, o žvejais visas krantas nusėtas“, – į meškeres sumerkusius vyrus iš tolo dirstelėjęs girininkas patvirtino, kad Kauno marios – ne tik buriuotojų mėgstamas vandens telkinys. Jam antrino ir vienas žvejys.

„Žuvų čia pakanka visiems, o ir įvairovė jų kur kas didesnė“, –  pusamžis vyriškis nenuleido akių nuo plūdės. Šiai panirus stryktelėjo, o po akimirkos džiaugėsi laimikiu – nemenku karpiu.

Nors kimba ir lydekos, ir kuojos, ir karšiai, žvejai Kauno marias vadina karpininkų rojumi. Rečiausiai esą papuola ungurių, žiobrių, šamų.

Dėmesys konglomeratams

Išskirtinės Kauno marių regioninio parko vertybės – unikalios atodangos, kurių sluoksniai liudija ledynų ir geologinių procesų kūrybinį meistriškumą. Kalniškių konglomeratas – valstybės saugomas gamtos paveldo objektas su susisluoksniavusiomis uolienų tekstūromis ir žiojėjančiomis olomis. Atodangos ilgis beveik 400 m, o įspūdingiausia dalis – konglomerato dariniai – atsiveria tik pačiame šlaito viršuje. Atodangos ertmėse galima pamatyti stalaktitų užuomazgų. Tai itin retas reiškinys mūsų šalyje.

„Kas yra konglomeratai? tai gamtinis cementas, sudarytas iš smėlio, žvirgždo, žvyro ir kitų priemaišų. Dažniausiai jis formuojasi prie sraunių upių, ledyninių ežerų“, – A. Audėjaitis sulėtino žingsnį.

Išvertus iš lotynų kalbos, žodis „conglomeratus“ reiškia „sukauptas“, „surinktas“ ir puikiai atspindi konglomeratų susidarymo procesą, kuris vyksta dviem etapais. Pirmiausia susiformuoja rupios ir vandeniui laidžios medžiagos sluoksnis. Antrame etape su požeminiu vandeniu į jį patekę ištirpę hidrokarbonatai dėl koncentracijos kristalizuojasi ir virsta mineralu, sucementuojančiu birią medžiagą.

Kvietimas: atvykę į taką, palikite ne šiukšles, o po varpelį. / Regimanto Zakšensko nuotr.

„Yra ir kitų, smagesnių istorijų apie konglomeratus“, – girininkas palinko virš informacinės lentelės, ant kurios nupiešta meška, pasakojanti nuosėdinės uolienos susidarymo legendą. Iki Antrojo pasaulinio karo senajame Žiegždrių kaime pūpsojo dvaras. Jo šeimininkas laikė mešką, kuri dirbo įvairius darbus. Vos tik išgirdusi varpelį, kviečiantį valgyti, ši viską mesdavo ir strimgalviais lėkdavo prie stalo. Kartą, suskambus varpeliui, meška sviedė žemėn alaus statinę, kurią nešė ant kupros. Paslydo ant tirštos gėrimo putos, nučiuožė nuo skardžio ir užsimušė. Nelaimėlės kupra suakmenėjo ir virto konglomeratu. Nuriedėjęs jis guli prie pat Marių kranto. Legendoje minėtas varpelis taip pat neliko pamirštas. Šiandien pažintiniame take jų daug ir įvairių – molinių, metalinių, stiklinių. Kabinti varpelius kviečiami visi Kauno marių regioninio parko lankytojai.

„Bėda ta, kad vieni juos kabina, o kiti – nusineša. Toks užsuktas ratas“, – girininkas gūžtelėjo pečiais.

Gamtos receptai

Take apstu įvairių žymių, nuorodų ir interaktyvių žaidimų. Pastarieji skirti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, norintiems geriau pažinti vietos augmeniją, gyvūniją ir išmokti skirti Žalčialunkio ir Ožekšnio žiedus arba sužinoti, kuo ypatingas niūriaspalvis auksavabalis. Lentelių su grybų aprašymais neradome. Jų, anot A. Audėjaičio, ir nereikia.

