I. MIKŠTAITĖ: MANO KARJEROJE ŠIS ĮVERTINIMAS YRA AUKŠČIAUSIAS

Inga Mikštaitė iš prestižiškiausio kiokušin karatė pasaulio renginio – 12-ųjų planetos pirmenybių Japonijoje be svorio kategorijų – į Ringaudus grįžo pelniusi sidabrą. Pasaulio vicečempionė neigė pasigirdusias kalbas apie sportinės karjeros pabaigą. Ji dar žada garsinti Kauno rajoną ir Lietuvą.

– Koks jausmas būti pasaulio vicečempione?

– Šiandien – jau labai puikus. Netgi fantastiškas. Emocijos dar gana šviežios, bet jau viskas susiguli ir ateina tikrasis džiaugsmas. Kai baigiasi kova, ir ji baigiasi ne tavo naudai, emocijos tiesiog užsispaudžia. Suvokimas, kad finalas yra pralaimėtas, ima viršų ir yra stipresnis, neleidžia įvertinti, kiek iki to reikėjo padaryti ir nueiti. Gerai, kad tas sportinis nusivylimas tėra trumpalaikis.

– Ar tikėjotės medalio ir kokios spalvos?

– Prieš varžybas bijau apie tai garsiai kalbėti, nors viduje ir tikiesi, bent jau nori, nes tam ir sieki to rezultato, atiduodi save. Kartais net sau mintyse bijau pasakyti, kad noriu medalio, noriu užlipti ant pakylos. Tik kai pasieki, kai medalis tavo rankose ir yra apčiuopiamas, gali apie tai kalbėti. Tokio lygio varžybose medalio spalva nėra pati svarbiausia. Kai laimėjau pusfinalio kovą ir turėjau bent trečią ar ketvirtą vietą, jau buvo kažkas nerealaus, kad belieka susidėlioti emocijas, išlikti psichologiškai tvirtai ir eiti toliau.

– Ko pritrūko iki aukso? Kas sutrukdė?

– Niekas niekada nesutrukdo. Ir pačios nusiteikimas buvo geras. Esu sakiusi, kad, užlipus ant tatamio ir prasidėjus pirmosiomis kovos sekundėms, pajutau, jog kūnas tiesiog neklauso manęs. Vidinė įtampa, matyt, turėjo didesnės reikšmės nei mano noras. Kova iš esmės nebuvo fiziškai labai sunki. Ji baigėsi per pagrindinį laiką, baigtį lėmė emocinis lūžis, galbūt šiek tiek – ankstesnės traumos. Nors adrenalinas tas traumas palieka nuošalyje. Manau, kad pagrindinį vaidmenį suvaidino emocijos: kad ir kiek patirties turėtum, kiek kartų liptum ant tatamio, atsakomybė ir suvokimas, kad tai jau yra galutinis taškas ir tau reikia parodyti viską, ką gali, kad tai, kas buvo iki finalo, dabar nusibraukia ir tu turi laimėti tą kovą, pakišo koją. Matyt, spaudimas sau buvo per didelis. Gal po pusvalandžio būtų buvę kitaip. Čia sportas ir iš tikrųjų niekada negali pasakyti, kodėl laimėjai ar pralaimėjai, nėra bendrų taisyklių ir bendros priežasties, susideda keli dalykai. Kartais užtenka sekundės, akimirkos, kad kova būtų pralaimėta. Šiandien jau suvokiu, kokio tai buvo lygio varžybos, ką padariau, kad varžovės buvo išties stiprios, kad pergalės pasiekti neleido psichologinis nusiteikimas, nes fiziniai ir techniniai dalykai buvo daugmaž panašūs, nes tokio lygio varžybose atsitiktinumų nebūna.

– Ar tebeturite siekį tapti pasaulio čempione?

– Negaliu pasakyti, nes nežinau, kaip viskas dėliosis po čempionato, dar noriu pagyventi šviežiomis emocijomis, malonia savijauta. Vis dėlto manau, kad šis pasaulio čempionatas Japonijoje man jau buvo paskutinis, nes kitas vyks po ketverių metų. Tai pakankamai ilgas laikas, manau, kad jau nebeteks pateisinti tų vilčių ar įgyvendinti svajonių. Dabar – tokios mintys, ką gali žinoti, galbūt viskas ims ir apsivers, atsiras naujų tikslų ir motyvacijos, bet, pakartosiu, ketveri metai yra labai daug.

– Kuri pergalė jums yra labiausiai įsimintina ir dėl ko?

– Kiekviena pergalė yra savotiškai įsimintina ir kiekvienas pralaimėjimas yra vis kitoks. Šiandien labiausiai įsimintina ir paliečianti emociškai yra antroji vieta pasaulio čempionate. Dėl ko? Galbūt, kad viskas dar tebėra šviežia. Vis dėlto, mano karjeroje šis įvertinimas yra aukščiausias. Turiu pasaulio čempionės titulą, kai buvo rungiamasi atskirose svorio kategorijose, o čia varžytis absoliutaus svorio kategorijoje yra gana sudėtinga, netgi pasiruošimo metodika ir treniruotės buvo visiškai kitokios. Tai aukščiausio lygio varžybos, todėl manau, kad šis medalis šiandien yra vertingiausias.

– Sakėte, kad norite pasidžiaugti sidabru ir pailsėti. Kur ilsėjotės?

– Namuose Ringauduose su šeima, artimaisiais ir draugais. Tačiau to visiškai užtenka, nes kai nuolat esi sūkurio rate, nematai nei artimųjų, smagu jiems skirti dėmesio. Jau grįžau į savo kasdienybę, pas savo mokinius Kauno rajono Akademijos Ugnės Karvelis gimnazijoje, pas savo treniruojamus vaikus mokyklose ir darželiuose. Poilsio tebuvo kelios dienos grįžus iš Japonijos, o tikros atostogos bus, kai tam atsiras laiko.

– Kas iš artimųjų labiausiai džiaugiasi šiuo jūsų pasiekimu?

– Visi džiaugiasi, be labiausiai – mama. Ji geriausiai mato tą kasdienybę, tikrąją Ingą, kai atsiskleidžia ir nuovargis, nenoras bendrauti. Juk darbe, treniruotėse yra kitaip – eini ir darai, kas reikia. Mama geriausiai žino, kiek man ši pergalė kainavo. Žinoma, džiaugiasi treneriai, draugai, kurie palaikė. To džiaugsmo neišmatuosi, nepasversi, kiekvienas džiaugiasi skirtingai.

– Kokia yra jūsų diena, savaitė?

– Įprastą savaitę nuo 8 val. prasideda darbas gimnazijoje, nes dirbu kūno kultūros mokytoja. Pamokoms pasibaigus, važiuoju pas savo treniruojamus karatistus. Paskui laukia asmeninės treniruotės ir pasiruošimas varžyboms. Namo grįžtu apie 22 val. – vakarienė ir lova. Turiu laisvą tik sekmadienį, kurį stengiuosi skirti sau, pailsėti nuo sporto: lankausi baseine, pirtyje, einu pasivaikščioti.

Kartais net sau mintyse bijau pasakyti, kad noriu medalio, noriu užlipti ant pakylos.

– Kalbama, kad kaip sportininkė baigiate savo karjerą.

– Ir kai labai blogos, ir labai geros emocijos stengiuosi nepriimti sprendimų. Karjeros baigimas ateina savaime ir visi tai suvokia: tiek aš, tiek treneriai, tiek aplinka. Tačiau sportininkui turbūt yra labai sunku pasakyti, kad jau stop, jau užtenka, baigiame, juo labiau kad dar yra rezultatas, kad dar mėgaujiesi tuo procesu, kad, nepaisant nuovargio, tai dar tau teikia malonumą. Šiandien dar bijau pasakyti, kad jau viskas, kryžius padėtas, kad jau nebus mano startų.