„Kodėl? Nes grybai pas mus vienos rūšies. Baravykai! Voveraičių beveik nėra, – žygio dalyviams akis įsmeigus į samanas, girininkas ragino dėmesį sutelkti aukščiau. – Grybai jau baigėsi, bet jų galima rasti ir medžiuose. Tarkim, valgomųjų geltonpinčių.“

Šis grybas yra gana populiarus Vakarų Europos šalyse, o dėl panašumo į vištieną neretai yra vadinamas „girių višta“. Kaip ruošti geltonpintę? Pirmiausia nupjaukite minkštąją grybo dalį, nuplaukite ir supjaustykite kubeliais. Svieste arba aliejuje pakepinkite svogūnus, o jei labai norisi – dar ir šiek tiek pasirinktos mėsos. Šiai apskrudus, suberkite grybo kubelius.  Pakepkite 15 min. ir pabarstykite druska bei prieskoniais. Jei norite, paskaninkite grietinėle. Kaip ir vištiena, geltonpintė puikiai dera su bulvėmis, ryžiais ar grikiais. Galima valgyti ir su skrudinta duonele.

„Tiesa, man nepasisekė. Grybas priminė trintuką, – nepavykęs patiekalas, anot A. Audėjaičio, ne meistrystės stoka. – Reikia žinoti, kada grybus rinkti. Turbūt susivėlinau.“

Ženklai: take galima rasti ne tik nuorodų, informacinių stendų, bet ir interaktyvių žaidimų. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Apglėbkite liepą

Beieškodami geltonpintės, atsidūrėme prie Žiegždrių liepos – storiausio medžio kairėje Kauno marių pakrantėje. Jos aukštis net 27 m, o apimtis?

„Iki gamtos paminklo statuso trūksta dar kokių dešimties centimetrų“, – toks statusas, pasak A. Audėjaičio, suteiktas kone pusšimčiui liepų. Sakralus medis, ilgaamžis. Liepos gyvena apie 500–600 m., o kartais net ir dvigubai ilgiau.

„Ši liepa dar jauna – apie 100 m., nors aš labai abejoju. Manyčiau, tikrai daugiau“, – keliems smalsuoliams klustelėjus, kaip tiksliai ji išmatuoti, vedlys užsiminė apie Preslerio grąžtą. Kamiene, iki pat šerdies, juo išgręžiamas plonas tašelis. Ištraukus jį, skaičiuojamos rievės ir pagal tai nustatomas medžio amžius. Yra ir kitų būdų, tačiau jie nėra labai tikslūs.

„Galima žiūrėti medžio kamieno diametrą ir skaičiuoti, koks prieaugis per metus. Tiesa, lengva suklysti, nes vienais metais medis auga daugiau, kitais – mažiau“, – A. Audėjaitis paneigė mitą, kad medžiai auga tik tam tikrais metų laikais. Procesas, anot jo, nestoja, tiesiog pavasarį jis kur kas intensyvesnis. Tą esą parodo tos pačios rievės. Kai vyksta aktyvesnis augimas, jos šviesesnės, kai lėtesnis – rievės tankesnės. Šioje vietoje pasakojimas nutrūko, o pasivaikščiojimas tęsėsi.

„Dar liko koks pusvalandis pirmyn ir valanda atgal“, – A. Audėjaitis pastebėjo, kad Žiegždrių pažintinis takas nėra kilpinis. Pasiekus jo pabaigą atgal teks grįžti tuo pačiu keliu. Žinoma, galima rinktis ir kitą, besidriekiantį per gyvenvietę.

„Ten rastumėte dar ir danielių“, – nesvarbu, koks būtų pasirinkimas, A. Audėjaitis neabejojo, žygis bus įsimintinas.